Jei ne senamiestis, tai parduotuvės ir barai
Pirmą vakarą Jeruzalėje praleidau ne senojoje jos dalyje, o naujoje. Ir... kokia nuostaba buvo pamatyti ganėtinai paprastą dalyką: kad čia irgi pilna parduotuvių, barų, restoranų ir kitokių nebūtinai orientalistinių atributų. Pati susigėdusi savo nemokšiškumo ir žinių apie miestą trūkumo, pradėjau abejoti ir visu savo žiemos atostogų pasirinkimu. „Norėjau trumpam pabėgti iš Europos, bet ar tikrai įmanoma tai čia padaryti?“ – svarsčiau sau prie studentišką piniginę pravirkdinusio alaus bokalo su savo couchsurfing‘o draugu ir jo kompanija. Ir kitomis dienomis, bevaikštinėdama po Jeruzalės centrinius, bet ne senamiesčio, rajonus mąsčiau, koks didelis atitrūkimas nuo to, kaip daugelis įsivaizduoja šį miestą. Juk Jeruzalės vaizdas, pirmiausia šaunantis į galvą, yra siauros gatvelės, turgūs, Raudų siena, Al Aksos mečetė (ar bent jos mėlyna spalva), ir, aišku, Jėzaus paskutinio gyvenimo etapo vaizdai. Kad tame pačiame mieste gali įšokti į naujutėlį tramvajų – jungiantį, beje, vieną Jeruzalės dalį su nelegaliomis Izraelio nausėdijomis Rytų Jeruzalėje – pagalvoja gal ir ne visi.
Tuščias oro uostas ir apelsinai pakeliui
Pirmas įdomus pastebėjimas laukė Ben Guriono oro uoste. Išlipome iš lėktuvo su nauju skrydžio draugu italu, dar spėjusiu ir apelsinais iš savo sodo pavaišinti, pasiekėme laukimo salę, ir... nusistebėjome, kokia ji buvo tuščia. „Oro uostas labai gražus, bet... kodėl toks tusčias? Gi ir Kalėdos netoli, kodėl nevy...“ tokį garsų galvojimą patys sau užkirtome tokiais pat garsiais „Aaaaa“. Mažiau nei prieš mėnesį Izraelis vykdė karinę operaciją Gazos ruože, tad abu nusprendėme, kad gal tai ir bus tuštoką oro uostą paaiškinanti priežastis. Ką gi, abu dar paplepėję traukinyje, atsisveikinome ir patraukėme į skirtingas puses. Mano pusė buvo Jeruzalė, apie kurią, tiesą sakant, nežinojau tiek daug, kiek krikščioniškos šalies pilietė ir istorijos pamokų lankytoja gal ir turėtų. Ką galiu bepridurti – manęs laukė daug naujienų apie senąjį Jeruzalės miestą.
Vartai į Rytus
Kitą rytą, visiškai anksti, patraukiau senojo miesto link. Nuvažiavusi per toli tuo pačiu tramvajumi, grįžau atgal ir pasižiūrėjusi į savo miesto planą, pati save patikinau: taip, čia turbūt ir yra Damasko vartai. Tai yra, vienas pagrindinių įėjimų į senąjį miestą. Darsyk apsidariau. Gerai, tikiuosi, čia jau bus ta tikroji Jeruzalė.
Neapsigavau. Prieš mane atsivėrė siauros gatvelės, užpildančios orą įvairiausiais kvapais, parduotuvėlės ir kioskeliai, pilni suvenyrų, ir šviesaus akmens paviršiai visur. Būtent dėl tokio jausmo ir norėjau palikti Europą ir tarytum sugrįžti į anksčiau Azijoje leistas dienas, nors ir ne toje pačioje Azijos dalyje. Lėtai žingsniavau toliau, spragsindama fotoaparatu, ką padaryti vėliau dėl suaktyvėjusio turistų srauto nebūtų buvę taip lengva. Bevaikščiodama po visas keturias – musulmonų, žydų, krikščionių, armėnų – senojo miesto dalis, stebėjausi, kaip viskas čia arti. Raudų siena, viena svarbiausių religinių vietų žydų religijoje, už jos – Al Aksa mečetė, trečia pagal svarbą, po Mekos ir Medinos, islamo išpažinėjams. Netoli – ir Jėzaus Prisikėlimo bažnyčia, ir gausybė kitų... na, man gal ir nežinomų, tai bent girdėtų biblinių vietų. Pati nesu religinga, bet negalėjau nepagalvoti, kokį stiprų įspūdį palikti ir kokį stiprų jausmą sukelti Jeruzalė turėtų tiek religingiems žmonėms, tiek to meto istorija besidomintiems.
Tiek nuotykių, kiek jų „įsileisi“
Jeruzalė dar sykį įtikino, kad nuotykiai (tai yra, įdomūs žmonės, pokalbiai, neplanuoti žygiai...), kuriuos patiri kelionėse, visų pirma priklauso nuo vieno paprastučio dalyko: kiek leisi tam vykti. Ir mano diena senajame Jeruzalės mieste atnešė daug daugiau, nei tikėjausi, nes...net ir nežinojau, ko tikėtis!
Pirmas malonus pokalbis prie kavos įvyko mažoje baldų restauravimo dirbtuvėlėje, įsikūriusioje netoli tų pačių Damasko vartų. Praeidama pro ją išgirdau, kaip senukas jos meistras man siūlo kartu išgerti kavos. Praėjau, sustojau, apsisukau ir sugrįžau. „Kodėl gi ne?“, klausimo formato atsakas į daugybę klausimų, kurių rezultatas dažnai yra įdomi istorija.
Prie skanios arabiškos – su kardamonu – kavos, dirbtuvėlių savininkas, palestinietis, visą gyvenimą, dar prieš Izraeliui susikūrus, pragyvenęs Jeruzalėje, man papasakojo, kaip lankė vaikus ir anūkus JAV ir kaip norėtų ten sugrįžti. Trumpas pokalbis, net ir su ne itin daug pasakyti leidžiančia anglų kalba, buvo nuoširdus ir atviras. Šiuo metu besimokydama arabų kalbos galvoju, kaip įdomu būtų ateityje surasti tą senuką ir jo šį sykį daugiau ko paklausti.
Kitas nuotykis laukė už kelių minučių. Atsisveikinusi su dirbtuvėlėmis, pasukau kitų vartų link, ir, aktyviai dirsčiodama į siaurutes gatveles aplink, patraukiau vieno meno dirbinių galerijoje sedėjusio vyro dėmesį. Paklausęs, ar ko ieškau, pasiūlė kartu išgerti kavos: „Mano kultūroje, tai labai įprastas dalykas, pasiūlyti kavos“ (koks tikslus šitas pasakymas suvokiau tik daug vėliau, atvykusi į regioną kitą kartą). Greit pagalvojusi, kad iš tikro jokių planų dienai taip ir neturiu, sutikau.
Pradėjom kalbėti, viena kavos puodelis keitė kitą, galerijoje (kurios savininkas jis pasirodė besąs) esančių papuošalų istorijos keitė asmenines, ir po kelių valandų, savanaudiškai sakant, turėjau gidą, aprodžiusį man dar daugiau Jeruzalės. Ir dabar atsimenu, kaip sėdėdami kavinėje ir žiūrėdami į Jeruzalės panoramą, atvirai kalbėjome apie besitęsiantį konfliktą, Vakarų Kranto sieną, kuri gi visiškai arti senojo miesto, ir kokia ateitis laukia miesto, kurį kaip sostinę nori turėti ir Izraelis, ir Palestina. Alyvų kalnas, Golgotos kelias, dar vieni Jeruzalės vartai ir saulėlydis besigrožint mečetės melsvumu – viso to nebūtų buvę, jei „kodėl gi ne?“ būtų pakeitęs skeptiškas „ne, ačiū.“ Šiuo metu gyvenu netoli Jeruzalės, kurią greit vėl ruošiuosi aplankyti. Ką šįsyk atneš miestas – dar pamatysim. Tikriausiai tiek, kiek pati leisiu. Justina Poškevičiūtė
