Živilė Kropaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Jeruzalės sindromas pasireiškia tada, kai, nuvykę į šventąjį miestą, žmonės patiria daugybę teigiamų emocijų ir kartais įtiki, pavyzdžiui, patys esą pranašai. Tačiau, kaip LRT radijui paaiškina tokius atvejus tiriantis Jeruzalės psichiatras daktaras Moshe Kalianas, šis sindromas ištinka tuos, kurie ir prieš tai yra turėję psichikos sutrikimų.
„Dažniausiai žmonės, kuriuos ištinka Jeruzalės sindromas, neatsiduria ligoninėse. Tai juk nėra liga, tai tiesiog fenomenas, aktualus tiems, kurie ir taip turi psichikos ligų istoriją arba rimtų sutrikimų. Jeruzalė jiems tampa tarsi scena išlieti visas haliucinacijas“, – sako M. Kalianas.
Anot jo, šis sindromas turi tokį pavadinimą, nes žmones jis ištinka būtent Jeruzalėje. Bet jei šie žmonės nekelia pavojaus aplinkai – niekas jų nejudina. Psichiatro teigimu, kartais senamiestyje galima pamatyti žmonių, įsivaizduojančių, kad jie yra mesijai ar šiaip kokie naujieji pranašai – kartais jie skelbia savo tiesas, būna apsivilkę specialiais drabužiais.
„Jie būna iš įvairių šalių ir jiems labai patinka duoti interviu, nes taip jie visam pasauliui skleidžia žinią. Tačiau jei jų elgesys kelia grėsmę, pavyzdžiui, jei jie tiesiogiai interpretuoja žodžius „nuogas prieš Dievą“ ir laksto nuogi, gali kelti grėsmę patys sau, ypač – jei nubėgtų iki musulmoniškosios Jeruzalės dalies. Tuomet jie gali būti sulaikyti ir išvežti į ligoninę“, – pasakoja M. Kalianas.
– Kokių įsimintiniausių Jeruzalės sindromo atvejų pasitaikė?
– Prisimenam atvejį (nors tai buvo prieš pusę ketvirčio amžiaus) tokios moters, kuri sirgo maniakine depresija. Ji buvo patyrusi kelis persileidimus. Aptemus protui, jai pasirodė, kad Dievas nori, jog ji Jeruzalėje pagimdytų naują kūdikėlį Jėzų. Viešbutyje Jeruzalėje ji pajuto pilvo skausmus. Tada nuvyko į ligoninės priimamąjį, gydytojai ją patikrino ir, kaip mes hebrajiškai sakome, pranešė dvi žinias – gerą ir blogą: gera žinia ta, kad jums ne persileidimas, o bloga – kad jūs net nesilaukiate. Ji labai supyko ir manė, kad gydytojus atsiuntė šėtonas, priimamajame ėmė kelti chaosą, todėl galiausiai teko išvežti ją į ligoninę.
Arba buvo turistas iš Austrijos. Nuėjęs į viešbučio virtuvę, jis ėmė nurodinėti, kaip gaminti Paskutinę vakarienę.
Ir dar vienas turistas iš Austrijos nuvyko į antikvariatą senamiestyje, pamatė kalaviją ir prekeivio paklausė, ar gali jį gauti mainais už drabužius. Prekeivis pamanė, kad žmogus juokauja, ir sutiko. Tad turistas nusirengė, pastvėrė kalaviją, ir nubėgo nuogas senamiesčiu, sakydamas, kad jo misija – išgydyti akluosius. Jis, žinoma, atsidūrė ligoninėje. Ir dar daug panašių vaizdingų pavyzdžių. Nors iš tikrųjų svarbu pasakyti, kad tokia būklė labai reta. Aš jau 30 metų dirbu su tokiais žmonėmis. Jie tokie teatrališki ir pastebimi, todėl ir patraukia žiniasklaidos ir kitų žmonių dėmesį.
– Tačiau jie ne patys nusprendžia, kad tą sindromą turi, kažkas gydytojams apie juos praneša?
– Dažniausiai praneša policija. Jei kas nors senamiestyje pamišėliškai elgiasi, reikia ypač susirūpinti, nes tai vieta, kur tarp skirtingų religinių grupių labai greitai gali prasidėti smurtas. Jei kas nors provokuoja, dažniausiai policija man gali skambinti net vidury nakties. Dar skambina iš ligoninės priimamųjų, viešbučio administracijos, kartais skambina gidai, nes kažkas grupėje ima keistai elgtis... Jei pasidaro aišku, kad reikia psichiatro patikrinimo, tada nebesvarbu, sutinka žmogus ar ne, jis vežamas patikrinti. Jei paaiškėja, kad psichikos būklė nestabili, ir jis kelia grėsmę, tada guldom jį į ligoninę.
– Ar nuo tokio sutrikimo sunku išgydyti?
– Kaip ir nuo bet kokio kito psichiatrinio sutrikimo. Nėra visai tikslu pasakyti, kad psichiatrija, kaip ir kitos medicinos sritys, gydo. Mes duodame vaistų, kurie gali numalšinti simptomus. Jei gydytojas kalba ligonių kalba, jis bando pacientui paaiškinti, kas atsitiko. Dažniausiai jie iš ligoninės neišvyksta išgiję, o tik gavę šiokį tokį suvokimą apie savo būklę. Ir mes jiems patariame toliau gydytis namie, savo šalyje. Vaistai padeda jiems susirikiuoti mintis, bet savo idėjų jie neatsisako – jiems atrodo, kad jų laikas dar neatėjo, arba kad tai dar vienas Dievo duotas išbandymas.
Pavyzdžiui, moteris, kuri nebuvo nėščia, sakė – gerai, važiuosiu namo, bet prieš tai noriu, kad mane dar sykį apžiūrėtų ginekologas. Arba buvo toks pacientas, kuriam pasakiau, kad žinau, kokie sudėtingi jo santykiai su biologiniu tėvu, ir gal Dievą jis pasirinko kaip tėvą būtent todėl, kad buvo labai nusivylęs savo tikru tėvu. Jis man sako – labai įdomi interpretacija, bet tai Dievas mane pasirinko, o ne aš jį.
– Sakot, kad atvejų tikrai nedaug. Vis dėlto, ar jų daugėja, ar mažėja? Ar galima įžvelgti kokių nors tendencijų?
– Tyrimai rodo, kad įrašai apie žmones, turinčius Jeruzalės sindromą, egzistuoja dar nuo viduramžių, nes nuo tų laikų yra rašytinių pranešimų. Yra labai įdomi XIV amžiuje gimusios veikėjos Margery Kempe knyga, kurią tikriausiai parašė jos sūnus vienuolis. Ją ištiko psichozė po pirmojo gimdymo. Iš viso ji pagimdė 14 vaikų. Sakoma, kad po paskutinio berniuko, kai mirė jos tėvas, labai turtingas žmogus, iš savo vyro ji nusipirko savo skaistybę ir paskelbė save nekaltąja mergele.
Dar vienas atvejis. Nebūsiu politiškai labai korektiškas, net jei jūs esate katalikų šalis. Katalikų šventieji dažnai atitinka mūsų simptomų aprašymą. XII amžiuje buvo toks Pizos globėjas Šv. Ranieri, sūrio pirklys. Karjeros pradžioje jis mėgdavo pasilinksminti. Kartą sutiko seną vyrą, kuris jam liepė atgailauti, ir tapo labai religingas. Vieną dieną plaukė iš Pizos parduoti sūrio į mūsų kraštus ir, kai pasiekė Libano krantus, buvo Kalėdos, nuėjo į katedrą pasiklausyti Mišių, kuriose arkivyskupas pasakė kažką panašaus į „Jėzaus siela yra čia tarp mūsų“. Jis buvo tikras, kad kalbama apie jį, ir visą kelią iki Jeruzalės jam girdėjosi balsai, atrodė, kad jis yra antrasis Jėzaus atėjimas. O kai pasiekė Jeruzalę, pabėgo nuo grupės ir pasislėpė. Tada jis grįžo į Pizą, kur buvo kelerius metus. Ten keistai elgėsi, bet žmonės jį laikė šventuoju. Jis vaikščiodavo pėsčiomis iš Jeruzalės į Betliejų basas, nieko nevalgė, tik duoną, gėrė tik vandenį, jam atrodė, kad paukščiai atskrenda ir jam sako, ką Dievas nori, kad jis darytų. Bet tikriausiai pagijo, o po kažkiek laiko iš tiesų buvo paskelbtas šventuoju ir Pizos, į kurią vėl grįžo, globėju. Ir nuo jo sugrįžimo Piza klestėjo.
– Koks tuomet būtų Jūsų patarimas turistams, kurie, tarkim, nuvyksta į Jeruzalę ir, išvydę tiek šventų vietų, patiria labai stiprius jausmus?
– Nieko blogo džiaugtis tais dalykais, ir mes tai nuolat matom. Ypač iš religingų žmonių. Nes vis dėlto Jeruzalė – šventa vieta. Švenčiausia vieta žydams, krikščionys irgi svarsto, ar jiems šventesnė už Romą, taip pat šventa ir musulmonams, nors Meka jiems šventesnė. Taigi žmonės kartais labai susijaudina atvykę į Jeruzalę. Sigmundas Freudas, kuris buvo žydas, bet nelabai atsidavęs, dievino helenistinę kultūrą. Aplankęs Akropolį, irgi pajuto didžiulį susijaudinimą. Jis maldavo savo brolio, kad jį paliestų ir pasakytų, kas jam darosi, kai jis ten būna. Ta patirtis buvo tokia stipri, kad po 30 metų apie tai jis parašė savo draugui prancūzų rašytojui Romenui Rolanui.
Daug žmonių – žydai, krikščionys, gal ir musulmonai – Jeruzalės senamiestyje patiria tikrai labai stiprius jausmus. Ir tai nieko patologiška, tai ne liga. Normalu taip jaustis, nereikia to bijoti. Ir patarimo turistams jokio nėra, tik patirti jausmus, jais mėgautis ir nešiotis su savimi visą gyvenimą. O žmonėms, kurie turi psichikos sutrikimų, patartina pasikalbėti su gydytojais, gerti vaistus, jei to reikia.
Ilgi skrydžiai, ypač – jei keičiasi laiko juosta, yra vienas iš veiksnių, sukeliančių psichikos sutrikimų žmonėms, kurie nieko panašaus nebuvo patyrę. Kitas dalykas – kultūrinis šokas, kurį patiri kitoje šalyje.
Tyrimai yra parodę, kad japonų turistai, pasiekę Paryžių, apie kurį būna prisiskaitę ir prisiklausę, kartais irgi patiria sutrikimų. Arba vokiečių turistai Florencijoje, pamatę Renesanso grožybes. Jiems, pavyzdžiui, pasidaro, sunku kvėpuoti, arba patiria nerimo priepuolius. Tai vadinama Stendalio sindromu, prancūzų rašytojas irgi tai patyrė.
Labai svarbu pabrėžti, kad visi tie faktoriai, sustiprinantys psichiatrinius simptomus, visgi aktualūs tiems, kurie ir anksčiau yra patyrę protinių negalavimų.
