Skelbiame kelias ištraukas iš Jelenos Tregubovos knygos "Kremliaus digerio pasakojimai". Jelena Tregubova yra įspūdingiausios pastarojo meto knygos apie Boriso Jelcino ir Vladimiro Putino Rusijos politikos užkulisius autorė. Vos pasirodžiusi Rusijoje, knyga tuoj pat tapo bestseleriu ir sulaukė griežtos Kremliaus reakcijos. 2004 m. autorė neteko galimybės Rusijoje dirbti žurnalistinio darbo ir baimindamasi dėl savo saugumo kurį laiką gyveno užsienyje.
13.45 val. suskambėjo mano namų telefonas: tai buvo taksi dispečerė (aš kažkodėl spėjau pastebėti, kad balsas jau kitas, kita moteris, ne ta, kuri skambino pirmą kartą):
- Panele, vairuotojas jau nerimauja! Kada jūs išeisit?
- Tuoj, tuoj! Maldauju: tegul palaukia! Tuoj išeinu, po minutės nusileisiu! - sutarškėjau į ragelį, kurį akrobatiškai laikiau prispaudusi prie ausies petimi ir smakru - mat viena ranka karštligiškai segiausi batą, o kita barbariškai bandžiau į ir taip jau išsipūtusią rankinę įgrūsti savo knygą, kurią aš, suprantama, ciniškai nutariau panaudoti kaip dovaną mokytojai - kaip beviltiška apsileidėlė nespėjusi laiku paieškoti tikros dovanos.
Jau bėgdama iš buto stabtelėjau prie veidrodžio. “Na ne, negalima važiuoti su tokia susitaršiusi plaukų kupeta… Vadinamasis firminis stilius “ką tik iš lovos”…
Aš sudrėkinau rankas vandeniu ir pabandžiau nors truputį susiglostyti plaukus. Ir dar sekundę stabtelėjau prieš veidrodį.
Ši sekundė išgelbėjo man gyvybę. Nes būtent tą akimirką prie mano durų nugriaudėjo sprogimas.
***
Aš veikiau net ne išgirdau sprogimą, o pamačiau jį: mat mano susitaršęs atvaizdas veidrodyje staiga truputį šoktelėjo į viršų, o paskui nusileido į vietą. Butas krestelėjo lyg per žemės drebėjimą. Pirmą akimirką pagalvojau, kad tai stiprus buitinių dujų sprogimas. Kai buvau maža, girdėjau, kaip sprogo namas netoli tos vietos, kur gyveno mano tėvai. O paskui ėjau žiūrėti, kas iš jo liko. Nieko gero šis variantas nežadėjo. Labiausiai išsigandau dėl dviejų savo kačių: jeigu prasidės gaisras - kaip aš jas išnešiu? Po pažastimis? Pabandytų kas nors taip elgtis su tokiomis priešgynomis… Aš atsargiai priėjau prie laukujų durų ir pažiūrėjau pro akutę. Koridorius buvo pilnas dūmų, o mano durų akutė visa tarsi apspjaudyta kažkokiom smulkiom baltom dulkelėm. Mano paprastai atžagarios katės, taikos sąlygomis svetimam žmogui priėjus prie durų herojiškai riaumojančios tarsi sarginiai šunys, dabar pritilo kaip zuikučiai ir stovėjo prie manęs kaip dvi išgąsdintos mokinukės didžiulėmis, iš siaubo suapvalėjusiomis akimis.
Pajutau, kad ir mane pačią nuo sprogimo bangos ima truputį pykinti. Tik praėjus keletui akimirkų supratau, kad sprogimo garsas buvo kurtinantis.
Vis dar galvodama, kad tai buitinių dujų sprogimas, ir kartu nusprendusi, kad reikia kaip įmanoma greičiau evakuotis, aš atidariau laukujas duris ir pabandžiau išeiti į laiptinę. Tačiau čia pat išgirdau riksmą:
- Atgal! Visiems atgal! Uždarykit duris!
Spėjau tik pastebėti, kad ir išorėje viskas, kaip ir mano akutė, aplipę kažkokiais baltais trupiniais, visur migla - tarsi pienas, kurioje taip pat skrajojo baltos dulkės.
Koridoriumi kažkas ėmė bėgioti. Įžiūrėti pro akutę buvo neįmanoma: tik kažkokia neryški figūra durų dešinėje. Kažkas suriko (manau, per radijo ryšį):
- Skubiai kvieskit operatyvinę grupę!
Ir staiga aš supratau, kad dujos čia niekuo dėtos.
***
Pirmas žmogus, kuriam paskambinau, buvo mano draugė Maša Slonim.
- Maška, tu juoksiesi, bet man prie durų ką tik kažkas sprogo. Aš maniau, tai dujos. Bet milicininkas bėgioja po koridorių ir rėkia kažkam, kad kviestų operatyvinę grupę…
- Na, Lena, atrodo, tau atnešė tavo siuntinį iš Amerikos… - su juoduoju humoru iškošė Maša.
Ji kalbėjo apie keistą skambutį į mano mobilųjį telefoną prieš 5 dienas: paskambino kažkoks vyriškis, prisistatė: “Šeremetjevo oro uosto siuntinių pristatymo tarnyba” (apie tokios tarnybos egzistavimą aš nei iki tol, nei po to nieko negirdėjau) ir paprašė manęs padiktuoti namų adresą.
- Jelena Viktorovna? Jūsų vardu atėjo siuntinys, bet čia parašytas tik jūsų mobilusis telefonas, o lapelis su adresu nuplyšo…
- O nuo ko siuntinys? - paklausiau iškart įtarusi kažką negera.
- Nuo kažkokios amerikiečių firmos… Siuntėjo pavadinimo irgi nematyti…
Iškart supratau, kad tai kažkoks melas: tiesiog todėl, kad lengva įsivaizduoti, jog niekas nemokėtų pinigų tokiai siuntinių pristatymo firmai, kuriai viskas štai taip atsitiktinai “nuplyšta”. Be to, kiekvienoje siuntinių pristatymo tarnyboje yra važtaraščiai ir rasti adresą jokių sunkumų nebūtų.
Aš pareikalavau, kad pašnekovas duotų man šios paslaptingos siuntinių pristatymo tarnybos telefoną. Jis pasakė “tuojau, tuojau”. Tačiau telefoninis pokalbis staiga kažkodėl nutrūko.
Šio keisto pokalbio liudininke atsitiktinai tapo Maša - mes su ja važiavome į jos užmiesčio namą. Ją taip pat persmelkė kažkokia bloga nuojauta:
- Lenka, užsirašyk dėl visa ko telefoną, iš kurio skambinta - ar tavo mobilusis rodo skambinančio numerį?
Kaip dvi tikros nusipelniusios žurnalistės, mes, žinoma, nė viena neturėjome nei užrašų knygutės, nei švaraus lapelio, ir aš atplėšiau mažą popieriaus skiautelę nuo Mašos paskaitų, kurias ji tuo metu mokykloje “Internews”skaitė žurnalistams iš regionų, tvarkaraščio.
Skambinusiojo numeris mobiliojo ekrane atrodė keistai: jis prasidėjo skaičiais 824… - nei aš, nei Maša nežinojome tokio Maskvos rajono, kurio telefonų numeriai prasidėtų tokiais skaičiais. Į korinio ryšio numerį taip pat buvo nepanašu - nė viena mums žinoma Maskvos mobiliojo ryšio kompanija neturi tokių numerių.
Praėjo dvi valandos. Mes jau sėdėjome pas Mašą ir taikiai vakarieniavome. Diena baigėsi, bet jokia “siuntinių pristatymo tarnyba” man daugiau nebepaskambino. Buvau tarsi nesava. Kad kaip nors išelektrinčiau aplinką, pajuokavau:
- Viena ramina, Maška: vadinasi, kažkas, norintis padaryti man šunybę, dar neturi mano namų adreso…
Tačiau po 5 dienų pasirodė, kad tie, kam labai reikia iškrėsti tau šunybę, tavo adresą visada randa.
Ištrauka iš greitai lietuvių kalba pasirodysiančios Jelenos Tregubovos knygos “Kremliaus digerio pasakojimai”.
Jelena Tregubova: Išgelbėti eilinį Babickį (http://www.omni.lt/?i$9359_84777$z_244319)
Jelena Tregubova: Stokholmo košmaras (http://www.omni.lt/?i$9359_84777$z_244009)