Stenfordo ir Kalifornijos universitetuose (JAV) dirbantis sociologas ir politologas Rolandas Benedikteras Austrijos dienraščiui „Der Standard“ pareiškė, kad ginkluotės sistemos tampa vis galingesnės, todėl karinė priešprieša pasaulyje bus vis sudėtingesnė, o „šaltieji“ ir „karštieji“ karai vis dažniau bus kariaujami internete naudojant įsilaužėlių atakas.
Eksperto teigimu, už „Flame“ viruso atakų greičiausiai stovi kažkokios šalies vyriausybė: ši programa tokia sudėtinga, kad jos negalėjo sukurti kokia nors įsilaužėlių grupuotė ar privati bendrovė. „Jei „Flame“ iš tikrųjų buvo sukurta naudojant vienos ar kitos valstybės resursus, tai kitų valstybių vyriausybėms neįmanoma to nustatyti, nes šitokio pobūdžio kibernetinės atakos vos tik prasidėjo“, – teigia jis.
R. Benedikteras prognozuoja, kad ateityje klasikinis špionažas bus sutelktas į prevencinę gynybą nuo panašių kibernetinių grėsmių. Jis paminėjo JAV naudojamą strategiją, kuri remiasi ne į Jamesą Bondą panašiais agentais, bet kosminės žvalgybos priemonėmis ir bepiločiais orlaiviais. „Kuo daugiau špionažo internete, tuo daugiau reikia žmonių jam aptikti“, – pridūrė „Der Standard“ pašnekovas.
Eksperto teigimu, šiuo metu labiausiai klesti pramoninis šnipinėjimas, susijęs su „know-how“, gamybos mechanizmais ir įrangos schemomis. Antroje vietoje kiekybiniu požiūriu yra internetinis nusikalstamumas, viena iš sparčiausiai besiplėtojančių nusikalstamos veiklos sričių pasaulyje. Pavyzdžiui, internetiniai įsilaužėliai gali perimti pusės milijono žmonių duomenis ir iš kiekvieno jų sąskaitos pavogti 50 centų. Tokio trūkumo beveik niekas nepastebės, o pinigai tikrai bus nemaži. Jei įsilaužėlis atsargus ir moka slapstytis, toks nusikaltimas praktiškai taip ir liks neatskleistas, sako R. Benedikteras.
Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje naudojama ir internetinio karo praktika. Šiose srityse jau seniai darbuojasi JAV bei Kinijos specialistai, pamažu randasi ir Europoje kuriamų metodų. Be išankstinių kibernetinių atakų, pasak eksperto, jau nevykdomos ir įprastinės karinės operacijos. Antai surengus koncentruotą ataką prieš radarų stotis jos išjungiamos vos 2 - 3 minutėms, o tuo metu nekontroliuojama oro erdve saugiai praskrenda naikintuvai. Vykdant sabotažo operacijas per internetą galima sujaukti kitos šalies infrastruktūrą, atjungti elektros, vandens, dujų tiekimą, paralyžiuoti svarbiausias finansines sistemas. Pasak „Der Standard“, R. Benedikteras atsisakė nurodyti, kokia valstybė, jo manymu, yra geriausiai pasiruošusi kibernetiniam karui, nes esą pirmą kartą istorijoje susidarė paradoksali situacija: technologiškai pažangiausia visuomenė, kurioje gerai išplėtotos kompiuterinių tinklų struktūros, kartu yra ir pati pažeidžiamiausia.
R. Benedikteras taip pat prognozuoja, kad amerikiečiai išaugins „superkareivius“ – karius, kurių kūnai bus prijungti prie interneto, o smegenyse įsodinti implantai bus tiesiogiai prijungti prie kompiuterių. Tačiau, pasak jo, iškils problemų, jei kas nors nutiks kompiuterių saugumo sistemai ir prie „superkareivių“ prisijungs pašaliniai žmonės. Vis dėlto jis lieka optimistas: „Kiekviena revoliucinė technologija iš pradžių žmonėms keldavo baimę. Aš tikiu, kad žmonija sugebės susitvarkyti ir su šia“, – pareiškė jis.
