„Esu ne kartą minėjęs, kad kiekvienas spyris į užpakalį yra geras postūmis į priekį. Taigi lėksiu toli (…) Visą šį laiką skirsiu pasirengimui 2019 m. prezidento rinkimams“, – spaudos konferencijoje po pralaimėjimo antrajame tiesioginių merų rinkimų ture pareiškė Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) lyderis Artūras Zuokas.
Akivaizdu, kad pernai jau siekęs tapti pirmuoju šalies asmeniu, kadenciją baigiantis sostinės meras puoselėja viltis triumfuoti po 4-erių metų vyksiančiuose prezidento rinkimuose ir įsikurti rūmuose Daukanto aikštėje. Taip pat akivaizdu, kad vien norų tam nepakaks – juk pernai vykusiuose rinkimuose jis ne tik nepateko į antrą turą, bet pirmajame ture surinkęs 5,22 proc. balsų, liko antras nuo galo.
Kas lemia sėkmę prezidento rinkimuose ir ko reikia norint juos laimėti? Pasidalinti mintimis apie tai naujienų portalo balsas.tv3.lt žurnalistai paprašė ryšių su visuomene specialistą Liutaurą Ulevičių ir praėjusiuose prezidento rinkimuose taip pat dalyvavusį Seimo narį Naglį Puteikį.
N. Puteikis: didžiausia bėda – mažų partijų ir nepriklausomų kandidatų diskriminacija
„Reikia turėti gerą reputaciją. Jis neturi gudrauti, o žmonės turi tikėti tuo politiku. Ir pats kandidatas turi norėti tapti prezidentu, – pabrėžė N. Puteikis, leisdamas suprasti, kad kai kurie politikai, dalyvavę praėjusiais metais vykusiuose prezidento rinkimuose, tokių norų nepuoselėjo: – Mes matėme, kad Zigmantas Balčytis labai nenori juo būti“.
Anot N. Puteikio, kai kurios partijos „pribloškė pinigais“, mestais rinkimų kampanijai finansuoti. Kitas svarbus dalykas, sakė jis, – „nepriklausomas kandidatas negali rungtis su iš biudžeto finansuojamomis partijomis, nepriklausomas kandidatas turi šimtą kartų mažesnes galimybes pristatyti savo idėjas per televiziją, didžiosios partijos savo plakatais „užmuša“ nepriklausomus kandidatus“.
Tokios tendencijos, trukdančios mažosioms partijoms ir nepriklausomiems kandidatams kaip lygus su lygiu konkuruoti su didžiosiomis partijomis, N. Puteikio teigimu, buvo pastebimos ir per pastaruosius savivaldos rinkimus, tačiau niekas nesiima priemonių pakeisti padėtį.
„Vyriausiasis administracinis teismas visada skundą išnagrinėja po rinkimų – netrukdo didžiosioms partijoms. Bet taip nesąžininga. Šia prasme Lietuva yra nedemokratinė valstybė – nesudaro visiems vienodų galimybių“, – sakė jis.
Į klausimą, kokios strategijos laikysis ir kokių veiksmų imsis, kad po 4 metų vyksiančiuose prezidento rinkimuose jį lydėtų sėkmė, N. Puteikis atsakė: „Reikalauti, kad Prezidentė, Seimas sugėdintų Vyriausiąjį administracinį teismą, primintų jam pareigą laikytis įstatymų ir operatyviai išnagrinėti skundus, kuriuose maži skundžiasi, kad dideli atima iš jų eterį, o ne nutempti po rinkimų. Jeigu niekas jų nesugėdins, kituose prezidento rinkimuose mes vėl matysime nepriklausomų kandidatų ir mažų partijų iškeltų kandidatų diskriminaciją“.
„Kol kas mums belieka gėdinti politikus ir priminti, kad tai yra neeuropietiška, ne vakarietiška“, – pridūrė N. Puteikis. Patvirtinęs, kad 2019 metais vėl ketina dalyvauti prezidento rinkimuose, jis pabrėžė, kad jo strategija – reikalauti vienodų galimybių: „Reikalauti demokratijos, vakarietiškos kultūros rinkimuose. Reikalauti, kad Vyriausiasis administracinis teismas vykdytų savo pareigas, nes nuolat atideda pažeidimus, ypač susijusius su didžiosiomis partijomis, nagrinėti po rinkimų, o po to neraudonuodamas sprendime rašo, kad tai, jog iš visuomeninių rinkimų komitetų ir mažųjų partijų buvo atimtas visuomeninis (LRT) eteris, nesudaro pagrindo abejoti rinkimų rezultatais“.
„Logikos trūksta. Jeigu visuomeniniai kandidatai būtų diskutavę LRT eteryje, aišku,m būtų gavę daugiau balsų“, – pabrėžė N. Puteikis. Paklaustas, ar to pakaktų pergalei, jis atsakė teigiamai: „Jeigu būtų vienodos galimybės, kieno idėjos yra geresnės, kas yra sąžiningesnis, tuo labiau žmonės ir pasitikės“.
L. Ulevičius: jei neturi pakankamo biudžeto, į rinkimus geriau net nelįsti
Anot ryšių su visuomene specialisto Liutauro Ulevičiaus, norint laimėti prezidento rinkimus, „jokio dviračio išradinėti nereikia“, nes pagrindiniai metodai Lietuvoje jau matyti ir girdėti.
„Jeigu mes prisiminsime dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės veiklą iki pirmųjų jos laimėtų prezidento rinkimų arba Rolando Pakso epopėją po jo premjeravimo, pirmas dalykas, kuris krinta į akis – žmogus, norintis sulaukti didelės visuomenės dalies palaikymo ir užimti aukščiausią postą valstybėje, turi būti visiems vienaip ar kitaip matytas. Jis turi imtis stumti ir palaikyti labai didelei valstybės piliečių masei reikšmingas idėjas“, – sakė jis, primindamas, kad dalyvaudami prezidento rinkimuose D. Grybauskaitė visiems buvo žinoma kaip eurokomisarė, o R. Paksas – premjeras.
Tačiau tai, kad siekiantis aukščiausio posto žmogus yra žinimas visuomenei, visai nereiškia, kad žmonės per rinkimus už jį balsuos, pridūrė ryšių su visuomene specialistas. Dar reikia įtikinti visuomenę, kad reikia balsuoti už tave, o ne konkurentą.
„Reikia turėti idėjų arba vertybių, dėl kurių kovoji – tokių, kurios galėtų pritraukti arba sudominti didelę dalį Lietuvos žmonių. D. Grybauskaitės atveju priežastis už ją balsuoti buvo tai, kad ji nepriklausoma, turi savo poziciją, nenuolaidžiauja, nuosekliai, ilgai dirba Lietuvai – ji buvo matoma kaip Lietuvos atstovė, Lietuvos interesų gynėja. R. Pakso situacija buvo kotokia – tai buvo konflikto eskalavimas, dviejų Lietuvų išryškinimas, užmirštos ar prarastos Lietuvos gynėjo pozicija. Tai buvo siekimas gauti protesto balsus ne tik tradicine, bet ir plačiąja prasme – prieš susiklosčiusią situaciją valstybėje“, – aiškina jis.
Ne mažiau svarbu, pasak L. Ulevičiaus, pateikti rinkėjams argumentus, kodėl jie turėtų norėti, kad būtent šis kandidatas laimėtų.
„Reikia įtikinti, kad tavo idėjos, tavo siekiai atitinka didelės visuomenės dalies interesus. Bet viskas prasideda nuo rinkėjų lūkesčių nagrinėjimo – ko jie iš tiesų nori, kokie argumentai juos įtikina. Ar juos įtikina pažadai, ar kokie nors loginiai argumentai, ar emocijos. Po to prasideda savo tikslų ir uždavinių aiškinimas potencialių rinkėjų grupei. Pavyzdžiui, turime pensininkų grupę, kuriai reikia ką nors pažadėti. Kandidatas sugalvoja, kokį pažadą tai grupei galėtų pateikti, o tada galvoja, kaip pasiekti tą pensininkų grupę – ar rengti susitikimus kiekviename kaimelyje, ar ryškias, gyvas akcijas, kurios atkreips žiniasklaidos dėmesį, pavyzdžiui, sutraiškyti automobilį Gedimino prospekte“, – tęsia pašnekovas.
Kita vertus, pastebi L. Ulevičius, „galima turėti labai gerą idėją, bet jei apie ją niekas nesužinos, tai bus tuščias reikalas. Ir atvirkščiai – jei pamatys, bet supras, kad garsiai skambinam, bet nieko gero nepadarom – taip pat bus neefektyvu“.
Nemažai priklauso ir nuo to, su kokiais konkurentais teks susiremti. „Gali būti padaręs visus „namų darbus“, bet jei konkurentai bus stipresni arba pradinės jų pozicijos bus geresnės, vis tiek nelaimėsi“, – pastebi ryšių su visuomene specialistas. Anot jo, deklaravusio siekį 2019 metais laimėti prezidento rinkimus A. Zuoko viena iš užduočių – ne tik įtikinti potencialius savo rinkėjus, kad jis yra jų kandidatas, bet ir įtikinti potencialius konkurentų rinkėjus, kad jų „tikėjimas yra klaidingas“. Tai, sako L. Ulevičius, jau paskutinė kovos fazė, kai vyksta ne tik darbas su savais rinkėjais, bet dar aktyvesnis – su priešininkų rinkėjais.
Negatyvi komunikacija – ne visagalė
Jau per pastaruosius rinkimus į savivaldybių tarybas gana aktyviai buvo naudojama „negatyvi komunikacija“, pastebi L. Ulevičius, primindamas, kad kadenciją baigiantis Kauno meras Andrius Kupčinskas bandė atskleisti Visvaldo Matijošaičio, o A. Zuokas Vilniuje – Remigijaus Šimašiaus minusus. Tačiau naudojant „negatyvios komunikacijos“ metodus reikia neperlenkti lazdos, nes rinkėjai gali balsuoti už tuos, kurie skriaudžiami. Kita vertus, reikia atsižvelgti ir į tai, kaip kiekvienos partijos elektoratas reaguoja į neetišką konkurentų kritiką ir skaičiuoti, „kiek aštresnis pasisakymas nupjaus priešininko rinkėjų ir kiek savų rinkėjų“, pastebi jis.
L. Ulevičius taip pat atkreipė dėmesį, kad JAV prezidento B. Obamos rinkimų štabas analizavo net tai, kaip į informaciją, pavyzdžiui, į kandidato nuotrauką su mažu vaiku, reaguos skirtingo amžiaus moterų auditorija. „Iš pradžių atliekami sociologiniai tyrimai, kas nutiktų tam tikru atveju, ir tik tada, jei prognozuojamas teigiamas rezultatas, imamasi įgyvendinti vieną ar kitą priemonę“, – aiškina jis.
Į klausimą, ar daug potencialių kandidatų į aukščiausius postus Lietuvoje turi galimybę naudoti itin brangiai kainuojančias rinkimų kampanijos priemones, L. Ulevičius atsako: „Jeigu neturi pakankamo biudžeto, apskritai neverta lįsti į rinkimų kampaniją“.
