Kaip fabrikuojamos ir nutraukiamos bylos verslininkams, kas valdo verslininkus su antpečiais, kodėl tai turi įtakos verslo klimatui Rusijoje?
Be baudžiamosios bylos teisėsaugos institucijų praktikoje egzistuoja vadinamoji operatyviosios įskaitos byla. Jeigu operatyvinis įgaliotinis, pavyzdžiui, turi informacijos, gautos iš kokio nors šaltinio, kad kokioje nors komercinėje struktūroje ruošiamas ar vykdomas nusikaltimas, tai tuo pagrindu, pritarus viršininkui, gali būti užvesta operatyviosios įskaitos byla. Šios bylos, kuri įrašoma į bendrą uždarą Vidaus reikalų ministerijos duomenų bazę, kuria remiantis darbuotojas gali iki metų naudoti operatyvines priemones medžiagai rinkti, kad vėliau būtų galima iškelti baudžiamąją bylą. Kaip teigia teisėsaugos institucijų atstovai, dauguma tokių bylų nutraukiama, ir tik maža dalis vėliau atveda prie baudžiamųjų bylų iškėlimo.
Gali daryti spaudimą
Tai labai svarbus momentas. Operatyviosios įskaitos byla įgalina teisėsaugos darbuotojus teisėtai daryti du dalykus. Pirma, daryti spaudimą verslininkams, renkant informaciją ir vykdant operatyvines priemones. Antra, užtikrinti atskirų klientų verslo, įskaitant šešėlinio verslo saugumą, kadangi jei operatyvinę bylą tiria vienas darbuotojas, tai kiti darbuotojai ar padaliniai jau neturi teisės kištis.
Tokią praktiką aprašo kovos su ekonominiais nusikaltimais padalinio darbuotojas. „Didžiausia užsakomųjų bylų dalis yra štai šių operatyviosios įskaitos bylų iškėlimas neatlikus reikiamo patikrinimo. Dar kartą, kad jūs suprastumėte: ką tai reiškia? Tai reiškia, kad verslininkas suranda – dabar mes kalbame apie ekonomines bylas – darbuotoją, kuris jam užveda operatyviosios įskaitos bylą. Manoma, kad tas darbuotojas jį „apdoroja“. Visi, į kieno akiratį pateko verslininkas, naudojant mūsų bazes, tuojau pat gauna informaciją apie tai, kad šį verslininką „apdoroja“ toks ir toks padalinys. Viskas. Iki pasimatymo. Nelįskite. Pavėlavote. Po tokiu stogu galima jaustis saugiai metus.“
Tai reiškia, kad operatyviosios įskaitos byla yra legali priemonė saugos paslaugoms teikti, kuomet verslininką gina vieno padalinio operatyviniai darbuotojai nuo galimo kitų padalinių darbuotojų kėsinimosi. Be to, skirtingai negu baudžiamosiose bylose, kurias reglamentuoja Baudžiamasis kodeksas, operatyviosios įskaitos bylos iškėlimo procedūrą reglamentuoja Vidaus reikalų ministerijos žinybiniai įsakai. Naudojantis operatyviosios įskaitos bylomis vyksta ekonominių nusikaltimų išaiškinimas. Tie nusikaltimai, kaip prisimename, turi minimumą objektyvių požymių, o yra įstatymų ir teisėsaugininkų nusistatymo artefaktai.
Jeigu operatyviosios įskaitos bylos yra operatyvininkų verslas, tai baudžiamosiomis bylomis, kurias iškelia ir tiria tardytojai ir kurių priežiūrą vykdo prokuratūra, naudojasi tardymo valdybų (dabar RF kvotos komiteto) ir prokuratūros darbuotojai.
Operatyvininkas paaiškina: „Baudžiamoji byla nėra vien tik operatyvininko prerogatyva . Kalbama apie tardytojus ir dar didesnius banginius. Šioje grandinėje operatyvininkas vaidina ne tokį jau ir didelį vaidmenį ir gauna ne tokius jau ir didelius pinigus lyginant su tuo, ką gauna tardytojas, lyginant su tuo, ką gauna prokuroras, lyginant su tuo, ką gauna teisėjas. Tai ypač rimti žmonės su ypač rimtais ketinimais. Viskas priklauso nuo ketinimų. Čia reikia suprasti, ko žmogus nori: paprasčiausiai pakenkti konkurentui, ar jūs, atsiprašau, norite šį žmogų visiškai išstumti iš verslo, ar sukelti jam kuriam laikui problemų, po kurių paleis iš rankų kokį nors svarbų kreditą, arba jūs norite jį pasodinti. Priklausomai nuo tikslo išauga žmonių skaičius, įvairių organizacijų pareigūnų skaičius, su kuriais jums teks bendradarbiauti, ir atitinkamai, sumos.“
Operatyvinių darbuotojų aktyvumas sutelktas operatyviosios įskaitos bylų vedimo ir priemonių taikymo (prieš iškeliant baudžiamąsias bylas) etape. Jie taip pat gali teikti operatyvinę paramą tyrimo etape, bet jau neformaliai bendraudami su tardytoju ir prokuroru. Apibrėždami įgaliojimus ir valdžios pasidalijimą baudžiamojo proceso ribose įstatymai ir žinybinės instrukcijos netiesiogiai apibrėžia ir tai, kas gali užsiiminėti kokiu jėgos struktūrų verslu. Operatyviniams darbuotojams – tai dažniausiai turto prievartavimas ir banalusis „stogo“ suteikimas. Tardytojams ir prokuratūros darbuotojams – konkurencijos reguliavimo, aktyvų perskirstymo, patekimo į rinką reguliavimo paslaugos.
Organizuotas darbas
Maskvos GUVD mokestinių nusikaltimų valdybos vyresniojo operatyvinio įgaliotinio Andriejaus Sieriapino ir buvusio FSB darbuotojo ir saugos tarnybos „Vympel-AT“ direktoriaus Aleksandro Piečialovo-Morozovo, nuteistų 2010 metų rugpjūčio mėnesį, byla gerai iliustruoja turto prievartavimo techniką per operatyvinių priemonių panaudojimą. 2008 metais A. Sieriapinas teikė operatyvinę paramą baudžiamojoje byloje dėl vengimo mokėti mokesčius, kuri buvo iškelta kažkokiai statybų bendrovei DKN. Suklastojęs keletą agentūrinių pranešimų apie tai, kad dviejų kitų bendrovių - „Delta“ ir MFA – buveinėse, nors šios bendrovės nebuvo niekaip susijusios su DKN, gali būti saugomi dokumentai, neva susiję su bendrovės DKN baudžiamąja byla, A. Sieriapinas su keliais operatyviniais darbuotojais atliko kratą ir paėmė kai kuriuos šių bendrovių dokumentus. Abiejų bendrovių darbas (jos teikė finansines ir konsultacines paslaugas) buvo paralyžiuotas. Dmitrijus Danilovas, šių bendrovių savininkas, kreipėsi į savo pažįstamą Maskvos vidaus reikalų valdybos operatyvinį darbuotoją Vitalijų Lazarčiuką, prašydamas jo išsiaiškinti priežastis, dėl ko apsilankė operatyvininkai ir paėmė dokumentus. Šis iš pradžių išgąsdino verslininką, informuodamas, kad jį rengiasi pasodinti konkurentų užsakymu, o paskui pasiūlė pagalbą ir padėjo susirasti tarpininką – Maskvos srities advokatų kolegijos advokatą Denisą Tumarkiną. Pastarasis pasisakė esąs generolo Ivano Gluchovo, Maskvos Generalinės vidaus reikalų valdybos vyriausiosios tardymo valdybos viršininko, draugas. Už 40 mln. dolerių advokatas pažadėjo užtikrinti, kad baudžiamoji byla būtų nutraukta, o paimti dokumentai – grąžinti. Paskui buvo pareikalauta papildomos 12 mln. rublių sumos FSB darbuotojams, kurie, neva, reikalauja savo dalies. D. Danilovas įvykdė ir šią sąlygą, baimindamasis savo bendrovių bankroto. Bet paskui operatyvininkas A. Sieriapinas, susitikęs su D. Danilovu, pareiškė, kad pinigai jo nepasiekė, kad juos pasisavino V. Lazarčiukas ir D. Tumarkinas. A. Sieriapinas pareikalavo dar 1,5 mln. dolerių, kuriuos D. Danilovas turėjo perduoti per tarpininką, buvusį FSB darbuotoją, saugos tarnybos „Vympel-AT“ direktorių A. Piečialovą-Morozovą. Tada D. Danilovas kreipėsi į teisėsaugos institucijas, ir minėti veikėjai buvo sulaikyti pinigų perėmimo metu. Teismas nuteisė A. Sieriapiną ir A. Piečialovą-Morozovą kalėti penkerius metus už ypatingai didelio masto sukčiavimą.
Šis epizodas puikiai charakterizuoja būdą, kurį naudoja operatyviniai darbuotojai – sufabrikuojama istorija, kuri tampa pagrindu operatyvinėms priemonėms įgyvendinti, siekiant vėliau padaryti žalos įmonėms vadovaujantiems subjektams. Paprastai kalbant, reikia sukurti dokumentą apie agentūrinį pranešimą ir tikrinant šį pranešimą atlikti kratą ir paimti dokumentus.
Toliau galima prievartauti turtą, be to, šiame epizode akivaizdus ne tik pagrindo operatyviniams veiksmams atlikti sufabrikavimas, bet ir fiktyvių tarpininkų atsiradimas, kurie veikė aukšto pareigūno vardu. Šis pareigūnas - Vyriausiosios tardymo valdybos vadovas, kuris pagal pareigas turi kontroliuoti parengtinį tardymą.
Smėlio byla
Sudėtingesnės turto prievartavimo schemos apima bandymus įtraukti akcininkus, atstovaujančius teisėsaugos institucijų darbuotojų interesams, o tai kelia tiesioginę grėsmę nuosavybės teisėms. Tokį epizodą papasakojo, vienas stambios prekybos kompanijos savininkas. „Prieš ketverius metus buvo tokia situacija: man iškėlė baudžiamąją bylą, areštavo, tardė, leido suprasti, kad nori įtraukti savų akcininkų, arba nori, kad aš pigiai parduočiau objektą. Baudžiamoji byla iškelta dėl to, kad smėlis, kuris buvo vežamas į statybas, neva yra vogtas. Atliko kratas, klausėsi telefoninių pokalbių. Nemalonu, kai ateina ir iškrato tavo vaikų žaislus“.
Ši situacija privertė kompanijos vadovą pradėti derybas ir ieškoti ryšių teisėsaugos institucijose, su kurių pagalba būtų galima nutraukti baudžiamąją bylą, sumokant tam tikrą pinigų sumą. „Eini pas žmones, kuriais pasitiki. Tai nėra kvailiai, kurie vėliau trauks pinigus iki begalybės. Tai žmonės, kuriuos pažįsti, kurie turi sąžinę. Jie padeda susirasti reikalingus žmones. Toliau susitinki su kitu, kuris paprasčiausiai parašo skaičių ant servetėlės“. Tam tikra pinigų suma šiuo atveju tapo priemone, kuri įgalino išvengti rimtesnių pasekmių verslui nuosavybės teisių persiskirstymo pavidalu.
Jėgos partnerystė
Kriminalinis jėgos struktūrų verslas praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje laikėsi ne tik ant turto prievartavimo ir dirbtinai sukuriamos paklausos, bet ir dėl verslininkų poreikio gauti ypatingo pobūdžio paslaugas, kurios buvo pavadintos „jėgos partneryste“. Jėgos struktūrų verslas pagal įstatymą taip pat yra palaikomas paklausos, kylančios iš verslininkų pusės, įvairių rūšių ypatingoms paslaugoms. Tai paslaugos, susijusios su aktyvų perskirstymu ir konkurencijos reguliavimu, jas užsako ir apmoka verslininkai.
Tik šiuo atveju užsakinėjamos ne baudžiamosios bylos, o juridinio ar fizinio asmens paveikimas, turint tikslą priversti tą asmenį elgtis vienaip ar kitaip (pervesti pinigus, parduoti aktyvą, pakeisti kainą, pakeisti savininkų struktūrą, atsisakyti kokių nors veiksmų). Tai yra, mokama už valdžios panaudojimą, o ne pačią baudžiamąją bylą – teisinis terminas tik pridengia reikalo esmę. Bet tam, kad turėtų galimybę daryti įtaką kitų žmonių elgsenai savais interesais ar užsakovų interesais, o taip pat kad išvengtų atsakomybės už savo veiksmų pasekmes, atskiri institucijų ar MSG darbuotojai turi fabrikuoti pagrindimą pagal įstatymą. Pagrindo sufabrikavimo būdai yra baudžiamosios bylos, bet užsakomos, kartojame, anaiptol ne bylos, o veiksmai, kuriuos jos sankcionuoja.
Paplitusi paslauga yra privertimas parduoti aktyvą ir sumažinti jo kainą, kad ji būtų žemesnė negu rinkos. Rinkos ir racionalaus išteklių paskirstymo požiūriu nukrypimas nuo laisvo kainų susidarymo ,tai yra bet koks priverstinis kainos nukrypimas nuo rinkos lygio daro žalą ekonomikai. Bet individualaus pirkėjo požiūriu tokios paslaugos pirkimas turi prasmę, jeigu priverstinis diskontas aukštesnis už užsakomosios baudžiamosios bylos ir operatyvinių priemonių kainą. Žiūrėdamas tik asmeninės naudos, kai perka aktyvus sumažinta kaina dėl pardavėjui daromo spaudimo grasinant baudžiamąja byla, atskiras verslininkas remia jėgos verslininkų paslaugų rinką, tuo pačiu didindamas bendrąją riziką ir leisdamas bujoti sistemai, kuri aiškiai nenaudinga verslui apskritai paėmus.
Spaudė parduoti kompanijas
Tipiškas jėgos resurso panaudojimo aktyvams perskirstyti atvejis buvo, pavyzdžiui, spaudimas Michailui Gucierijevui 2006 metais, siekiant priversti jį parduoti kompaniją „Rusneft“, kurią jis sukūrė ir sparčiai vystė keletą metų. Tam, kad priverstų jį parduoti kompaniją, jam buvo iškelta 70 baudžiamųjų bylų. Dabar visos jos nutrauktos. Pats M. Gucierijevas interviu laikraščiui „Vedomosti“,grįžęs iš priverstinės emigracijos, papasakojo: „Nuolatos mano ir vadovaujančių „Rusneft“ darbuotojų namuose buvo atliekamos kratos. Mano namus pradėjo stebėti. Po langais pasodino pareigūnus, tie sėdi, šąla. Aš juos pakviečiau pakilti į namą, pasišildyti ir užkąsti, o jie - „negalima“. Kai pradedi pergyventi, skauda širdį, kankina abejonės, be perstojo prasuki atmintyje žodžius, poelgius, situacijas. Aš negalėjau būti savo kompanijoje „Rusneft“, kol ten buvo daromos kratos“.
Kompaniją „Jevroset“ jos įkūrėjas Jevgenijus Čičvarkinas pardavė teisminio persekiojimo sąlygomis. Nuo persekiojimo jis, kaip ir M. Gucierijevas, pasislėpė Londone. Kaip teigia dabar jau buvęs parfumerijos holdingo „Arbat-Prestiž“ savininkas Vladimiras Nekrasovas, jis buvo verčiamas parduoti kompaniją už 3 mln. dolerių po to, kai jam ir jo partneriui Sergiejui Šnaideriui (jis gi dukart teistas TSRS Semionas Mogilievičius) iškėlė baudžiamąją bylą už nesumokėtus mokesčius. Kol vyko parengtinis tardymas, abu buvo suimti. V. Nekrasovas atsisakė parduoti kompaniją pigiai, bet vėliau teko paskelbti jos bankrotą, kadangi savininkai buvo uždaryti pusantrų metų ir negalėjo jai vadovauti. Rezultatas buvo tas, kad teismas grąžino bylą tardymui papildyti dėl įrodymų nebuvimo, ir ji buvo nutraukta, tačiau kompanija dingo iš rinkos.
Panašių veiksmų pavyzdžius sukūrė šalies vadovybė iš pradžių Vladimiro Gusinskio bylos pavidalu (šis baudžiamojo persekiojimo sąlygomis buvo priverstas palikti šalį ir parduoti aktyvus), o paskui „Jukos bylos“ pavidalu 2003-2005 metais. Pastaroji byla teisėsaugos institucijoms tapo savotišku signalu apie politikos pasikeitimą ir baudžiamųjų bylų naudojimo – jau kaip verslo, be jokios politikos - nuosavybei perskirstyti priimtinumą.
Šio reiškinio mastus, neskaitant garsių atvejų, nustatyti gana sunku. Šios bylos neatsispindi statistikoje. Kita dalis užsakymų galėjo baigtis operatyviniais veiksmaais, neužsibaigusiais iškeltomis baudžiamosiomis bylomis. Tačiau pakanka vien tik baudžiamųjų bylų pagal tipinius ekonominius straipsnius, tokius kaip 159 str. „Sukčiavimas“ ir BK 22 skyriaus („Nusikaltimai ekonominės veiklos srityje“) straipsniai, statistikos, kad susidarytume vaizdą apie jėgos struktūrų verslo paplitimą Rusijoje. Vidaus reikalų ministerijos oficialiosios statistikos analizė rodo žymų ir spartų registruotų ekonominio pobūdžio nusikaltimų augimą, tai yra, iškeltų baudžiamųjų bylų, lyginant su bylomis, kurios buvo perduotos teismams, o taip pat su paskelbtų nuosprendžių skaičiumi. Vadinasi, teisėsaugos institucijų aktyvumas keliant baudžiamąsias bylas be jų perdavimo teismams perspektyvos didėjo, be to, ypač sparčiai laikotarpiu nuo 2004 iki 2006 metų, per kurį šis skaičius padvigubėjo. Analogišką dinamiką rodė ir pagal Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 159 straipsnį „Sukčiavimas“ iškeltų bylų kiekio rodiklis.
Leonas GRYBAUSKAS
Taip pat skaitykite:
Verslininkai su antpečiais (I)
Jėgos struktūrų verslas: kaip kuriamos tinklinės grupuotės (II)
