Didžioji dalis Lietuvos apie Jeronimą Milių pirmą kartą išgirdo nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje. Išgirdo ir patikėjo. Patikėjo taip, kad net pergalės neparsivežusio neužsipuolė kaip ankstesnių mūsų atstovų. Po „Eurovizijos“ J. Miliaus muzikinė veikla ne tik nesustojo, bet netgi įgavo pagreitį. Šis pokalbis – apie jo muzikinį kelią nuo mokyklos laikų iki dabar.
Studijuoji dalyką įdomiu pavadinimu – pramoginis scenos menas, kas tai?
Jau nebestudijuoju. Teko sustabdyti mokslus, nes trūko laiko, studijos reikalavo per daug. Iš esmės studijavau aktorinį, o tai – kaip ir muzikavimas, turi arba atiduoti visą save, arba išvis tenai nebūti. Bandydamas būti ir ten, ir muzikoje, iš tikrųjų nebuvau niekur. Reikėjo kažkaip pasirinkti – nugalėjo muzika. Bet labai džiaugiuosi, kad pabandžiau ir gaila, kad po metų teko išeiti. Kursą surinko režisierius Valentinas Masalskis, yra eilės norinčių pas jį studijuoti. Tai žmogus su didele gyvenimo patirtim ir savitu požiūriu tiek į teatrą, tiek į gyvenimą. Iš jo galima daug ko išmokti. Tie metai man davė labai daug, suformavo naują požiūrį į teatrą, aktorystę. Gavau ir solfedžio, ritmikos pagrindų, kurių neturėjau, nes niekada nesimokiau muzikos mokykloje.
Bet kiek žinau, mokykloje turėjai labai gerą muzikos mokytoją?
Taip, ji buvo ir mūsų auklėtoja. Bet mokykla yra mokykla. Kol mokiausi mokykloje, nebuvau pasirinkęs gyvenimo kelio. Baigęs dvyliktą klasę dar nežinojau, kuo būsiu užaugęs. O dabar bent žinau į kurią pusę einu, ir kol kas man sekasi.
Kada supratai, jog nori dainuoti?
Mokyklos laikais turėjau daug veiklos, susijusios su muzika, bet gimnazinėse klasėse jau nebebuvo muzikos pamokų. Tik vėliau susipažinau su „Soul Brothers“, tuometiniais „Crossroads“ ir visiškai atsitiktinai patekau į jų tarpą. Buvęs klasiokas Enrikas (dabartinis „Soul Stealer“ gitaristas, - aut. past.) pakvietė į repeticiją, nuėjau paklausyti. Kaip ir priklauso mokyklos grupėms, repetavo koverius. Žinojau, kad repetavo gerus kūrinius, pavyzdžiui, Metallica’os baladę „Nothing Else Matters“, bet tuometinis jų vokalistas keistai tarė anglišką tekstą, iškart net nesupratau kokia kalba dainavo. Kai paklausiau, paaiškino, kad mokykloje mokosi vokiečių, o ne anglų kalbos. Tada kažkas manęs paklausė: „Gal tu moki?“ – o aš jau senokai buvau Metallica‘os fanas. Pasakiau, kad moku, pasiūlė padainuoti. Po to atėjau į dar vieną repeticiją, ir taip palaipsniui tapau antru vokalistu, kuris dainavo angliškai. 12-oje klasėje išėjau iš grupės, motyvuodamas mokslais, jog reikia gerai pabaigti mokyklą.
Po mokyklos baigimo, per metus be muzikos, supratau, kad taip gyventi – neįdomu. O daugiau veikti nėra ką – piešti, šokti nemoku. Susitikom su Enriku, atsigėrėm alaus, pašnekėjom, ir nusprendėm, kad reikia kažką sukurti ar atgaivinti. Taip atsirado „Soul Brothers“. Maždaug po pusmečio veiklos pagalvojau, kad dainavimą reikia arba mesti, arba į jį investuoti. Tada pirmą kartą nuėjau į vokalo pamokas pas Česlovą Gabalį. Taip viskas prasidėjo. Dabar, kuo daugiau tam skiriu laiko, tuo labiau džiaugiuosi, nes jaučiu rezultatą. Be to, atsiveria naujų galimybių – dainuoti miuzikle, kokiam įdomiam projekte, su simfoniniu orkestru… Ir su grupe vis atrandam kažką naujo, jaučiam, kad tobulėjam ir tai man – didžiausias paskatinimas.
Kaip reagavo tėvai?
Dar mokyklos laikais pasakydavo, kad repeticijos – laiko švaistymas, nesąmonė, geriau matematiką pasimokyčiau… Bet praėjus tam tikram laiko tarpui pamatė, kad aš tikrai degu muzika ir tikrai tuo užsiimsiu, niekas manęs nepakeis. Dar vėliau pamatė, kad yra kažkoks rezultatas, o dabar tikrai didžiuojasi. Su tėčiu mes dabar net kartu vaikštom į roko/metalo koncertus.
Pakalbėkim apie tavo „Eurovizinį“ nukrypimą. Kokios jis davė naudos?
Kaip roko scenos atstovas turėčiau spjaudytis ir sakyti, kad nieko gero ten nėra. Bet tokia milžiniška auditorija yra svarbi patirtis. Neaišku, ar dar kada teks prieš tokią padainuoti. Turiu omeny ne tik žmones konkurso salėje, bet ir visus, stebinčius per televiziją. Ta patirtis ir sudalyvavimas yra gerai praleistas laikas. Aš ten ne tik dirbau, radau laiko ir su kitais žmonėmis susipažinti. Bet kadangi niekada negyvenau „Eurovizija“ ir to nesureikšminau, tai viskas taip ir praėjo. Naudos buvo tokios, kad atsirado daugiau koncertų, žmonės pastebėjo. Jei nebūtų mano pasirodymo „Eurovizijoje“, galbūt nebūtų ir kitų dalykų, kurie sekė po to, nebūtų pakvietę į „Triumfo Arką“. Nieko nesigailiu.
Grįžę iš „Eurovizijos“ ir neparsivežę aukštos vietos, Lietuvoje nėra sutinkami draugiškai. Bet tavęs per daug neužsipuolė.
Gal todėl, kad man pačiam tai nelabai rūpėjo? Man „Eurovizija“ – eilinis konkursas. Tokių daug, bet šitas labiau išreklamuotas ir rodomas per televiziją. Konkursai yra konkursai. Laimėjai – gerai, nelaimėjai – bent sudalyvavai. Į tokius dalykus žiūriu paprastai, man tai nėra vertybė. Vienintelį kartą balsavau „Eurovizijoje“ – kai dalyvavo „Lordi“. Iš idėjos, nes rokeriai. Turbūt tai ir vienintelis kartas, kai tikrai žiūrėjau. Gal dar kai Aistė Smilgevičiūtė dalyvavo esu žiūrėjęs, bet tik jos pasirodymą.
Po „Eurovizijos“ buvai pakviestas dalyvauti „Triumfo Arkoje“. Kokios patirties ir naudos gavai ten?
Nauda buvo visapusiška. Ir net ne dėl to, kad kažkas daugiau išgirdo ar pamatė. Aš ten pirmą kartą susidūriau su klasikos mokykla. Teko daug ko mokytis. Atradau sau naujų galimybių, kurias dabar galiu panaudoti roko scenoje. Labai daug dalykų iš klasikos galima panaudoti bet kokiam kitam žanre. Aš vis dar mokausi klasikinio dainavimo. Taip, jaučiu, kad tobulėju. Man būtinai reikia kažkur mokytis vokalo, nes jeigu nesimokau, pradedu jaustis toks plūduriuojantis vietoje. Tada man būna blogai ir psichologiškai, jaučiuosi degraduojantis. Būtinai turiu judėti į priekį. Labai daug duoda miuziklai, dainavimo su simfoniniu orkestru patirtis, darbas su dirigentu. Po „Triumfo Arkos“ atsirado daug įvairesnio žanro koncertų. Tai yra labai įdomu ir naudinga.
Ar nekeisit grupės stiliaus į symphonic metal?
Stiliaus nekeisim, bet gyvą grupės koncertą su orkestru padaryti labai norėčiau. Nežinau kiek tai realu, nes simfoninis orkestras – nepigus dalykas, reikėtų rėmėjų. Bet svajonėse tai tikrai yra. Ir mūsų albume viskas jau kitaip skambės. Manau, esam labai arti tikrojo grupės garso atradimo. Kuo toliau, tuo labiau viskas džiugina – buvimas kartu, koncertai. Kiekvienas koncertas yra kažkokių, kad ir nedidelių dalykų atradimas. Kol kas mes grupės viduje jaučiamės ant bangos.
Po „Triumfo Arkos“ pradėjai vaidinti įvairiuose miuzikluose.
Miuzikluose dainavau ir iki „Triumfo Arkos“. Miuziklas man – nei rokas, nei popsas, toks atskiras žanras, kažkas tarp teatro ir koncerto. Tai vienas lengvųjų teatro žanrų, bet neužtenka vien išeiti ir padainuoti. Reikia vaidinti, kartais šokti. Gerai pastatytame miuzikle dainuoti yra garbė ir malonumas, labai vertinu šį žanrą.
Dabar vaidini labai daug miuziklų. Ar nėra taip, kad grupei laiko nelieka?
Būtų gerai, jeigu galėčiau visą savo laiką skirti vien grupės veiklai, bet kiti grupės nariai irgi kažkur dirba. Mano svajonė išsipildė – jau daugiau nei metus gyvenu tik iš muzikos. Aš darau daug ką, bet tik tai, kas man patinka. Dainuoju ne bet kur ir iš to pragyvenu. Galėčiau dirbti 8 val. per dieną ir repetuoti vakarais ir tai būtų tas pats. Dabar irgi dirbu kažkokiu laiku, bet gal kiek mažiau, nei nuolatiniam darbe ir turiu tiek pat laiko grupei.
Tai kada sulauksim antrojo albumo?
Albumą planavom išleisti iki Kalėdų. Komerciškai labai geras metas – žmonės gali pirkti albumą vieni kitiems dovanų. Bet susidūrėm su neįprasta kliūtim. Albumas įrašytas, garsas sutvarkytas, viskas praktiškai jau paruošta, bet užstrigom su albumo apipavidalinimu. Mes paruošėm albumo viršelį, bet leidėjui jis nelabai patiko. Prasidėjo ilgos diskusijos, ginčai ir dabar bandom ieškoti kompromiso. Visos pusės nori padaryti maksimaliai gerai ir maksimaliai… nelietuviškai. Dėl to gali būti, kad besistengdami viršelį padaryti kuo tobulesniu, albumą išleisim vėliau.
Perkūrinėjat dainas į anglų kalbą, ar visas albumas bus angliškai?
Taip, albumas bus angliškai, o dainos perkūrinėjamos nebuvo. (Buvo!) Jos tos pačios, tik tekstas kita kalba. Aš – tekstų autorius, ką noriu – tą darau! (šypsosi) Planavom įrašyti anglišką albumą, todėl senas dainas perrašėme angliškai, kad jos neiškristu iš konteksto, o perrašius anglų kalba jos suskamba kitaip, mums patiems įdomiau.
Ar planuojat išvažiuoti į užsienį?
Taip, jei tik pasitaikys galimybė! Man atrodo, kad kiekviena lietuvių grupė svajoja išvažiuoti pakoncertuoti Europoje. Būti maksimalistais yra būtina! Bet ir čia gerai – ateinu į koncertą ir kaskart vis matau naujus žmones dainuojančius priekinėse eilėse. Paskutinis koncertas buvo „Alaus Namuose“, kuris maloniai nustebino tikrai gausiai susirinkusia publika, kuri padėjo sukurti puikią atmosferą - tai buvo super.
„Slavianskij Bazar“ konkurse laimėjai trečią vietą, bet čia, Lietuvoje, šis faktas nesulaukė didelio dėmesio.
Tai yra labai gerai. Nors vieno konkurso atžvilgiu lietuviai yra normalūs. Kiek galima gyventi konkursais? Čia mūsų tautos problema, politika tokia: kai laimim – visi, kai pralaimim – tas, kuris pralaimėjo. Esant tokiam požiūriui geriau išvis nieko nerašyti. Ir apskritai, gal nereikia tų konkursų filmuoti? Tegul taip ir praeina ramiai tie konkursai. Padainuoji, laimi/pralaimi, koks skirtumas. Vis tiek viską darai dėl savęs.
Ar tiki Lietuvos muzikine ateitim?
Aišku tikiu! O kodėl turėčiau netikėti? Todėl pats ir darau kažką kitaip, kad galbūt vėliau atsiras žmonių, kurie pagalvos – buvo kažkas, kas tai darė. Visada turi būti kažkas, kas pradės daryti kitaip, kad atsirastų nauja srovė, atskira nuo bendro srauto. Nesakau, kad būsiu kažko pradininkas, bet būsiu patenkintas nugyvenęs savo gyvenimą taip, kaip norėjau, o ne tam, kad daryčiau tai, ką daro kiti, nes tai neva populiaru ir madinga. Man to nereikia.
Oksana Grajauskaitė
