Legendinė rusų operos solistė Jelena Obrazcova po metų pertraukos vėl atvyksta į Vilnių. Sausio 31 dieną Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rengiamas „Gala“ koncertas, kurio puošmena ir bus pasaulio melomanų širdis ir jausmus suvirpinusi unikalaus mecosoprano savininkė. Solistės koncertų ir gastrolių grafikas, nepaisant jos solidaus amžiaus, užpildytas keleriems metams į priekį. Tačiau pakviesta koncertuoti į Vilnių, ji pakoreguoja savo grafiką ir randa laiko atvykti, nes šį miestą mylėjo ir savo karjerą jame pradėjo primadonos vyras Maskvos Didžiojo teatro vyriausiasis dirigentas Algis Žiūraitis (1928-1998).
Giedrė MILKEVIČIŪTĖ
Paskutinį sykį J. Obrazcovos unikalų mecosopraną vilniečiai girdėjo prieš metus lietuviškos operos veterano Jono Jocio 80-mečiui skirtame koncerte. Operos gerbėjams, be jokios abejonės, tai buvo šventė, kurią norėjosi pratęsti. Ir tai pavyko, nes norai buvo abipusiai. Primadona atvyksta su nauja programa ir lydima duetų partnerio Zurabo Sotkilavos. Tik šį sykį, pasak jos, stengsis šilčiau apsirengti ir neperšalti, nes po pernykščio koncerto grįžusi į Maskvą ilgokai sirgo plaučių uždegimu.
Su operos primadona susisiekėme telefonu, kai ji buvo neseniai sugrįžusi iš Japonijos, kurioje koncertavo, ir vedė meistriškumo kursus. Maskvoje ją užtikome vakare besiilsinčią užmiestyje tame pačiame name su dideliu apsnigtu sodu, kuriame prabėgo daug laimingų jos šeimyninio gyvenimo akimirkų su lietuviu dirigentu A. Žiūraičiu.
- Kaip jūsų sveikata?
- Dėkui Dievui, esu sveika ir jau spėjau kiek pailsėti po skrydžio iš Japonijos.
- Ar laukiate susitikimo su Vilniaus publika?
- Žinoma laukiu, nes jūsiškis Nacionalinis operos ir baleto teatras pernai man padarė puikų įspūdį. Ten labai gera akustika, puikūs solistai, publika. Ir Vilnius man be galo mielas miestas. Kai tik tenka jame buvoti, visada apsilankau senamiestyje, gėriuosi jo siauromis gatvelėmis, mažute cerkve, kurioje buvo pakrikštytas Aleksandro Puškino senelis, nusiperku kokį tautodailininkų rankų darbo kūrinį. Mane žavi vilnos ir lino mezginiai. Gintaro papuošalų jau stengiuosi nebepirkti, nes jų daug yra padovanojęs mano vyras. Taip pat Vilniuje gyvena nemažai Algio bičiulių, su jais malonu susitikti. Čia visada pabendrauju su jo dukra iš pirmos santuokos muzikologe Audrone Žiūraityte. Be to, juk jūs tikriausiai žinote, kad aš esu ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos pilietė ir tuo labai džiaugiuosi.
- Kas jums suteikė Lietuvos pilietybę?
- Tai buvo bemaž prieš penkiolika metų, kai mudu su vyru lankėmės Lietuvoje. Tuomet Lietuvos prezidentu buvo Algirdas Brazauskas. Kai apsilankėme Prezidentūroje, A.Brazauskas paklausė, ko mes norėtume. Gal vilos prie jūros, kaip balerina Maja Pliseckaja, gal dar ko nors? Atsakėme, kad nieko materialaus mums nereikia, tik norime turėti Lietuvos piliečių pasus. Mano vyrui nepatiko, kad jam, lietuviui, vykstant į gimtinę dar reikėdavo rūpintis viza ir kitais formalumais.
- Jūsų vyras – vienas iš nedaugelio lietuvių, sovietiniais metais pasiekusių didelio savo muzikinio talento pripažinimo. 1960 metais jis tapo Maskvos didžiojo teatro vyriausiuoju dirigentu ir ėjo šias pareigas iki 1998 metų, už nuopelnus kultūrai jam buvo suteikta TSRS valstybinė premija. Deja, jį teko per anksti išlydėti į amžinybę. Koks buvo A.Žiūraitis ne ant dirigento pakylos?
- Jis buvo didis muzikantas, intelektualus žmogus, labai daug skaitydavo, puikiai išmanė literatūrą, istoriją, dailę. Bet svetimiems žmonėms jis nebuvo atviras ir žurnalistams jį prakalbinti būdavo sunku. Jis buvo gražus, elegantiškas vyras, tikras džentelmenas, tokių dabar reta. Teatre juo žavėjosi kone visos artistės. Aš jį labai mylėjau ir tebemyliu. O susipažinome mes Didžiajame teatre. Jis tuomet rengė populiarių operečių koncertą ir pakvietė mane jame dalyvauti. Jis diriguodavo ir mūsų žvilgsniai vis susitikdavo... Kadangi operetė yra linksmas žanras ir šypsenų bei geros nuotaikos pliūpsnis per ją būtinas, šypsojomės ne tik publikai, bet ir vienas kitam. Galite taip ir parašyti, kad mūsų meilė ir santuoka gimė per operetę.
- Jūs esate patyrusi triumfo ir palaimos akimirkų, ir netekčių, traumų ir kitų likimo smūgių. Ar galite savo gyvenimą palyginti su kuria nors opera?
- Su daugybe operų ir personažų, kuriuos teko dainuoti ir vaidinti. Gyvenimas turtingas ir įvykių, ir vaidmenų. Esu sudainavusi visas mecosoprano partijas, o kai kurias iš jų – jau po 1000 kartų. Žurnalistai visada klausia, koks personažas scenoje man labiausiai prie širdies. Neturiu vieno tokio. Kiekvienas mielas ir svarbus savaip, o tuo laikotarpiu, kai kuri vaidmenį, mieliausias būtent jis. Tiesa, kalbant apie ankstesnes operas, labai mėgau dainuoti operose „Chovanščina“, „Trubadūras“ ir „Kaimo garbė“.
- O Karmen? Girdėjome, kad kai jus išgirdo dainuojančią Karmen, legendinė operos solistė Monserat Kabaljė (Montserrat Caballe) atsiklaupė prieš jus ant kelių ir pasakė, kad jūs pati geriausia Karmen.
- Na, nelabai man patiko Karmen, bet iš tiesų buvo taip, kaip jūs paminėjote. Aš pati galiu daugybę komplimentų pasakyti ir Monserat. Mudvi esame draugės. Štai neseniai viešėjau Ispanijoje ir dirbau jos surengto operos solistų konkurso vertinimo komisijoje. Paskui kartu leidome laiką restorane, prisiminėme jaunystę, kai kartu dainavome, ragavome gurmaniškų patiekalų bei vynų ir net kartu paverkėme. Ji taip pat dar neblogai laikosi, dainuoja, gastroliuoja. Žodžiu, šaunuolė.
- Iš kur jūs semiatės energijos? Gal žinote kokį Makropulo receptą, kuris grąžina jaunystę?
- Viskas yra iš Dievo, o jokio slapto jaunystės grąžinimo recepto neturiu. Esu iš tų moterų, kurios žino savo amžiaus vertę, bet neleidžia sau suglebti. Neslepiu, kaip ir dauguma artisčių esu naudojusis grožio chirurgų paslaugomis, bet jomis nepiktnaudžiauju. Beje, nemažai gyvenimo išminties subtilybių išmokau iš japonų, nes į tą šalį vykstu jau 48-erius metus. Žaviuosi jų tradicijomis, pagarba senukams ir vaikams. Savo sode esu įsirengusi tokį japonišką namelį.
- Ar esate iš tų moterų, kurioms namų jaukumas, valgio ruošimas yra svarbūs dalykai?
- Visada vertinau namų jaukumą ir šilumą. Beje, kai Algis dar buvo gyvas, mūsų mėgstama vieta buvo virtuvė, o vasarą – pavėsinė, kur geriama arbata, bendraujama su namiškiais. Mūsų muzikiniai, literatūriniai ir kitokie skoniai buvo panašūs. Virtuvėje improvizuodavome abu. Algis buvo vegetaras. Pamenu, kaip jis mėgdavo pats sau išsivirti tokių lietuviškų kaimiškų tarkuotų bulvių “kleckučių" su grietinės padažu. Mano vienatvę po vyro mirties praskaidrina pudeliukai, kuriuos pavadinau muzikiniais vardais Karmen, Miuzeta ir Mišeliu. Neseniai sulaukėme ir mažylių, juos pavadinau Verteriu ir Mimi.
- Kai kas Vilniuje įvyksiantį jūsų koncertą vadina atsisveikinimo su scena koncertu. Ar tai tiesa?
- Su scena dar neketinu atsisveikinti... Dar ne viską, ką esu suplanavusi ir numačiusi, gyvenime padariau. Labai daug dar yra kamerinės muzikos kūrinių, kuriuos norėčiau sudainuoti. Be to, manau, jog mano patirtis pravers rengiant jaunąją muzikų kartą.
