Johnas McCainas, entuziastingam lošėjui ir nepataisomam laimę nešančių amuletų kolekcionieriui, velniškai sekasi. Tam, kad jis laimėtų Respublikonų partijos nominaciją, Mike Huckabee turėjo nugalėti Mittą Romney Ajovoje, Rudy Giuliani turėjo laikytis pamišusios strategijos, Fredas Thompsonas turėjo susirgti narkolepsija ir paties McCaino „kilimas“ turėjo eitis puikiai.
Bet ar senatoriaus sėkmė tęsis ir po pirminių rinkimų? Nerimą keliančių ženklų yra. Sausio 21 d. New York Times paskelbė istoriją, kurioje teigė, kad McCainas turėjo pernelyg artimus santykius su lobiste. Po keturių dienų Demokratinis nacionalinis komitetas pateikė nusiskundimą Federalinei rinkimų komisijai kuriame teigė, kad McCainas kampanija pažeidė išlaidų apribojimo įstatymą.
Trumpalaikė žala nebuvo labai didelė. New York Times užnuodijo savo istoriją linkčiojimais ir mirkčiojimais. Debatai apie McCainas kampanijos finansavimą tokie sudėtingi, kad tik advokatai juos supranta. McCaino kampanija dabar surenka daugiau pinigų nei bet kada ir už tai gali dėkoti konservatorių įtūžiui ant „liberalios žiniasklaidos“.
Vis dėlto abi istorijos rodo ilgalaikę problemą – pinigus, o ne seksą. McCainas pristato save kaip rykštę ypatingiems interesams ir kūjį lobistams. Jis taip pat nori, kad žmonės jį laikytų savarankišku reformatoriumi, kuris mėgino sutvarkyti JAV rinkimų kampanijų finansavimo sistemą. Kandidatui į prezidentus tai gali reikšti praktiškai tą patį, kaip užsiklijuoti sau ant nugaros ženklą su užrašu „spirk man“.
McCainas nėra svetimas lobistų pasauliui. Keli jo personalo darbuotojai, įskaitant ir kampanijos vadovą Ricką Davisą, yra lobistai, kaip ir 60 dosniausių jo kampanijos rėmėjų. Senatorius mėgsta paskraidyti korporacijoms priklausančiais reaktyviniais lėktuvais. Viešųjų finansų sistema, kurią pats McCain padėjo suprojektuoti, yra tokia griozdiška, kad net jos kūrėjui ji atrodo kaip košmaras.
New York Times straipsnis parodo dar vieną dalyką, kuris turėtų kelti nerimą McCainui: iš susižavėjimo alpstantys žurnalistai gali jį apleisti ir pasirinkti jiems labiau patinkantį kandidatą. McCainas neturėjo problemų patraukiant į savo pusę žiniasklaidą, kai jo priešininkai buvo George‘as Bushas ir Mittas Romney. Po kelių valandų pašnekesių su senatoriumi jo kampanijos autobuse Straight Talk Express dauguma žurnalistų jau valgo iš jo rankų. Bet kas nutiks, kai jo priešininku taps nuostabiausias vaikinas mieste?
Tuo McCaino problemos nesibaigia. Paprastais metais McCainas galėtų didžiuotis savo pranašumu nacionalinio saugumo srityje. Jis yra karo didvyris, didžiąją savo profesionalaus gyvenimo dalį praleidęs svarstydamas karo ir taikos klausimus. Jis yra karingas valstybėje, kurioje karingumas paprastai laikomas dorybe. McCainas norėjo „atmušti priešiškas blogas valstybes“ 1999 metais, kai Bush kalbėjo apie kuklesnę užsienio politiką (ar pamenate tai?).
Bet šis pranašumas buvo įveiktas karo Irake. Už McCainą su šiuo karu artimiau yra siejami tik Bushas ir Dickas Cheney. Jis buvo vienas entuziastingiausių puolimo rėmėjų. Apklausų rezultatai rodo, kad McCainas yra pirmas pasirinkimas tarp tų respublikonų rinkėjų, kurių didžiausias rūpestis yra Irakas. Jis teigia, kad jam „visai nieko tokio“, jeigu JAV kariai liktų Irake „galbūt šimtui metų“.
Bet ar galima sėkmingai pastatyti mėginimą tapti prezidentu ant nenusisekusio ir nepopuliaraus karo gynimo? Neseniai atliktos apklausos rodo, kad maždaug du trečdaliai rinkėjų nori, jog kariai grįžtų namo per metus. Tarp šių žmonių yra trečdalis respublikonų ir daugiau nei 90% demokratų. Puolimo sėkmė praktiškai nesumažino amerikiečių noro palikti Irako irakiečiams.
McCainas šiuo klausimu neseniai nusilenkė viešajai nuomonei. Jis „paaiškino“ savo pastabą apie šimtą metų (McCainas kalbėjo apie karių buvimą Irake, o ne didelio masto okupaciją). Jis netgi teigė, kad JAV dalyvavimas Irake „baigsis greitai“ ir kad patys irakiečiai rūpinsis sukilėliais. Dėl to jis gali būti apkaltintas keičiąs savo nuomonę arba bent jau susimaišęs dėl klausimo, kuris yra jo kampanijos šerdis.
McCaino padėtis yra tokia pat nepatikima ir vidaus politikos klausimais. Rinkėjų nuotaikos itin antirespublikoniškos – jiems priimtinesni demokratai visose srityse, nuo sveikatos apsaugos iki mokesčių. Demokratai yra vieningesni nei respublikonai, kurie yra pasiruošę perpjauti vieni kitiems gerkles dėl imigracijos ir globalaus atšilimo. Be to, demokratams pavyko surinkti daugiau pinigų ir pritraukti didesnes minias žmonių nei respublikonams jau daugiau nei metai.
Panašumai su Dwightu
Jei demokratai atimtų iš McCaino galimybę varžytis su Hillary Clinton, tai būtų žiauriausias smūgis. Clinton būtų respublikonų problemų sprendimas, garantija, kad pinigai plauks į partijos iždą ir kad tikri respublikonai būriais žygiuos į rinkimus. Clinton taip pat pasirodė esanti negabi kampanijos dalyvė. McCaino prastas ženklas yra tai, kad jis naudoja tą pačią taktiką kaip ir Clinton puldamas Obamą (iškalbingas, bet tuščias), tačiau tai nepadėjo sustabdyti pergalingo Obamos žygio pirminiuose rinkimuose.
Nepaisant Demokratų partijos daugumos Kongrese Dwightas Eisenhoweris išsilaikė Baltuosiuose Rūmuose dėl to, kad jis buvo karo didvyris ir sunkiasvoris nacionalinio saugumo klausimuose. McCain taip pat gali pakartoti tokį žygdarbį. Už jį, žinoma, balsuoja baltoji dirbančioji klasė. Jo nacionalinio saugumo kvalifikacija yra geresnė nei visų kitų kandidatų. Tačiau tam, kad jam pavyktų pakartoti Eisenhowerio pasirodymą, jis turi sustabdyti neįtikėtinai veikiančią Obamos politinę mašiną. Priešingu atveju McCainas rizikuoja būti panašus į kitą respublikonų kandidatą karo didvyrį (ne Dwightą Eisenhowerį) – į nelaimingąjį Bobą Dole‘ą, kuris pralaimėjo 1996 metais.
