::
Gruodžio 25 d. krikščionys švenčia Kalėdas – Jėzaus gimimo šventę. Sausio 1 d. minima Jėzaus apipjaustymo ir vardo suteikimo šventė. Šiame tarpušventyje, dar nespėję išsiblaivyti po Jėzaus gimtadienio šventimo, Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos nariai priėmė nutarimą rajone paskelbti Kristaus Karaliaus intronizacijos – valdžios perleidimo Dievui – aktą.
Truputėlis istorijos. 2006 m. kai kurie lenkų parlamentarai iškėlė idėją paskelbti Jėzų Kristų visos Lenkijos karaliumi. Tačiau per tyrimą paaiškėjo, kad pusė apklaustų lenkų nepalaiko šio sumanymo, be to, Kristaus paskelbimo Lenkijos karaliumi aktui prieštaravo ir katalikų hierarchai.
Kas nepavyko didžiajai Lenkijai, visu gražumu buvo įgyvendinta Lenkijos eksklavuose artimajame užsienyje: 2009 m. birželio 12 d. Kristaus Karaliaus intronizacijos aktas buvo priimtas Vilniaus rajone, o 2009 m. gruodžio 29 d. analogiškas aktas pradžiugino Šalčininkų rajono gyventojus.
Šiek tiek paaiškinimų tautiškumo klausimais. Lenkai yra bene religingiausia tauta Europoje (važiuodami Lenkijos tarpmiestiniais keliais meldžiasi net ir užkietėję ateistai), o Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gyventojų daugumą sudaro būtent lenkų tautybės asmenys: Vilniaus rajone lenkai sudaro 61,3% gyventojų (lietuviai – 22,4%), Šalčininkų rajone net 79,5% gyventojų yra lenkų tautybės (lietuvių – 10,4%).
Žinoma, galima ginčytis, kiek lenkų religingumas yra tikras ir kiek – tik parodomasis, tačiau įvairūs statistiniai rodikliai akivaizdžiai implikuoja mintį, kad kuo daugiau vienoje vietoje lenkų, tuo didesnė tikimybė religingumo demonstravimui pasiekti iškrypėlišką lygį. Tik nepagalvokit, kad aš kaip nors nusistatęs prieš lenkų tautybės asmenis ar kurstau tautinę neapykantą: šiame straipsnyje remiuosi tik objektyviais pastebėjimais ir iš to išplaukiančiomis išvadomis.
::
Grįžkime prie Jėzaus intronizacijos. Priėmus minėtuosius valdžios perleidimo Dievui (Jėzui) aktus, Vilniaus rajono savivaldybės ir Šalčininkų rajono savivaldybės organizacinės struktūros šiuo metu atrodo štai taip:
Kam, dėl Dievo meilės, viso to reikia?
Šalčininkų rajono merui nesvetima kunigiška retorika ir žodžių lipšnumas: „Kristaus Karaliaus intronizacija – jo iškilmingas paskelbimas valdovu ir globėju. Toks aktas liudija, kad ne tik atskiri žmonės, bet ir visuomenė pripažįsta Kristaus teisę karaliauti, savo įstatymus grindžia Kristaus mokymu. Kai žmonija tiek privačiame, tiek viešajame gyvenime pripažins, kad Kristus yra Karalius, visuomenė pagaliau gaus nepaprastų malonių – tikrą laisvę, tvarkingą discipliną, taiką ir santarvę“, – iš pasitenkinimo būsimomis dangiškomis malonėmis jau dabar svaigsta Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič.
Nuo Šalčininkų rajono mero vis dar trenkia kalėdiniu vynu, o ir pats Jėzus dar nespėjo apšilti kojų naujajame savo darbe, tad žurnalistams negalėjo papasakoti nieko konkretaus. Tačiau Vilniaus rajono savivaldybėje Jėzus dirba jau daugiau nei pusę metų. Pasidomėkime, kaip jam sekasi.
Vilniaus rajono merė Marija Rekst birželį, t.y. tik priėmus Kristaus Karaliaus intronizacijos aktą, aiškino, kad paskelbdama tokį aktą savivaldybė „siekia išvengti skaudžių klaidų, pavojų ir grėsmių“. Merės žodžiais, „tikėdamasi gauti Dievo žadėtą palaiminimą ir globą, savivaldybė taip išreiškia dvasingumo tradicijos tęstinumą ir pasisemia jėgų ateities iššūkiams“.
Deja, istorija parodė, kad Vilniaus rajone klaidų, pavojų ir grėsmių nepavyksta išvengti net ir dabar, kai savivaldybės valdovo ir globėjo etatą užima pats Jėzus Kristus. Toliau straipsnyje pateikiamos ištraukos iš nepriklausomų kūrėjų dokumentinio filmo „Jėzus Kristus – rajono superžvaigždė“.
::
::
::
Lietuvoje Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, tačiau kiekvienas šalies pilietis – taip pat ir politikas – pagal savo sugedimo laipsnį turi teisę reikšti atsidavimą Dievui. Tai gali būti žodžiai „Tepadeda man Dievas“, duodant priesaiką (ši frazė neprivaloma, bet dauguma valdininkų ir seimūnų ją sako). Tai netgi gali būti invokacija – kreipimasis į Dievą prašant jo globos ir vadovavimo – Prezidento(-ės) inauguracijos ceremonijoje (invokaciją atlieka Lietuvos Katalikų Bažnyčios kardinolas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis).
Kol religijos ir Dievo (suprask, Katalikų Bažnyčios) visagalybė nėra įtvirtinta teisės aktais ir kol politikai laisvai gali atsisakyti tokių ceremonijų, tol didelės problemos nėra. Visi tie religingumai – tai tik simbolizmas, tradicijos, žaidimai be jokio įsipareigojimo ar atsakomybės primetimo eiliniams piliečiams.
Žmogus turi tikėjimo laisvę ir ta laisvė niekur nedingsta, žmogui tapus valstybės tarnautoju. Valdininkai gali savo kabinetuose kabinti kryžius, seimūnai ir prezidentai gali dalyvauti mišiose, o tos mišios netgi gali būti transliuojamos per televiziją. Kol visa tai galima nurašyti tradicijoms, kol niekas nėra verčiamas išpažinti katalikybę, tol viskas toleruotina.
Net ir didelis katalikybės kiekis viešajame gyvenime iš esmės nėra blogai. Visa tai yra aplinka, kurioje gyvena tiek patys katalikai, tiek kitų religijų atstovai bei netikintieji. Visa tai yra Lietuvos kultūros dalis, nuo kurios nepabėgsi, tačiau kuri yra gerokai apribota pagrindinio šalies įstatymo. Problemos prasideda, kai pasaulietinės valstybės valdininkai nusprendžia tuos apribojimus ignoruoti ir pradeda proteguoti vieną konkrečią religiją. Problemos prasideda, kai Jėzus tampa teisės aktų personažu.
::
Grįžkime į 2009 m. birželį – į Vilniaus rajono savivaldybės tarybos posėdį, kurio metu buvo paskelbtas Kristaus Karaliaus intronizacijos aktas. Pasirodo, kai kurie politikai net nesuprato, už ką balsuoja.
Už aktą tarybos nariai pasisakė vienbalsiai, didelių diskusijų net nekilo. Neprieštaravo ne tik katalikai, bet ir vienintelis stačiatikis – socialdemokratams atstovaujantis Jonas Garelčikovas: „Nežinojau, kas yra intronizacija. Klausiu vieno kolegos kataliko – nežino, klausiu kito – nežino. Vėliau merė paaiškino. Pamaniau – salėje sėdi kunigas, Dievo tarnas, tai neleis meluoti. Ir balsavau už intronizacijos aktą“, – prisipažino tarybos narys.
Paklaustas, ar nekelia juoko tokie tarybos priimami dokumentai, J. Garelčikovas tikino: „Juokas menkas – ir Vilniaus rajone, ir visoje Lietuvoje klesti negerovės, šalis ritasi į skurdą“. Todėl, jo nuomone, aktas yra geras dokumentas.
Na taip, klestinčios negerovės yra negeras dalykas (bet labai gražus žodis, – mano pastaba), tačiau ar realiai kas nors pasikeis priėmus šį aktą? Rajone išnyks bedarbystė, padidės gyventojų pajamos? Pasvajokit. Jeigu jau stebuklai nevyksta žmonėms vaikštant į bažnyčias ir intensyviai meldžiantis, tai ką gali padaryti toks dokumentas?
::
::
Panagrinėkime savivaldybių tarybų sudėtis. Iš 27-ių Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narių 19 priklauso Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (70%). Iš 25-ių Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos narių 20 priklauso Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (80%).
Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) yra bene labiausiai krikščioniškosioms tradicijoms atsidavusi Lietuvos politinė partija. Partijos programoje, kalbant apie dvasinius ir religinius dalykus, labiausiai akcentuojamas pats tikėjimas ir tradicijos:
Su dideliu pasitenkinimu pažymime vis stiprėjantį Vilniaus krašto gyventojų prieraišumą prie krikščioniškojo tikėjimo bei tradicijų. Vilniaus krašte išlieka nemažas dvasinių pašaukimų skaičius <…>. Visus moralės principus (tarp jų – sąžiningos veiklos, krikščioniškųjų tradicijų, patriotizmo puoselėjimo) laikome pamatiniais. Ginsime Vilniaus krašto lenkų bendruomenei būdingas katalikiškas vertybes <…>.
Palyginimui, Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) programoje akcentuojama Bažnyčios kaip institucijos ir bendruomenės centro svarba:
Bažnyčia valstybei yra svarbi ne tik kaip krikščioniškojo tikėjimo ir pamatinių krikščioniškųjų vertybių skleidėja bei puoselėtoja, bet ir kaip labai stipri bendruomeniškoji institucija. Mes esame pasiruošę įgyvendinti tokią valstybės politiką, kurios svarbiausieji uždaviniai būtų: tariantis su Bažnyčia pasiekti, kad vis daugiau valstybės funkcijų socialinėje globoje, socialinės ekonomikos iniciatyvose, įveikiant elgesio skurdą, būtų perduota religinėms bendruomenėms <…>.
TS-LKD požiūris į Bažnyčią yra instituciškas ir praktiškas, dėl to – ne toks radikalus. O LLRA labiau remiasi pačių žmonių dvasingumu ir katalikiškų vertybių protegavimu (prieraišumu prie krikščioniškojo tikėjimo bei tradicijų) – iš čia ir kyla religinis fanatizmas.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis, buvęs Seimo narys Valdemar Tomaševski, labiausiai pagarsėjęs kaip abortus draudžiančio įstatymo (embrionui suteikiančio daugiau teisių nei moteriai) rengėjas ir pagrindinis propaguotojas, šiuo metu sėdi Europos Parlamente. Tačiau LLRA nariai, net ir likę be savo vado, įrodinėja, kad visuomeniniuose santykiuose dar yra daug Dievo neartų dirvonų, ir priiminėja kad ir vietinės reikšmės, užtat ne mažiau įspūdingus teisės aktus.
::
Kaipgi atrodo tie žymieji Kristaus Karaliaus intronizacijos aktai?
O dar sako, valstybinių įstaigų darbuotojų kompiuterinis raštingumas yra žemas. Nė velnio: copy-paste technologija atidirbta kaip iš natų.
Vienintelis šių teisės aktų skirtumas (neskaitant rajonų pavadinimų) yra paskutinysis sakinys. Nagrinėjamojo idiotizmo iniciatorė Vilniaus rajono savivaldybės taryba, pirmoji priėmusi Kristaus Karaliaus intronizacijos aktą, paragino ir kitas savivaldybių tarybas priimti analogiškus aktus.
Į šį kvietimą atsiliepė tik Šalčininkų rajono savivaldybės taryba, kuri savo ruožtu jau neberagina kitų savivaldybių priimti analogiškų aktų. Ar tai reiškia, kad šitie marazmai jau pasibaigė? Tai labai tikėtina: šalyje daugiau nėra jokios savivaldybės, kurios tarybos narių daugumą sudarytų tai pačiai partijai – Lietuvos lenkų rinkimų akcijai – priklausantys politikai, taigi neliko ką raginti.
::
::
Labai įdomūs dalykai vyko Lenkijoje 2006 metais. Atlikus gyventojų apklausą paaiškėjo, kad parlamentarų iniciatyvai paskelbti Jėzų Kristų Lenkijos karaliumi nepritaria 51% lenkų, o tokią iniciatyvą palaiko tik 33% apklaustųjų.
Katalikų Tradiciją palaikančio Lenkijos konservatyviojo-monarchistinio klubo (kas per pavadinimas!) nariai turėjo savo demokratijos supratimą: „Jeigu visa tauta dar tiek morališkai nepažengė, kad visų vardu skelbtų pagarbą Dievo valiai, tai tokį žingsnį gali padaryti tam tikras tos tautos elitas. <…> Kristus Dievo valia objektyviai yra visų pasaulio žmonių Karalius vien dėl to, kad Jis juos visus sukūrė ir atpirko. To fakto negalėtų panaikinti net 99% prieš tai balsavęs referendumas.“
Vėliau minėtieji ultrakatalikai aiškino, kad neužtenka vien paskelbti Kristų valstybės Karaliumi: intronizacija turėtų vainikuoti katalikiškų įstatymų leidimo darbą tam, kad viešajame gyvenime viešpatautų teisė, atitinkanti dešimtį Dievo Įsakymų.
Tačiau tada įvyko stebuklas, ir aktui paprieštaravo pati Lenkijos Katalikų Bažnyčia. Ne kasdien iš kunigo ar vyskupo galima išgirsti tokių protingų minčių: „Mes nesame religinė valstybė. Aš sakau šiai idėjai „ne“. Ji prieštarauja Bažnyčios mokymui. <…> Toks žingsnis nėra būtinas, nes Jėzus ir taip yra lenkų širdžių karalius. <…> Deputatai tegul užsiiminėja tuo, kas išplaukia iš konstitucijos, ir tegul palieka erdvę veikti religinėms institucijoms, Bažnyčiai.“
O čia dar teisingiau: „Tegul mūrininkas stato namus, siuvėjas siuva rūbus, o deputatai tegul nesikiša į tai, ko neišmano“. Taigi katalikų hierarchams palaikant valstybės ir bažnyčios atskirtumo idėją Lenkija liko be dangiškojo Karaliaus. Todėl džiaugiuosi dėl Lenkijos vyskupų išmintingumo ir liūdžiu dėl Lietuvos valdininkų idiotizmo.
::
Lietuvos Respublikos Konstitucijos, dar žinomos kaip pagrindinio šalies įstatymo, 43-ias straipsnis lakoniškai teigia, kad „Lietuvoje nėra valstybinės religijos.“
Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybės darbuotojai tikriausiai turi problemų su Lietuvos valstybine kalba ir šio dalyko nežinojo, todėl jiems pateikiu nuorodą į LR Konstitucijos lenkišką vertimą: Konstytucja Republiki Litewskiej. Konstitucijos „Artykuł 43“ teigia, kad „Na Litwie nie ma religii państwowej.“
Konstitucijoje įtvirtintas valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principas praktiškai reiškia, kad nei visos respublikos, nei jos dalies (pvz., rajono, savivaldybės) mastu valdžia neturi teisės primesti piliečiams kokios nors religijos ar kitaip diskriminuoti dėl religijos.
Paprasčiau tariant, Kristaus Karaliaus intronizacijos aktai yra antikonstituciški.
::
Ištrauka iš Vilniaus rajono savivaldybės pranešimo spaudai (2009-06-16):
Š.m. birželio 12 d. Vilniaus rajono savivaldybės taryba <…> nusprendė paskelbti Kristaus Karaliaus Intronizacijos Aktą Vilniaus rajone <…>. Tarybos posėdžio metu kunigas Tadeuš Jasinski pašventino specialiai šiai progai nutapytą Kristaus Karaliaus paveikslą.
::
Ištrauka iš Vilniaus rajono savivaldybės pranešimo spaudai (2009-06-16):
Šiemet Lietuva mini savo tūkstantmetį. Pirmą kartą Lietuvos vardą 1009 m. paminėjo Kvedlinburgo analai. Nešant tikėjimą į mūsų žemes buvo nužudytas <…> misionierius šv. Brunonas Bonifacas. Lietuvos įžengimas į rašytinę pasaulio istoriją yra susietas su krikščionybe.
Sunku įsivaizduoti pirmojo Lietuvos paminėjimo ir krikščionybės susiejimą dar labiau neigiamame kontekste. Tam, kad Lietuvos vardo tūkstantmetis bent iš tolo būtų panašus į priežastį intronizuoti Jėzų, krikščionybės sutikimas turėjo būti džiugus ir visų laukiamas įvykis ir, mažų mažiausia, nesibaigti žmogžudystėmis.
::
Buvęs LR Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris labai gražiai sudirbinėja Vilniaus rajono merės Marijos Rekst ir jos kompanijos priimtą intronizacijos aktą (tas pats tinka ir Šalčininkų rajonui): „Rekst & Co: Konstitucijos negerbimo tradicija“.
Egidijus Kūris: Kaip teisės aktas tas sprendimas – nesusipratimas. Rekst & Co teisės žinios ir pagarba teisei = 0.
Keli įdomesni E. Kūrio pastebėjimai:
Egidijus Kūris: Tai paklauskime, ką tas aktas reiškia TEISĖS požiūriu. Tarybų sprendimai – poįstatyminiai TEISĖS aktai, pagal juos atsiranda, pasikeičia, pasibaigia teisiniai santykiai, jų dalyviai turi teises ir pareigas. Jei savivaldybės administracijoje yra teisininkas, lai pasako, kokie teisiniai santykiai ir tarp ko čia atsirado.
Egidijus Kūris: Savivaldybės laisvai ir savarankiškai veikia pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Poįstatyminiuose aktuose paprastai nurodoma, kokiais įstatymais remiantis jie priimti. Šiame ne.
Egidijus Kūris: Jėzus skyrė žemiškąją ir Dangaus karalystes. Į pirmąją nepretendavo: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“. Nenorėjo būti vadinamas žydų – pasaulietiniu! – karaliumi <…> (čia iš Jono evangelijos). Nenorėjo karaliauti Izraelyje – karaliaus Vilniaus rajone. Ot karalystė, juokingesnės nesugalvosi.
Egidijus Kūris: Klausimų kelia užuomina apie hierarchų pritarimą. Kaip jis gautas, kur su juo susipažinti? Kada ir kokių hierarchų pritarimo reikia, jei pagal Konstituciją nėra nei valstybinės religijos, nei valstybinės bažnyčios, o yra (buvo?!) toks valstybės ir bažnyčios atskirumo principas? Ar kreipėtės į VISUS tradicinių religinių bendrijų hierarchus? Ir į musulmonų sunitų muftijų? Keturiasdešimt Totorių kaimas juk Vilniaus rajone. Ir ten galioja intronizacija?! Kaip tada su tikėjimo laisve? O su laisve netikėti? Ką, nebėr tokios?
Egidijus Kūris: Kai viešosios valdžios institucija leidžia vieną, ypač dominuojančią, bažnyčią ar religinę bendriją proteguojančius teisės aktus, išnyksta PASAULIETINEI valstybei būdingas PAGARBUS ATSTUMAS tarp valstybės ir bažnyčios. O mūsų Valstybė PASAULIETINĖ. TOLERANTIŠKA visoms įstatymui ir dorai neprieštaraujančioms religijoms ir nereliginėms pasaulėžiūroms (čia vėl iš Konstitucijos). NE ATEISTINĖ, bet ir NE TEOKRATINĖ.
Egidijus Kūris: Kristaus karalystė ne iš šio pasaulio, o Vilniaus rajonas – pasaulietinis konstruktas. Intronizacija – „politinis aktas, išorinėmis iškilmėmis vainikuojantis katalikiškos valstybinės santvarkos kūrimo darbą“. Katalikiškos valstybinės santvarkos Vilniaus rajone negali būti vien dėl to, kad pagal Konstituciją mūsų Valstybė ne tik PASAULIETINĖ, bet ir NEDALIJAMA į jokius valstybinius darinius. Jūsų, Rekst & Co, rajonas yra mūsų Valstybės integrali dalis. PASAULIETINIS su visa taryba. Sukurtas Seimo įstatymu.
Egidijus Kūris: Įdomu, ar po intronizacijos Seimas gali keisti to rajono ribas? Pagal Konstituciją gali. Tik kaip kėsintis į tą, kas atiduota Kristui?
Daugiau mažiau panašiai baigiasi visos protingų žmonių ir tikinčiųjų diskusijos. Kaip sako protingų žmonių išmintis: Nesiginčyk su tikinčiuoju – aplinkiniai gali nesuprasti, kuris iš jūsų kvailas.
Egidijus Kūris: Ką ta intronizacija davė gero Katalikų bažnyčiai ir tikėjimui? Nieko. O konfrontacijai su Valstybe? Davė.
Šauksmas tyruose. Dievo pakalikai Seime nepastebėjo konfrontacijos su Valstybe. O štai praėjus pusmečiui po Egidijaus Kūrio straipsnio turime jau dvi Dievo Karalystes, besikėsinančias į Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumą.
::
Laukite tęsinio.
::
Šiek tiek apie Lietuvos teritorijos vientisumą. LR Konstitucijos 10-as straipsnis teigia: „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius.“ LR Konstitucijos 11-as straipsnis teigia: „Lietuvos valstybės teritorijos administracinius vienetus ir jų ribas nustato įstatymas.“
Vilniaus ir Šalčininkų rajonai (savivaldybės) yra eiliniai administraciniai-teritoriniai vienetai (iš viso Lietuvoje yra 60 savivaldybių), kurių tarybos, gerokai viršydamos savo kompetenciją, šiuos rajonus paskelbė karalystėmis.
Tai, kad pačiuose tarybų sprendimuose – Kristaus Karaliaus Intronizacijos Aktuose – nėra tiesiogiai minima „karalystė“, esmės nekeičia. Taip pat visiškai nesvarbu ir tai, ar karalius yra tikras fizinis asmuo, ar išsigalvotas pasakų personažas (Dievas, Jėzus) – vis tiek karalystės yra. Ne įsivaizduojamos, ne esančios katalikų širdyse, bet juodu ant balto įtvirtintos oficialiuose teisės aktuose.
Kodėl Lietuvos Katalikų Bažnyčia nepasekė Lenkijos Katalikų Bažnyčios pavyzdžiu ir, vien išgirdusi Vilniaus rajono savivaldybės tarybos idėją intronizuoti Jėzų, nepasakė ko nors panašaus: „Durniai jūs! Jėzus ir taip yra žmonių širdžių karalius. Kam jam dar tas pasaulietinis titulas?“
Vietoj to turime „bažnytinės hierarchijos pritarimą“ valdininkų durnystėms. Ir labai mažai tikėtina, kad Bažnyčia susiprotės ir privers savivaldybių tarybas atšaukti šiuos aktus. Nes tokiu atveju Bažnyčia, viena vertus, atrodytų kaip nesugebanti apsispręsti, tarp savo vertybių besiblaškanti institucija; antra vertus, siekdama panaikinti intronizacijos aktus, tikinčiųjų akyse ji atrodytų kaip kovojanti pati su savimi ar su pačiu Jėzumi. Dauguma tikinčiųjų tikriausiai neprieštarauja tokiai Jėzaus intronizacijai ir norėtų, kad ji išliktų.
O kodėl tada Seimo nariai neprisiminė Konstitucijos straipsnių ir nepasirūpino užginčyti savivaldybių tarybų priimtų aktų, argumentuodami, pavyzdžiui, taip: „Debilai jūs! Lietuvoje nėra valstybinės religijos, o šalies teritorija nedaloma. Koks čia dar teisinis katalikybės iškėlimas aukščiau kitų religijų, ir kokios čia dar, atsiprašant, karalystės?“
Visa problema ta, kad Seime sėdi beveik vien tik Dievo pakalikai. Lyrinis nukrypimas į Seimo nario priesaikos tekstą:
Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas(-a) Lietuvos Respublikai; prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!
Prisiekti leidžiama ir be paskutiniojo sakinio.
Atsiverskime pirmojo Seimo posėdžio (2008-11-17) stenogramą ir suskaičiuokime, kiek dabartinių Seimo narių yra paprašę Dievo pagalbos. Pasirodo, paprasčiau yra suskaičiuoti tuos, kurie eidami Seimo nario pareigas gali išsiversti be Dievo patapšnojimų per petį ir skatinamųjų spyrių į užpakalį: iš visų dabartinių Seimo narių vos 5 (penki) davė priesaikas be paskutiniojo sakinio.
Todėl ir šiuo atveju turime tylų Seimo narių pritarimą rajonų valdininkų debilizmams. Ir labai mažai tikėtina, kad kurie nors seimūnai susiprotės ir privers savivaldybių tarybas atšaukti šiuos aktus. Nes tokiu atveju tie Seimo nariai pasirodytų kaip kovojantys su pačiu Jėzumi ir susigadintų savo reputacijas religingų rinkėjų akyse. Ne pats protingiausias viešųjų ryšių žingsnis, žinant savo elektorato sudėtį.
::
Šviesoforo nuvertimo skandalas tęsiasi.
Laukite tęsinio.
::
Jeigu ir toliau traktuotume Kristaus Karalysčių įsteigimo aktus kaip pasikėsinimą į Lietuvos žemių vientisumą (dalyką, dėl kurio saugojimo prisiekė Seimo nariai) arba bent jau kaip įžūlų pasityčiojimą iš teritorijos nedalijamumo principo, rastume ir daugiau mums palankių įstatymų. Vienas iš jų – Laikino tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymas. Paskaitinėkime įstatymą detaliau:
3. Tiesioginis valdymas savivaldybės teritorijoje gali būti laikinai įvedamas, jeigu:
1) savivaldybės taryba savo veiksmais kėsinasi į valstybės teritorijos vientisumą bei konstitucinę santvarką;
2) remdamasi teismų sprendimais, Vyriausybė konstatuoja, kad savivaldybės taryba šiurkščiai pažeidinėja Lietuvos Respublikos Konstituciją bei įstatymus;
<…>
4. Pasiūlymą laikinai įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje <…> Seimui teikia Vyriausybė.
<…>
7. Seimas, priimdamas sprendimą savivaldybės teritorijoje iki 6 mėnesių įvesti tiesioginį valdymą <…>, nustato naujų rinkimų į savivaldybės tarybą datą.
<…>
1. Laikiną tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje įgyvendina Vyriausybė per paskirtą Vyriausybės įgaliotinį.
2. Savivaldybės taryba ir tarybos nariai po laikino tiesioginio valdymo įvedimo savivaldybės teritorijoje netenka įgaliojimų <…>
Žiūrim, ką turim. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybos šiurkščiai pažeidė Konstituciją: katalikybė yra teisiškai iškeliama aukščiau kitų religijų ir religiniam personažui suteikiamas pasaulietinis titulas, dėl ko dviejuose šalies rajonuose nustoja veikti Konstitucijoje įtvirtinti valstybinės religijos nebuvimo bei valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principai, kas reiškia pasityčiojimą iš valstybės teritorijos vientisumo.
Todėl Vyriausybės ir Seimo iniciatyva nedvejojant būtų galima šiose savivaldybėse įvesti tiesioginį valdymą. Taip ir būtų, jei Lietuvos valdžioje nesėdėtų Dievo avelės ir avinai.
::
Šviesoforo nuvertimo skandalas tęsiasi.
::
Kai eilinių žmonių tikėjimas ir religingumas tampa tokie stiprūs, šie žmonės pasijunta kunigais. Jūsų dėmesiui dar vienas Šalčininkų rajono mero Zdzislav Palevič iškalbos pliūpsnis: „Šiuo sunkiuoju šalies periodu, kai pasaulis išgyvena visų juntamą krizę, ypač svarbus tampa Dievo vaidmuo ne tik žmonių asmeniniame, bet ir visuomeniniame, kultūriniame bei politiniame gyvenime. Kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už Dievo pateiktos tiesos išsaugojimą, o ypač žmonės, kurie atsako už visuomenės gyvenimą – jie neturi palaikyti neutralumo arba neturi likti abejingi šių tiesų paskleidimui visuomenėje.“
Ar dera taip kalbėti pasaulietinės valstybės politikui? Rajono meras save laiko atsakingu už visuomenės gyvenimą ir už šių tiesų paskleidimą visuomenėje, tačiau tokiu būdu yra atvirai pasityčiojama iš kiekvieno žmogaus turimos minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės, kuri yra nevaržoma (LR Konstitucijos 26 straipsnis).
Jau anksčiau cituotas teiginys: „Toks aktas liudija, kad ne tik atskiri žmonės, bet ir visuomenė pripažįsta Kristaus teisę karaliauti.“ Valdžioje esantys fanatikai neturi jokios teisės visuomenės vardu pasirašinėti dokumentų, kurie gali pažeisti žmonių minties, tikėjimo ir sąžinės laisves, susijusias su dar vienu Konstitucijoje (tame pačiame 26-ame straipsnyje) įtvirtintu principu: „Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.“
Neabejoju, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose yra nemažai kitą religiją išpažįstančių ar nereligingų gyventojų, kurie pasijuto įžeisti, kai kažkas jų vardu pripažino Kristaus teisę karaliauti jų rajone. Tai yra elementari nepagarba žmogaus teisėms ir laisvėms.
::
::
Truputėlis istorijos. 1656 metais Lenkijos karalius bei Lietuvos Didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras Vaza paaukojo visą jungtinę valstybę Dievo Motinai, paskelbdamas ją Lenkijos ir Lietuvos valstybės Karaliene. Švč. Mergelės Marijos paskelbimas Karaliene buvo ne vien simbolinis aktas: Lenkijos-Lietuvos valstybės įstatymai iš esmės buvo katalikiški, jie numatė viešą valstybės pareigūnų dalyvavimą Dievo garbinime, o katalikybė buvo valstybinė religija.
Lietuva ir šiandien vadinama „Marijos žeme“, tad gal vadovaudamiesi šia idėja atiduokime visos Lietuvos valdžią Marijai. Jeigu valdžios sutelkimas viename asmenyje atrodo per daug autokratiškai, galima pasistengti išlaikyti valdžių padalijimo principą: į Prezidento postą sodinam Dievą, Premjeru skelbiame Jėzų Kristų, Seimo Pirmininke – Mergelę Mariją, Konstituciniam Teismui lai pirmininkauja Šventoji Dvasia, o iš visų šventųjų kaip nors gal atsirinksime tą 141-ą, geriausiai atstovaujantį tautos valią Seimo nario pareigose.
Taptume antruoju Vatikanu ir popiežius mūsų šalyje lankytųsi reguliariai. Galbūt net Kalėdų ar Velykų sveikinimą Urbi et orbi sakytų ne iš Šv. Peto bazilikos, bet iš Valdovų rūmų balkono. Kaip greitai atsigautų turizmo infrastruktūra!
Juokas juokais, bet informacija apie Lietuvos valdininkų išsidirbinėjimus netrukus nutekės į plačiuosius interneto įdomybių vandenis. Kiek google‘inau, kol kas pasaulis dar menkai žino apie Jėzaus intronizacijas Lietuvoje. Tačiau tik reikia, kad kas nors įtrauktų šiuos faktus į kokį labiau įsimintiną kontekstą, pavyzdžiui, įdomybių sąrašą „Patys keisčiausi valdovai“ (šalia Svazilando karaliaus, turinčio 14 žmonų), o toks sąrašas patektų į agregatorių (Digg, Delicious, Reddit ir pan.) ir tada jau visas pasaulis juoktųsi iš Lietuvos. Ir lietuviams būtų labai gėda.
::
::
Apibendrinimas. XXI amžiaus pradžioje dvi Europos centro savivaldybės nusprendė grįžti į viduramžius ir valdžią perdavė Jėzui Kristui. Nuo šiol atsakomybę už visas ekonomines, socialines ir kitas negeroves Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybos galės suversti Jėzui.
Kalbant rimtai, savivaldybių tarybos priėmė niekinius, neįpareigojančius kažką daryti dokumentus. Blogiausia yra tai, kad šie aktai atvirai tyčiojasi iš teisės ir šalies Konstitucijoje įtvirtintų principų: valstybės teritorijos vientisumo ir valstybinės religijos nebuvimo.
Net jeigu Kristaus Karaliaus intronizacijos aktai yra visiškai neįpareigojantys, vis tiek katalikų tikėjimas bent jau simboliškai yra primetamas visiems tame krašte gyvenantiems žmonėms – tiek kitatikiams, tiek netikintiems. Patys tarybų nariai, įsitikinę, kad Dievas rajonų politikams ir gyventojams suteiks realią pagalbą, atrodo kaip visiški liurbiai ir nevispročiai.
Savivaldybių tarybos, nesuvokiančios savo kompetencijų ribų ir užsiimančios antikonstitucine veikla, ir Seimas bei Vyriausybė, ignoruojantys tokius savivaldybių tarybų veiksmus ir nesiimantys adekvačių priemonių, diskredituoja visas valstybines institucijas. Faktas, kad savivaldybių priimti dokumentai yra niekiniai, neatleidžia aukščiausios valdžios atstovų nuo atsakomybės šiuos marazmus sustabdyti.
Kalbant apie religiją, tikintys žmonės ir taip Jėzų laiko savo karaliumi, turinčiu aukščiausiąją valdžią, todėl Jėzaus intronizacija katalikams nesuteikia jokios pridėtinės vertės. Kalbant apie sveiką protą, net jeigu toks žmogus kaip Jėzus iš tikrųjų egzistavo, nėra jokių įrodymų, kad jis turėjo stebuklingų galių ar buvo kito asmens, kurio egzistavimas taip pat nėra įrodytas – visagalio dangaus ir žemės sutvėrėjo Dievo – sūnus.
Todėl pasaulietinėje valstybėje Jėzus Kristus turi būti laikomas tik grožinės literatūros personažu, neturinčiu realaus poveikio žmonių gyvenimui.
::
Imdamas pavyzdį iš gerbiamų valstybės tarnautojų, savo kambario globėju aš intronizavau savo katiną. Nuo šiol mano katino oficialus titulas – Kicius Karalius. Būdamas mano kambario globėju, jis yra atsakingas už mano kambario globą.
„Atsižvelgdamas į 2010 metais švenčiamą Lietuvos vardo paminėjimo tūkstančio vienerių metų jubiliejų bei į tai, kad pagal kinų horoskopą šie metai yra Tigro, gavęs savo šeimos narių pritarimą, prisimindamas naminių gyvūnėlių laikymo daugiabučiuose namuose taisykles ir savo kambario tradicijas, nusprendžiu paskelbti Kiciaus Karaliaus Intronizacijos Aktą savo kambaryje. Kviečiu ir kitus mano tinklaraščio skaitytojus paskelbti savo naminių gyvūnėlių intronizacijos aktus“, – žurnalistams aiškina šių eilučių autorius Vilhelmas Negerovė.
„Šiuo sunkiuoju šalies periodu, kai pasaulis išgyvena visų juntamą krizę, ypač svarbus tampa naminių gyvūnėlių vaidmuo ne tik žmonių asmeniniame, bet ir visuomeniniame, kultūriniame bei politiniame gyvenime. Tikėdamasis gauti savo katino žadėtą palaiminimą ir globą, aš taip išreiškiu dvasingumo tradicijos tęstinumą ir pasisemiu jėgų ateities iššūkiams.“
„Naminio gyvūnėlio intronizacija leis išvengti skaudžių klaidų, pavojų ir grėsmių. Kai žmonija tiek privačiame, tiek viešajame gyvenime pripažins, kad naminiai gyvūnėliai yra Karaliai, visuomenė pagaliau gaus nepaprastų malonių – tikrą laisvę, tvarkingą discipliną, taiką ir santarvę“, – net nemirksėdamas porina Vilhelmas Negerovė.
„Todėl dar kartą visus raginu intronizuoti savo naminius gyvūnėlius!“
::
P.S.(1) Šiuo straipsniu aš nenorėjau įžeisti tikinčiųjų ar šiaip religingų žmonių, lenkų tautybės žmonių, valstybės tarnautojų, pavardėmis minėtų konkrečių asmenų, taip pat žmonių, neauginančių naminių gyvūnėlių ir dėl to negalinčių paskelbti intronizacijos aktų. Šiame straipsnyje faktai, objektyvūs pastebėjimai ir įžvalgos yra suplakti su mano asmenine nuomone, bet be jokių piktų kėslų. (Nors, tiesą pasakius, iš tikinčiųjų norėjau pasityčioti.)
P.S.(2) Komentaruose norėčiau išgirsti jūsų nuomonę apie šio straipsnio žanrą – transcendentinę publicistiką, kai tikra publicistika paraleliai pinama su absurdo humoru ir kitomis fantasmagorijomis. Taip pat apie jūsų norą / nenorą ateityje skaityti kitokių temų, bet panašaus stiliaus / formos straipsnius.
P.S.(3) Jeigu neturite naminio gyvūnėlio, galite intronizuoti vazoninius augalus.
Vilhelmas Negerovė
www.negerove.lt
