10 britų mėgstamų aforizmų, į pasaulį paleistų populiarių žmonių – šių aforizmų reitingą TV kanalas Sky News paskelbė prieš metus. Šiuo rašinių ciklu mėginu juos interpretuoti.
Ketvirtojoje vietoje – Indijos dvasinio lyderio Mahatmos Gandhi aforizmas: „‘Akis už akį’ – tik apakins visą pasaulį“.
Kraujo keršto logika yra giliai persmelkusi ikimodernųjį mąstymą. Williamo Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetoje“ pirmą kartą pasaulinės literatūros istorijoje mes matome dviejų moralinių ir politinių logikų – ikimoderniosios ir moderniosios – susidūrimą. Dvikovas Veronoje uždraudęs ir socialinę taiką joje iš visų jėgų mėginantis išsaugoti kunigaikštis Eskalas, sužinojęs, kad Romeo, keršydamas už savo draugo Merkucijaus nužudymą, dvikovoje nukauna Džuljetos pusbrolį Tebaldą, nubaudžia Romeo ištremdamas jį į Mantują.
Kodėl? Juk Merkucijus yra Eskalo giminaitis, už kurio kraujo praliejimą atkeršijęs Romeo turėtų susilaukti didžiausios Veronos kunigaikščio malonės. Taip, jei Eskalas būtų persiėmęs dviejų viena kitos nekenčiančių turtingų Veronos šeimų – Montekių ir Kapulečių – moraline logika. Ten kovojama net neaišku dėl ko, bet esmė glūdi protėvių kivirčuose ir būtinybėje juos pratęsti. Tobulas šios logikos pavyzdys yra ponios Kapuleti sūnėnas Tebaldas, kuris net Romeo atėjimą į Kapuleti šeimos balių traktuoja kaip visos giminės ir jos istorijos išniekinimą.
Eskalas supranta, kad kažkas turi sustoti, kitaip ši neapykantos grandinė nuolat tęsis ir taps begalinė. Jei neapykantos nesustabdo taika ir įstatymo viršenybė, jokia jėga jos nepažabos. Vis tiek bus sulaukta, kada jėgų balansas pasikeis ir anksčiau stipresniam priešui bus smogtas keršto smūgis. Tik ta aplinkybė, kad Romeo buvo Tebaldo provokuojamas ir dar neteko artimo draugo, leidžia jam mirties bausmę, kuri buvo pažadėta dvikovų sukėlėjams, pakeisti ištrėmimu.
Todėl taika yra bailių svajonė tik ikimodernios politinės ir moralinės logikos atstovams. Iš tikrųjų taika reikalauja įveikti natūralų mūsų troškimą atkeršyti už save arba savo artimuosius – šį troškimą šiaip ne taip pažabojo modernioji civilizacija ir jos sukurta įstatymo viršenybė. Todėl taika yra stipriųjų ir išmintingųjų svajonė, leidžianti sukurti aukštesnę socialinę ir moralinę tvarką, kuri leistų geriausių žmonijos jėgų neeikvoti karui bei griovimui ir nukreiptų jas į kūrybą bei gyvenimo tobulinimą.
Kad ir kaip būtų, šioje vietoje ikimodernioji ir modernioji logikos kardinaliai išsiskiria. Jėga reikalauja savęs eksponavimo ir gali save palaikyti tik nuolat rodydamasi ir sukeldama baimę, o už ją aukštesnė galia, t.y. legitimi ir civilizuota jėga, priešingai, slepiasi ir reiškiasi stabdydama jėgą. Tobulas galios reiškimosi būdas yra įstatymas ir jo viršenybė. Brutali ir primityvi jėga purtosi įstatymo ir nekenčia jo, o galia įmanoma tik pajungdama sau ir slopindama išorinę bei brutalią jėgą.
Karingas ir bravūriškas Tebaldas atstovauja jėgai, o oriai kalbantis, bet visą Veroną paklusti įstatymui priverčiantis Eskalas yra moderniosios logikos ir civilizuotos galios žmogus. Jis geba kilniai ir su gilia užuojauta kalbėti apie žuvusius Romeo ir Džuljetą net ir po to, kai Romeo prie Kapuleti kapų rūsio dvikovoje nužudo kitą Eskalo giminaitį grafą Parį, įsimylėjusį Džuljetą ir jos tėvų valia turėjusį ją vesti. Mes visi buvome nubausti ir netekome pačių brangiausių sau žmonių. Tai ir yra mūsų kaina už taiką, kuri nuo šiol privalo įsigalėti Veronoje. Tai Eskalo išminties balsas.
Jėga yra gyva tik išoriniais savo pasireiškimais. Galia, priešingai, ištirpdo save civilizacijos formose. Skirtumas tarp ginkluoto nusikaltėlio ar kovotojo agresyvaus žvilgsnio ir jo kostiumuoto šeimininko, šypsena ar akimis nurodančio, ką jo pavaldinys turi daryti, ir yra skirtumas tarp jėgos ir galios. Tai skirtumas tarp šūvio ir nosinaitės, kuri nurodo, kada jis turi nuaidėti. Dar svarbesnis yra skirtumas tarp agresijos akto ir aukštesnės tvarkos, kuri nustato, kada agresija yra teisėta, o kada ne. Jėga subliūkšta ir sunaikina save nustojusi išoriškai reikštis ir gąsdinti aplinkinius. Civilizuota galia gi prarandama, kai tik ji degraduoja iki gąsdinančios ir plušančios jėgos lygio.
Kerštas yra apnuogintos jėgos aktas ir sykiu nusileidimas iki jos brutalumo. O susilaikymas nuo keršto ir civilizuota bausmė arba piktadario ignoravimas, priešingai, yra galios aktas, kurio esmė slypi ne tave žeidusio asmens ar socialinio vieneto sunaikinime, o jo išbraukime iš tavosios tvarkos, kuri įsigali daug platesniu mastu nei primityvi jėga. Baudžianti ir persekiojanti valdžia autoritariniuose režimuose visada yra jėgos principo išraiška, bet autoritetu ir įstatymais veikianti valdžia, kurios demokratijoje turi matytis kaip galima mažiau, įkūnija galią.
Keršydami mes nusileidžiame iki savo skriaudėjų lygio ir liekame nieko nepakeitę – laimi mūsų priešai, nes jie mums primeta save ir savo veiksmų logiką, net jei mechaniškai ar fiziškai jie pralaimi. Laimi jie ir tuo, kad nemažą dalį savo gyvenimo ir kūrybinės energijos mes skiriame jiems bei kovai su jais. Mes tiesiog savimi pratęsiame juos – net ir prieš savo valią bei intencijas.
Todėl neapykanta provokuoja perimti jos logiką. Nesibaigiantis karas visada suteikia šansą primityvios socialinės bei kultūrinės organizacijos grupėms ir visuomenėms. „Akis už akį“ anksčiau vėliau apakins visą pasaulį, nes jei nebus kada nors sustota, bus išbadytos visos akys. Juolab neliks akių, reginčių ne tik kitus, bet ir save. Todėl sustojimas ir keršto logikos išsižadėjimas reiškia akies pergalę prieš ją ir visas kitas akis pakeltą durklą.
Man visada atrodė keista, kad Alexandre’o Dumas aprašytasis grafas Montekristas tiek jėgų eikvoja iš esmės primityviam ir teatrališkam kerštui. Gal ir galima sutikti su logika, teigiančia, jog už savo nusikaltimus neatgailaujantis niekšas turi būti likviduotas, bet visada lieka pavojus, kad keršto ir prievartos metu pats tapsi niekšu ir tik padidinsi jų skaičių, užuot jį sumažinęs.
Kodėl? Todėl, kad niekšybė nėra nedori tikslai, kaip kartais neteisingai manoma. Visi mes, anot Napoleono, nors kartą esame pagalvoję apie nusikaltimą arba, pridursiu nuo savęs, bent jau pafantazavę apie tai, ko neturėtume daryti. Niekšybė yra priemonių naudojimas, nesustojant prieš jokias, net ir pačias niekingiausias. O priešo naikinimas verčia imtis priemonių, kurių naudojimas gali mus sunaikinti ir paskandinti jėgos sraute. Patekę į jėgos pasaulį, mes privalėsime jame likti, nes mums bus primestas jo logikos veikimas – savęs išsaugojimo būtinybė ir keršto sau baimė.
Vienintelis vilties teikiantis Montekristo, abato Farijos ir likimo dėka iš mažaraščio Marselio jūreivio tapusio turtingu, išsilavinusiu ir rafinuotu žmogumi, poelgis po keršto Vilforui ir kitiems priešams yra gyvenimo dovanojimas bankininkui baronui Danglarui. Nusprendęs bankininką, per kurį kažkada Marselyje badu mirė Montekristo – tuo metu Edmono Danteso – tėvas, numarinti badu italų plėšikų nelaisvėje, grafas vis dėlto jo pasigaili ir dovanoja jam gyvybę. Galo tai netiesioginė kilniojo Morelio įtaka.
Belieka spėlioti, ar Dumas priimtų tokią interpretaciją, bet tuo jis išgelbėja pats save nuo užsižaidimo jėga ir tapimu tokiu pat, kaip ir jo priešai. Jis grįžta į kilnumo, civilizuotumo ir galios sferą. Šitą dvasios judesį ir psichinį mechanizmą puikiai suprato romėnų stoikai. Kaip sakė Markas Aurelijus, „geriausias būdas atkeršyti savo priešui – nebūti panašiam į jį“.
Su aptartuoju aforizmu glaudžiai siejasi aštuntoje vietoje reitinge atsidūręs kitas Mahatmos Gandhi aforizmas: „Nori pakeisti pasaulį – pasikeisk pats“. Iš tiesų, pakanka pakeisti požiūrį, kad nustotum kankintis dėl to, ko negali nei pakeisti, nei apskritai kaip nors paveikti. Svarbiausia sau pačiam atsakyti į klausimą, ar tave kankinanti problema slypi aplinkoje ir kitų žmonių nenore tave suprasti, ar tavyje pačiame.
Juk priešiškumas pasauliui dažniausiai gimsta iš mūsų negalėjimo susivokti savyje. Mus iš vidaus graužiantį, kankinantį ir naikinantį mūsų patirties arba atminties elementą bei siužetą mes racionalizuojame iki pasaulio netobulumo, ydingumo ir priešiškumo mums idėjos. Todėl savęs nestebintys, savo elgesio kritiškai neanalizuojantys ir tik savo aplinką dėl viso kaltinantys žmonės retai patiria taiką su pasauliu ir pačiais savimi.
Nori pakeisti kitų žmonių požiūrį į save? Ką gi, iš pradžių pakeisk savo paties elgesį. Mažiau kalbėk apie save ir pradėk domėtis, kuo gyvena kiti žmonės. Per juos ir jų kalbėjimą susivoksi ir savyje. Jei naudosi kitus žmones kaip širmą savo paties socialinei ir psichologinei dramai išskleisti, liksi nieko nesuvokęs nei savyje, nei kituose.
