Išeidama po spektaklio mėgstu apsimesti nesuinteresuota žiūrove, pasinerti į išeinančiųjų minią ir pasiklausyti, apie ką kalba žmonės. “Ir tai vadinasi šokis?!”. “Čia tai gražu, tokie man patinka”. “Na, ir apšvietimas, aišku, “sužaidė…”. “Toks nuo ašies “nusisukęs” baletas”. “It was so boring!”. “? kak nam vyzvat taksi?”.
Žiūrovų, festivalio organizatorių, dalyvių, šokio kritikų ir vadybininkų galvose kirba pačios įvairiausios mintys. Nuo balandžio 30 iki gegužės 4 dienos visi jie migruoja iš ŠMC į Nacionalinį dramos teatrą, iš Didžiosios salės į Mažąją, o iš šios į Jaunimo teatrą ir pačiomis įvairiausiomis kalbomis bando atsakyti į pagrindinį klausimą: “Na, tai kaip?”
Pirmąją festivalio programos dalį sudarė 5 lietuvių choreografų darbai. Savaitgalį scena priklausė britų trupėms, o šios savaitės pradžia - trupėms iš Prancūzijos, Danijos ir Rusijos. Lietuvių choreografų darbus bus progų pamatyti ir festivaliui pasibaigus. Tad kaipgi jie pasirodė?
“Pagaminta Vokietijoje”
Būtent tokią etiketę priklijuočiau prie Birutės Banevičiūtės ir Birutės Mar(cinkevičiūtės) projekto “Kareivio istorija.” Visų pirma tokį mano vertinimą išprovokavo spektaklio scenografija ir kostiumų spalvos: ryškiai geltonos saulėgrąžos, geltona, juoda ir balta (gaila, ne raudona, kaip vokiečių vėliavos) sceną dekoruojančio apskritimo juostos, geltonos suknios ir marškiniai, juodos kelnės ir kareiviški batai. Tik velnio apranga buvo balta, o ne raudona. Tačiau net ne tai svarbiausia.
Spektaklis pasižymi puikia vokiškiška kokybe. Gali tikrinti ką nori: siužetą, Igorio Stravinsko muziką ir jos atlikimą, įtikinamą aktorių-šokėjų vaidybą ar skaitovės profesionalumą. Viskas sodru, profesionalu ir kokybiška. Spektaklio siužetas aiškus ir sustyguotas: kareivis (Aurelijus Liškauskas) eina namo dešimčiai dienų atostogų. Pakeliui jį pasitinka Nelabasis (Eimutis Kvosčiauskas) ir apgaule atvilioja Kareivį į savo namus, kur vietoj trijų dienų pralaiko jį ištįsus trejus metus. Kareivis gauna žadėtąją knygą, tačiau jam grįžus į gimtąjį kaimą jo nebeatpažįsta nei motina, nei sužadėtinė. Turėdamas knygą Kareivis praturtėja ir veda Prancūzijos karalaitę, tačiau pinigai neatneša jam laimės, o tėvynės ilgesys niekada nebepalieka. Ši istorija turi kelis aiškius moralus: neparduok sielos velniui, mokėk pasirinkti, kuo ir koks nori būti, nesiek aklai pinigų, laimės nenupirksi už jokios turtus, mylėk savo kraštą, nes jį palikęs visada ilgėsiesi. Apie šokį nedaug ką pasakysi, nes “Kareivio istoriją” veikiau pavadinčiau muzikiniu spektakliu su šokio elementais.
Žavi įspūdingai raiškus skaitovės (Birutės Mar) deklamavimas. Tiesa, istorija yra deklamuojama rusų kalba, o tai galėjo būti nemaloni staigmena jos nemokantiems žiūrovams. Tačiau festivalio rengėjai tikrai nesuko sau galvos dėl daugiakalbiškumo: yra tarsi savaime suprantama, kad “Baltijos šokio” žiūrovai supranta lietuviškai, rusiškai ir angliškai. Todėl jeigu tai yra jums aktualu, prieš pirkdami bilietus pasiteiraukite, kokia kalba vyks spektaklis, ir įvertinkite savo galimybes.
Stebint tiksliai ir preciziškai susuktą “Kareivio istoriją” pamažu pradedi ilgėtis kažko dvasingo, sudėtingo, mįslingo ir nepaprasto. “Kareivio istorija” yra tas spektaklis, kurį gali rodyti kaip reprezentatyvų užsienio šalių svečiams ar vyresniųjų klasių moksleiviams ugdymo tikslais. Jame viskas aišku, sodru, spalvinga, profesionalu ir kokybiška. Tik aš būčiau dar labiau patenkinta, jeigu lietuvių moderniojo šokio produkcija garsėtų tokia pat puikia kokybe, kaip ir vokiečių technika, tačiau šalia to neprarastų mielo lietuviško subtilumo.
Laikiška, erdviška, kūniška
Pagaliau Lietuvoje turime moderniojo šokio atlikėjus, kurie turi būtent šios srities aukštąjį išsilavinimą ir diplomą. “Baltijos šokis ’04” tik dar kartą patvirtina, kad jie yra verti ir diplomo, ir profesionalių moderniojo šokio atlikėjų vardo. LMA studentai šoko Airos Naginevičiūtės spektaklyje “Processus”. Aira Naginevičiūte vadovauja moderniojo šokio trupei “Fluidus” ir dėsto LMA šiuolaikinio šokio discipliną. Už choreografiją spektakliui “Processus” ji 2003 metais buvo apdovanota Lietuvos kultūros ministerijos ir Teatro sąjungos premija.
LMA studentų atliekama kompozicija nebuvo nei provokuojanti, nei ypač ryški, originali ar įspūdinga. “Tai blogai!” - pareikštų nekantrus skaitytojas. Visai ne. Spektaklio jėga ir patrauklumas glūdi būtent jo dinamikoje, tėkmėje ir nenutrūkstamame judėjime. Visas šias charakteristikas gerai atspindi spektaklio pavadinimas, kuris apeliuoja į procesualumą. Airai Naginevičiūtei pavyko priartėti prie moderniojo šokio esmės. Gyvenime yra daugybė dalykų, apie kuriuos kalbant jie išslysta iš rankų ir pasiverčia kažkuo kitu. Pvz., negali kalbėti apie laiką, nes laikrodžio rodiklių rodomas laikas ir laikiškumo patyrimas yra du visiškai skirtingi dalykai. Kūniškumas yra lygiai toks pat sunkiai žodžiais pagaunamas fenomenas, kuris ateina per jausmus, pojūčius ir tiesioginį patyrimą, bet “išsisuka” iš kalbėjimo lauko.
A. Naginevičiūtės šokyje juda skirtingos lyties, masės, tonuso ir jautrumo kūnai, kurie tyrinėja daugybę kūniškų dalykų. Kaip kūnas jaučiasi su bateliais, o kaip be jų? Kaip jis juda kitų kūnų apsuptyje? Ar jis gali valdyti kitą kūną? Jie ieško, į ką atsiremti krintant, išsibalansuoja ir vėl “gaudo” pusiausvyrą, lipa vieni ant kitų. Nuolatinio judėjimo neapsunkina nei kaip visada paprasti ir subtilūs Rūtos Biliūnaitės sukurti drabužiai, nei muzika, nei kokie nors įmantrūs šokio akcentai. Spektakliui sukurta šviesos instaliacija, kurioje matome irimo proceso ženklus, organiškai atliepia jaunų, stiprių ir gražių kūnų sūkuriui. Ji neįkyriai primena apie laiko tėkmę ir baigtinumą.
Spektaklis reikalauja susikaupimo, rimties ir nebylaus žiūrovų dalyvavimo procese.
Gražu ir lengva
Anželikos Cholinos šokio teatras pristatė jaunų choreografų Andriaus Katino ir Marios Saivosalmi šokio spektaklį “Mėnesiena.” Šis kūrinys Lietuvoje rodomas nebe pirmą kartą: 2002 metais buvo demonstruojamos kelios spektaklio ištraukos, o 2004 m. kovo 8 d. - premjera.
Šis spektaklis buvo gana daug komentuojamas kultūrinėje spaudoje. “Mėnesiena” tikrai nėra tas spektaklis, kuris turi gilią potekstę, todėl sunku pridurti ką nors nauja. Tai yra paprasta, sentimentali ir kiek salsvoka istorija apie pirmąją meilę: drovius jaunuolius, smalsius žvilgsnius, lengvus žingsnius, juoką, naktį ir žvaigždes, jaunatvišką drąsą, stebuklo laukimą ir tik užsimezgantį pavydo jausmą. Ruošdamiesi žiūrėti šį spektaklį galite kuriam laikui išjungti racionalųjį pradą: leiskitės būti užburti, užliūliuoti ir atsipalaiduokite. Nesitikėkite pamatyti konceptualų ir abstraktų modernųjį šokį - jo čia nerasite. Tačiau savo žanro ribose tai yra tiesiog vizualiai patrauklus, apgalvotas, lengvas ir gražus spektaklis, skirtas plačiajai publikai. Tad norėdami nusivesti į kokį nors šokio spektaklį savo konservatyviąją tetą drąsiai rinkitės “Mėnesieną.”
Kriminalinės praktikos
Dar vieną darbą pristatė Šokio teatras “Aura”. Darius Stankevičius yra šio teatro šokėjas, o dabar dar ir “Vagies dienoraščio”, pastatyto pagal to paties pavadinimo Jeano Genet knygą, choreografas.
Apie plačius savo užmojus choreografas paskelbia jau vien scenos viduryje įmontuotu baltutėliu klozetu ir šalia jo prisiglaudusia geležine lova. Spektaklį pristatančiame lankstinuke tas pats klozetas papuoštas ryškia raudona gėle. Šis klozetas yra iš tiesų dėkingas “personažas”: be savo tiesioginės paskirties, jis dar leidžiasi būti apkabinamas, liečiamas, visaip čiupinėjamas, glostomas ir puošiamas. Tik kas iš to? Ar tik tokiu nuvalkiotu būdu - sugretinant gėlę ir klozetą - galima kalbėti apie grožį, sumišusį su bjauriu ir klaikiu turiniu? Tą pačią slidžią ribą tarp ekstaziško grožio ir klaikios bjaurasties daugelyje savo darbų tyrinėja 2003 m. Venecijos dailės bienalėje dalyvavę Svajonė ir Paulius Stanikai. Patarčiau “Vagies dienoraščio” choreografui įsitraukti į kriminalines praktikas ir nepatingėti pavogti kelias jų skulptūrose ar didelio formato nuotraukose realizuotas idėjas.
Būtų neteisinga sakyti, kad darbas yra nepavykęs. Jame yra įdomių detalių ir net įdomių konceptualių idėjų. Dėmesį prikausto prie scenos sienos besiglaudžiančių šokėjų, sienos ir ant sienos krintančių šokėjų šešėlių žaismas. Šokėjams judant pamažu atsiskleidžia kūrinio autoriaus noras papasakoti apie nusikaltimą, prabilusį sąžinės balsą, vidinius prieštaravimus ir bausmę, kuri visuomet būna daug griežtesnė tada, kai ateina iš vidaus, o ne iš išorės. Nusikaltimo ir bausmės tema yra sudėtinga ir paini. Ji reikalauja brandumo tiek iš choreografo, tiek iš žiūrovo. Teks vėl imtis kriminalinių praktikų ir vogti idėjas iš F. Dostojevskio.
Tačiau įdomios detalės niekada neatstoja bendro vaizdo. Norėtųsi, kad autorius išlaikytų tam tikrą atstumą kūrinio atžvilgiu, sugebėtų sujungti detales į prasmingą visumą ir išgrynintų idėjas.
16 minučių neišsipildymo
Choreografas Vytis Jankauskas pristatė 16 minučių ištrauką iš savo būsimo darbo. Visai neseniai V. Jankauskas buvo pripažintas geriausiu 2003 metų choreografu ir gavo “Auksinio scenos kryžiaus” apdovanojimą už choreografiją spektakliui “Paskendęs slėnis.” Apdovanojimai ne tik pamalonina, bet ir įpareigoja: dabar choreografui tenka nešti tą “kryžių” ir atlaikyti šokio žinovų ir mėgėjų lūkesčių naštą.
Balandžio 30 dienos išvakarėse parodyta ištrauka vadinasi “Artėjimas”. Ištikimas sau V. Jankauskas yra ištikimas ir savo šokio partnerei Giedrei Kirkilytei, kartu su kuria tyrinėja artumo fenomeną. Jeigu dar prisimenate, kaip susipažinote su sau artimu žmogumi - su geru draugu, mylimąja ar mylimuoju, - tuomet tikrai galite įsivaizduoti, ką daro Vytis ir Giedrė. Jie stovi vienas priešais kitą tai nugara, tai veidu, išlaikydami poros metrų atstumą, ir bando atrasti vienas kitą, save kitame ir kitą savyje. Sudėtinga, bet ar jums buvo paprasčiau? Tikriausiai irgi susitikote savą žmogų, jo įpročiuose ir mintyse atpažinote save, ir nuo to laiko judėjote kartu toje pačioje orbitoje.
V. Jankausko šokis grindžiamas judėjimu veidrodiniu principu, judėjimu ratu ir ritmiškais tų pačių šokio elementų atsikartojimais. Nė kiek neabejoju: lygiai tą patį gyvenime darote ir jūs. Judėjimas veidrodiniu principu reiškia, kad net prieš susipažindami ir dar nieko nenutuokdami apie kito žmogaus egzistavimą, judu buvote labai panašūs ir pasirengę susitikimui. Priešpriešinis judėjimas ratu galėtų reikšti ryšį ir pusiausvyros paieškas. Intymiuose santykiuose ribos tarp manęs ir kito žmogaus liejasi ir darosi neaiškios, mes abu tampame priklausomi vienas nuo kito, nors ir neprarasdami savo vidinės laisvės. Pasikartojantys šokio elementai ir nuolatinis judėjimas ratu suteikia šokiui malonaus monotoniškumo. Viskas, kaip ir slystančioje kasdienybėje su visais nenutrūkstamais ir nuolat pasikartojančiais sriubos virimais, šunų vedžiojimais, tvarkymais, pasišnekučiavimais ir pirkimais.
Žmonės gimsta vieni, patiria vienatvę gyvendami, miršta irgi vieni. Tačiau gyvendami susitinkame ir bandome priartėti prie kito žmogaus, išgyvename artumo potyrius. Tik kaip, kada ir kaip juos užfiksuoti? Ir ar eidami gilyn geriau suprantame ir jaučiame vienas kitą? Atsakymo eikite ieškoti į kurį nors kitą “Artėjimo” pratesimą. Tik nesitikėkit pamatyti lengvai suprantamo šokio. Negaliu garantuoti, kad neišeisite su kažko neišsipildymo jausmu ir nesuprasite, ar tas jausmas yra apie neišsipildymą santykiuose, ar apie nepasitenkinimą V. Jankausko darbu.
