1977-aisiais jauniausias tuomet Maskvoje akredituotas Vakarų korespondentas nusprendė savarankiškai išmaišyti Baltijos šalis ir atskleisti tiesą savo tautiečiams apie tai, kas čia vyksta. Dvi dienas praleidęs su disidentais, tik grįžęs į Maskvą suprato, kad tai buvo disidentais apsimetinėjantys vietiniai KGB agentai. Tai, pasak D. Satterio, jam padėjo suprasti tikrąją Sovietų Sąjungos esmę.
Per Maskvos olimpines žaidynes jis prognozavo, kad Sovietų Sąjunga neišsilaikys ilgiau nei dešimtmetį. Interviu LRT Televizijos laidai „Pasaulio panorama“ jis teigia manąs, kad dabartinė Rusija juda sisteminės krizės link, bet prognozuoti, kuo tai baigsis, labai sunku.
„Režimas negali išlaikyti dabartinio balanso. Reikės arba imtis masinių represijų, arba kils grėsmė pačiam režimui. O masinių represijų irgi gali neužtekti, nes režimas per daug dirbtinis. Jo pagrindas – nedidelės žmonių grupės gebėjimas vogti. Kol buvo daug ką vogti, žmonės dar galėjo susitaikyti, bet nežinia, kaip jie reaguos, kai neliks daug ko vogti“, – svarsto D. Satteris.
– Ar galėtumėte trumpai paaiškinti, kodėl buvote pernai deportuotas iš Rusijos?
– Tai paaiškino pati Rusijos valdžia. Jie pareiškė, kad kompetentingi organai, kaip Rusijos FST, nusprendė, kad mano buvimas Rusijos Federacijos teritorijoje yra nepageidaujamas. Tiesiog nenorėjo manęs toje šalyje ir taškas. Taip ir pasakė.
– Atrodo, kad šiomis dienomis Rusijoje grįžta senasis žodynas: užsienietis tampa šnipu, užsienio agentu, disidentas – tai išdavikas ir t.t. Tai Jums ką nors primena?
– Tai gerai atpažįstama taktika, sakanti, kad visi, kas nepritaria valdžiai, dirba užsieniui. Tada nereikia rimtai vertinti kritikos ar į ją atsakyti. Gali mobilizuoti šalies šovinizmą tos valdžios vardu, kuri iš tiesų veikia prieš savo šalies interesus.
– Kai B. Nemcovo žudikas buvo paskelbtas, R. Kadyrovas apie jį kalbėjo kaip apie Rusijos patriotą, o V. Putinas kitą dieną R. Kadyrovą apdovanojo už nuopelnus tėvynei, kaip ir įtariamą A. Litvinenkos žudiką – A. Lugovojų. Kam reikalingas šitas cinizmas?
– Rusijos ir Sovietų Sąjungos lyderiai visada vaidino spektaklyje. Vaidino normalius žmones. Sovietų laikais vaidino didžiausios pasaulio demokratijos atstovus. Ne paprastos demokratijos, bet demokratiškesnės nei demokratinės pasaulio šalys. O šiandieninėje Rusijoje jie vaidina, kad paklūsta įstatymui, kad Rusija gali integruotis į Vakarų pasaulį. Abiem atvejais tai tik apsimetinėjimas, o ilgai ir nuosekliai apsimetinėti sunku, ypač kai pats žinai, kad apsimetinėji.
Tad V. Putinas norėjo parodyti štai ką: aš sakau tuos dalykus, neigiu, kad turiu ką nors bendro su žmogžudyste, tačiau jei nors truputį abejojate – tikrai mes suorganizavome šį nusikaltimą ir mums nelabai rūpi, ką jūs manote. Mes jums piršime akivaizdžiai absurdišką paaiškinimą, o jūs apsimesite, kad juo tikite. Ir mes net nesistengsime, kad tas paaiškinimas būtų nors kiek įtikinamas.
Jie remiasi viešosios nuomonės sujaukimu ir iš dalies jiems tai pavyksta. Jiems ne taip rūpi įtikinti. Labiau rūpi sukelti tiek sąmyšio, kad Vakarai nesiimtų bendrų atsakomųjų veiksmų.
O įtikinamų paaiškinimų, jie, žinoma, sukurti negali, nes meluoja. Bet jiems užtenka sukelti tiek sąmyšio, kad žmonės Vakaruose sudvejotų juos vienašališkai apkaltinti. Būtent tai jie padarė ir B. Nemcovo atveju.
– Buvo daug vakariečių, aktyviai palaikiusių Sovietų Sąjungą. Šiandien kai kur tas palikimas tęsiamas. Graikijos užsienio reikalų ministras bičiuliaujasi su vienu iš pagrindinių Kremliaus ideologų – A. Duginu, ispanų kairieji savanoriai vyksta kovoti į Donbasą Rusijos pusėje, manydami, kad šitaip atsidėkoja už tarptautinių brigadų paramą Ispanijos pilietiniame kare. Kuo vakariečiams patraukli šiandieninė Rusija?
– Sovietų Sąjunga turėjo ideologiją. Ta ideologija sugebėjo sukelti žmonių simpatiją jai visame pasaulyje. Šiandieninis Rusijos režimas ideologijos neturi, tai tiesiog kriminalinis režimas. Tačiau iš Sovietų Sąjungos jis paveldėjo technologiją manipuliuoti viešąja nuomone. Tad savo visuomenėmis nusivylusius vakariečius žavi rusų teikiami paaiškinimai – Vakarų galios nori karo, jos kišasi į Rusijos reikalus, jos provokuoja konfliktą, siekia padidinti įtampą.
Žinoma, tai ne taip įtikinama, kaip visa komunistinė ideologija. Bet nepatenkintų, ieškančių alternatyvių paaiškinimų yra kiekvienoje visuomenėje. Ir dėl to itin populiari tampa televizija „Russia Today“. Ne todėl, kad tikėtų, kas ten sakoma, bet todėl, kad nebetiki savo valstybėmis. O Rusija šį nepasitikėjimą per metų metus išmoko panaudoti savo interesams, taip patraukdama kai kurias Vakarų visuomenių dalis į savo pusę.
Bet tam pasitarnavo ir Vakarai, tos pačios Jungtinės Valstijos. Štai B. Obamos administracija savo valdymo pradžioje sugalvojo vadinamąją santykių su Rusija „perkrovimo“ politiką. Jos idėja buvo ta, kad Jungtinės Valstijos su Rusija elgėsi neteisingai, dabar politika bus „perkrauta“ ir viskas bus geriau. Kam kitaip reikėtų „perkrauti“ kažką, kas buvo teisinga nuo pradžių?
– Kaip turi dirbti Vakarų žurnalistas tokiomis sąlygomis, kai iš Rusijos atkeliauja didžiulis dezinformacijos srautas?
– Žurnalistas tiesiog turi pranešti tiesą. Bet Rusijos atveju, kai tiesa paslėpta ir valdžia daro viską tai tiesai paslėpti, žurnalistas tikrai turėtų daryti daugiau, nei tik paviršutiniškai eiti nuo vieno kasdienio įvykio prie kito. Jis negali pamiršti, kas nutiko prieš dieną, dvi, savaitę, mėnesį ar prieš kelerius metus. Žurnalistas turi tirti, analizuoti ir netikėti oficialių pareigūnų pareiškimais, o tai Vakarų žurnalistams dažnai labai sunku, nes jie mokomi paprasčiausiai pranešti, ką sako pareigūnai. Tad jei politikas kažką pasakė – tai naujienos, o jei tai naujienos – žurnalisto požiūriu, tai svarbu, jis turi į tai kreipti dėmesį.
Bet žurnalistai turi suprasti, kad kalbant apie tokias šalis, kaip Rusija, oficialių pareigūnų pasisakymai dažnai yra ne naujienos, bet dezinformacija. Kitas dalykas – Rusijos atveju žurnalistas turi būti pasirengęs patikėti tuo, kas neįtikėtina. Pavyzdžiui, daugelis žmonių sunkiai gali patikėti, kad Rusijos vyriausybė susprogdino gyvenamuosius namus ir nužudė savo žmones tam, kad tam tikra grupė liktų valdžioje ir išvengtų pelnyto baudžiamojo persekiojimo.
Paprastam vakariečiui nelabai tikėtina, kad Rusijos pajėgos galėjo imti šaudyti į mokyklą Beslane 2004 metais liepsnosvaidžiais ir granatsvaidžiais, nors puikiai žinojo, kad puola įkaitų pilną sporto salę. Bet tik kai pradeda tikėti tokiais neįtikinamais dalykais ir supranta, kad yra šalyje, kur tai iš tiesų yra įmanoma, tik tuomet žurnalistas gali atlikti savo darbą.
– Lietuvoje gana aktyvi diskusijam, ar Rusija ryžtųsi pradėti karą su mūsų valstybe. Šią poziciją ginantieji sako – kodėl ne, pažiūrėkite, kas nutiko 1940-aisiais. Priešininkai pareiškia, kad istorinis argumentas nėra pakankamas. Manote, kad istorinis argumentas pakankamas?
– Rusija kartoja savo istoriją tam tikru lygiu. Jie neatsisakė savo imperialistinės ir agresyvios jėgos galios. Ir jei ieškos sau pateisinimo teritorijos plėtrai, viena iš krypčių galėtų būti Baltijos šalys.
– Per Maskvos olimpines žaidynes gana gerai prognozavote, kad ta valstybė neišsilaikys ilgiau nei dešimtmetį. Ką prognozuotumėte šiandien?
– Labai sunku prognozuoti. Režimas trapus, bet negalime žinoti, kurie išoriniai smūgiai jam pakenks. Mano intuicija sako, kad Rusija juda sisteminės krizės link. Režimas negali išlaikyti dabartinio balanso. Reikės arba imtis masinių represijų, arba kils grėsmė pačiam režimui. O masinių represijų irgi gali neužtekti, nes režimas per daug dirbtinis. Jo pagrindas – nedidelės žmonių grupės gebėjimas vogti. Kol buvo daug ką vogti, žmonės dar galėjo susitaikyti, bet nežinia, kaip jie reaguos, kai neliks daug ko vogti.
