Nors jau metai, kai Lietuvoje prabilta apie krizę, iš tikro krizė mūsų šalyje tik dabar prasideda. Kas mūsų laukia šią žiemą, kai paskutinius pinigus atims išlaidos už būsto šildymą?
Pasaulinė praktika rodo, kad daugės vagysčių, turtinių nusikaltimų, bet turėtų mažėti pavienio smurto. Nesikeičia tik lietuvio charakteris – kaip anksčiau verkšlenome dėl blogo gyvenimo, taip toliau tebeverkšlename.
Tragedijos siejamos su krize
Rugpjūtį Lietuvą sukrėtė žinia, kad turtingas Šilutės verslininkas Vinardas Barcys (40 m.) iš savigynai legaliai turėto pistoleto namuose nušovė bendraamžę žmoną Gitaną, septyniolikmetę dukrą Eriką ir tame pačiame kambaryje pats nusišovė. Kalbama, jog šis milijonierius dėl skolų bijojo netekti visko – naujo prabangaus namo, verslo, santaupų.
Prieš kurį laiką Dūkšte (Ignalinos raj.) policininkai sustabdė ne darbo metu neblaivų vairuojantį Valstybės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės 46 metų pasienietį. Supratęs, kad dėl to neteks darbo ir kito tikriausiai nesusiras, kitą dieną vyras nuvažiavo prie Persveto ežero. Ant dujų išmetimo vamzdžio užmovęs žarną ir atvedęs ją į automobilio saloną, pareigūnas nusinuodijo variklio dujomis.
Viename Šiaulių prekybos centre sulaikyta 69 metų pensininkė, bandžiusi pavogti maisto produktų bei kosmetikos prekių. Policijai perduota senutė teisinosi užmiršusi apmokėti pirkinius.
Kaskart žiniasklaidai paskelbus apie šiuos įvykius, buvo priduriamas žodis „krizė“. Tai krizė, girdi, turtuolius paverčianti skurdžiais, taip ištampanti nervus, kad žmonės žudosi, o pensininkams esą tiesiog tenka vogti maistą.
Panagrinėkime, ar tai tiesa ir kas laukia ateityje, nes, kad ir ką pliaukštų valdžia, krizė tik gilėja.
Daugės vagių, mažės smurto
Pasak mūsų valdžios, nedarbas Lietuvoje persivertė per dviženklį skaičių – 10%. Tačiau Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros „Eurostat“ skaičiuotojai tikina, kad mūsų valdžia meluoja, kad statistiką gražina – darbo jau neturi mažiausiai 15% darbingo amžiaus žmonių. Na o ekonomistai pesimistai tikina, jog kitąmet netekti darbo gali kas ketvirtas.
Visa tai nedžiugina, tačiau ar tai pasaulio pabaiga? Mūsų seneliai pergyveno dar ne tokią bedarbystę – tarpukariu buvo kur kas baisesnė krizė, pavadinta Didžiąja depresija. Svarbiausia, tuomet Lietuvoje nebuvo nei „Sodros“, nei bedarbių pašalpų. Amerikiečiams Didžiosios depresijos metu kliuvo dar sunkesnis išbandymas – būta, kad kai kuriose valstijose darbo neturėjo kone pusė gyventojų. Ir nei kas Kapitolijui langus daužė, nei revoliucijas kėlė.
„Nusikalstamumas auga“, – pagaliau pripažino mūsų policijos vadovai, metų pradžioje bandę tai neigti. Ne juokais sunerimo net stambiausias Lietuvos verslininkas B. Lubys, per „Euronews“ išgirdęs, jog vienas iš 15 darbo netekusių žmonių pasuka nusikaltėlio keliu.
JAV mokslininkai ekonomistai Erikas Goldas ir Briusas Veinbergas tyrė, kiek vienas kitą įtakoja žmonių pajamos, nedarbas ir nusikaltimų skaičius. Buvo nustatyta, kad per krizę, augant nedarbui, iš tikro daugėja vagysčių, sukčiavimų ir net įsilaužimų. Tačiau pavienio smurto atvejų – mažėja. Jų mažėjo ir JAV Didžiosios depresijos laikais, o ginantis nuo masinių vagysčių buvo įvestas socialinis draudimas, pašalpų sistema. Ir atvirkščiai – nuo 1960 iki 1990 metų JAV augo ne tik ekonomika, bet ir nusikaltimų skaičius – padidėjo net 3 kartus.
Nusikaltimai – ne iš bado
Vilniaus darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos psichologė Evelina Kuzaitė pritaria, kad nusikaltimai daromi ne iš bado.
„Drįsčiau teigti, kad ir dabar įsisiūbuojanti nusikaltimų banga – tai ne nuo gyvenimo negandų palūžusių žmonių darbas. Greičiau atvirkščiai. Juk automobiliu banką taranavę nusikaltėliai už pagrobtus pinigus nepuolė pirkti duonos. Tik nedidelė dalis nusikaltimų ar nusižengimų kyla iš visiškos nevilties, kai žmogus negali patenkinti būtiniausių, gyvybinių poreikių“, – tikina psichologė.
Ką gi, tiek šeimą iššaudęs ir nusižudęs verslininkas Vinardas Barcys, tiek nusišovęs pasienietis – psichologiškai silpni žmonės. O kaip maistą vogusi pensininkė?
„Mus laikraštis kaltino, kad esame beširdžiai, jei kviečiame policiją neva skleroze sergančiai senutei, – „Akistatai“ paaiškino prekybos centro apsaugininkas (pavardė redakcijai žinoma). – Žurnalistams neįdomu, kad mes pažįstame visą būrį vagiliaujančių pensininkų. Per stebėjimo kameras matome, kaip į užantį įsibrukdami prekes jie niekada neužmiršta apsidairyti. Bet sulaikyti ima teisintis skleroze, meluoti, kad esą vagiantys iš bado. Kai policininkai juos paleidžia, pailsėję, žiūrėk atsliūkina ir vėl vagia. Tik todėl tokiems ir kviečiame policiją – kai sąžinės nebėra, gal bent baimė prilaikys.“
Dugno dar nematyti
Na o tamsa gatvėse? Prasiskolinusios savivaldybės nebeturi pinigų sumokėti net už gatvių apšvietimo elektrą, o tai irgi reikalauja aukų. Šiemet spalį Šiauliuose sutemus gatvių žibintai dėl taupumo liko neįjungti. 52 metų lengvojo automobilio vairuotojas nepastebėjo į pėsčiųjų perėją įžengusio vyro ir taip jį trinktelėjo, kad nelaimingasis nuskrido net 10 metrų ir, žinoma, žuvo.
Taip, tamsoje įvyksta daugiau apiplėšimų, avarijų. Bet atsakykime sau, ar šviečiant gatvių žibintams neįvyksta avarijos, neapiplėšiami žmonės? Ką tuomet kalbėti kaimų gyventojams, kurie gatvės žibintus matė tik sovietmečiu, kolūkio laikais?
Dar skelbiama, kad didėja girtuoklystė, kad vis daugiau besirausiančiųjų didmiesčių šiukšlių konteineriuose. O ar prieš kelerius metus žmonės mažiau gėrė? Ar tada nebuvo knisančių šiukšles „tankistų“?
Naivu tikėtis, kad krizė pasiekė dugną. Greičiau atvirkščiai – tikroji krizė pas mus tik prasideda. Kaip neprasidės, kai valdo mulkiai. Buvęs socialdemokratų finansų ministras R. Šadžius neseniai prisipažino žinojęs apie artėjančią krizę ir... toliau taip taškė biudžeto pinigus, kad krizę Lietuva pasitiko ne tik tuščiomis kišenėmis, bet ir su skolomis. Dar labiau stebina dabar valdantieji, neišsprendžiantys pirmoko proto uždavinio. Žinia, mokesčiai „Sodrai“ nuo atlyginimo siekia 30%, o ministrai niekaip nesuvokia, kodėl algas sumažinus 10%, įplaukos į „Sodrą“ sumažėjo 3%. Todėl jie žada didinti mokesčius „Sodrai“ 1–3% ir... vėl mažinti algas dešimtadaliu.
Mes kantrūs, bet silpni
Pasak optimistų, Lietuvos ūkis kitų metų pabaigoje turėtų pradėti atsigauti. Pesimistai tikina, jog ši diena išauš gerokai vėliau. Kol kas nesugebanti pažaboti išlaidų A. Kubiliaus Vyriausybė vien skolinasi milžiniškas sumas – „pravalgyti“. Jei taip tęsis toliau, nebe už kalnų diena, kai užsienio bankai atsisakys Lietuvai skolinti. Tada mūsų šalį ištiktų bankrotas. Per ją litas nuvertėtų, drastiškai sumažėtų realiosios žmonių pajamos, išaugtų skolos bankams, brangtų visos importuojamos prekės. Tačiau nėra blogo, kas neišeitų į gera. Bankrotas, lyg skalpelio pjūvis per pūlinį, nušluoja negyvybingus, prasiskolinusius ūkio subjektus, perkainoja vertybes. Valstybė – ne uždaroji akcinė bendrovė, po bankroto ne likviduojama, o ima atsigauti ir sveikti. Tik viena smulkmena – prieš tai dar reikia įveikti pesimistinių minčių krizę savo galvose.
„Ta krizė, neduokdie, dar kokia suirutė, visai sugadins žmonėms nervus, kurie ir taip nelaiko“, – pasakys daugelis ir bus teisus. Nors nepaprastai kantrūs, mes, lietuviai, nerviškai esame labai silpni. Aimanuoti imame dar neprasidėjus krizei ir depresijai, o jau kitą dieną, pasičiupę virę, dairomės tvirtos šakos. Prisiminkime, ką broliai lietuviai kalbėjo prieš 2–3 metus, kai mūsų šalies ūkis augo lyg ant mielių... Iš kiekvieno kampo sklido dejonės, kad viskas tik esą beviltiškai blogai: pragyventi Lietuvoje – esą per brangu, algos niekaip nepavejančios vakarietiškųjų, tos ir anos pašalpos – per mažos. Savižudybių skaičius net anais geraisiais metais buvo didžiausias Europoje, tai ką norėti šiandien...
Tai gal mūsų depresijų priežastis – ne krizė ar ne tik ji? Tam pritaria psichologė E. Kriauzaitė: „Pas mane ateinantys žmonės dažnai gyvena negatyviomis mintimis. Jie tarsi užstringa keikdami ir kaltindami kitus. Tokios mintys niekur nenuveda.“
Per Didžiąją depresiją amerikiečiai gatvėse masiškai gatvėse pardavinėjo laikraščius, vaisius, valė batus. Kiek Lietuvoje matėte alkanų (ne girtuoklių) ar valančiųjų batus? Tai gal net per krizę gyvename ne taip blogai?
Sigitas Stasaitis
