Kad ir kokios neįtikėtinos būtų mūsų rankos, gebančios įverti siūlą į adatą ar atskirti medines lentas, neįmanoma pasakyti, ar jos pakankamai geros.
Evoliucijos biologai nežino, kodėl žmonės ir didžioji dauguma keturkojų Žemės gyventojų ant galūnių turi po penkis pirštus. Ar gyvenimas būtų daug geresnis ar daug prastesnis, jei ant mūsų rankų būtų ir po šeštąjį pirštą?
Papildomas pirštas šalia mažojo piršto leistų kai kurias užduotis atlikti paprasčiau. Galėtume brandinti sudėtingesnius muzikos instrumentus, greičiau spausdinti ir tvirčiau suimti daiktus, rašo lifeslittlemysteries.com.
„Turint platesnę ranką, būtų lengviau laikyti krepšinio kamuolį“, – teigė genetikas Cliffas Tabinas iš Harvardo medicinos mokyklos, studijuojantis stuburinių gyvūnų galūnių vystymąsi.
„Tačiau mūsų puikų rankų miklumą labiausiai lemia nykštys ir smilius, tad papildomas mažas pirštelis nieko per daug nepakeistų“, – sakė mokslininkas.
Labiausiai papildomas skaičius pakeistų matematiką, o skirtinga skaičių sistema turėtų reikšmingų padarinių.
Pasaulyje dauguma žmonių skaičiuoja grupėmis po dešimt. Tai dešimtainė skaičiavimo sistema, o antropologai mano, kad ją naudojame dėl to, kad turime 10 pirštų.
Dešimtainė sistema atrodo natūralus dalykas, tačiau tik todėl, kad esame prie jos pripratę. Jei ant kiekvienos rankos turėtume po šešis pirštus, anot C. Tabino, būtume ėmę naudoti dvyliktainę sistemą, kur skaičiai būtų išsidėstę taip: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, x, y, 10. „Dvyliktainė sistema mums atrodytų paprasčiausia ir natūraliausia, o dešimtainė būtų tokia pat nesuvokiama kaip ir keturioliktainė“, – aiškino mokslininkas.
Papildomi pirštai dažnai būna apsigimimų pasekmė. Tai vadinama polidaktilija ir ją sukelia paprasta genetinė klaida. Tačiau natūrali atranka nenusitvėrė šių papildomų pirštų ir nepavertė jų nuolatiniais. Kodėl?
C. Tabinas teigia, kad dar vienas analogiškas pirštas neduoda nieko naujo, taigi jis nesuteikia jokio vertingo evoliucinio pranašumo. Jeigu iš tiesų įgytume šeštąjį pirštą, jis greičiausiai išaugtų iš riešo kaulų ir butų tarsi papildomas nykštys.
Toks standartinis modelis galioja šešiapirščiams tetrapodams (keturkojams gyvūnams), kurie jau vaikšto Žemės paviršiumi, pavyzdžiui, pandos, turinčios papildomą į nykštį panašų išsikišimą tolimojoje mažiausio piršto pusėje, kuris yra riešo kaulo tęsinys. Jį pandos naudoja čiupdamos bambuką.
Tačiau papildomo nykščio žmonės neįgytų, tvirtina Markas Changizi, tyrimų instituto „2AI Labs“ Boise, Aidahe, direktorius. Jis sukūrė teoriją, gyvūnų karalystėje paaiškinančią penkių pirštų galūnių taisyklę, kurią vadina „galūnių dėsniu“. Tai paprasta matematinė formulė, kuri numato optimalų skaičių galūnių, kurio kūnui reikia užmegzti ryšį su išoriniu pasauliu, priklausomai nuo jo dydžio.
Šis dėsnis teigia, kad kai galūnės, lyginant su kūnu, yra labai ilgos, idealus galūnių skaičius – šeši (to pavyzdys galėtų būti vabzdžiai). Galūnėms trumpėjant, skaičius kyla iki begalybės (pavyzdžiui, šimtakojai).
Galūnių dėsnis taip pat kalba apie skaičių pirštų, kuriuos turėtų turėti ranka, kai pirštai laikomi rankos galūnėmis. Turint omenyje, kad jie turi būti pakankamo ilgio, kad užlinktų į delną, paaiškėja, kad optimalus žmogaus rankos pirštų skaičius – penki.
„Jei pridėtume naują pirštą kokiai „naujai iškeptai“ užduočiai (spausdinimui, operavimui ir pan.), tuomet smarkiai nukryptumėme nuo optimalios morfologijos to, kam mūsų ranka evoliucionavo, kas iš esmės yra įvairūs sugriebimai“, – aiškino M. Changizi.
Frankas Wilsonas, į pensiją išėjęs neurologas, dešimtmečius buvęs garsiausiu rankos ir sememų ryšio tyrinėtoju, sutinka, kad šešių pirštų būtu per daug. Iš tiesų, anot jo, šiuolaikinė protezinė inžinerija rodo, kad robotinės rankos lygiai taip pat puikiai funkcionuoja ir su dviem, trim ar keturiais pirštais vietoje penkių.
„Tikras pirštų skaičius iš tiesų yra atsitiktinumas, tą atranda ir žmonės, bandantis sukurti viršutinių galūnių protezus. Taigi pirmiau pasisakyčiau už keturis pirštus, o tik tuomet – už šešis“, – teigė F. Wilsonas.
