Finansinė krizė praktiškai išstūmė Rusijos klausimą iš JAV prezidento rinkimų kampanijos. Nepaisant to, kas beatsitiktų Gruzijoje ar kitoje buvusioje sovietinėje respublikoje, JAV piliečiai dabar yra labiau susirūpinę savo bankų sąskaitų saugumu ir pensijų santaupomis. Be to, kad ir kaip smarkiai stengtųsi, pati Rusija niekada netaps grėsmingu pavojumi JAV, kokiu kadaise buvo Sovietų Sąjunga, rašo analitikas Fiodoras Lukjanovas.
Iš kandidatų kalbų kol kas neįmanoma išgauti pakankamai informacijos, kad nuspręstume, kokia bus jų politika Rusijos atžvilgiu jiems užėmus prezidento postą. Didžiausias jų prioritetas dabar yra siekis laimėti rėmėjų sakant tai, ką rinkėjai ir nori išgirsti. Jiems dabar yra žymiai svarbiau laimėti iš Rytų Europos kilusių rinkėjų balsus nei kad suformuluoti realistišką politiką Rusijos atžvilgiu. Tu negali laimėti balsų su nuosaikia retorika. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad karšta kandidatų retorika, kurią jie naudoja rinkiminės kampanijos metu, būtinai virs tikra užsienio politikos strategija po rinkimų.
Tad dabar yra žymiai mažiau svarbu studijuoti senatorių Johno McCaino ir Barako Obamos pasisakymus Rusijos atžvilgiu, kurie praktiškai yra identiški ir kuriems trūksta esmės. Svarbiau yra žvelgti į problemas, kurias laimėjęs kandidatas paveldės iš besitraukiančio prezidento George‘o W. Busho.
Jei atsitrauksime bent trumpam nuo stiprių emocijų, kurios pastaruoju metu charakterizavo JAV ir Rusijos santykius, galėsime pamatyti, kad G. W. Busho vaidmuo šiuose santykiuose jei ir nebuvo pozityvus, tai bent jau nuosaikus. Dabar tik pats tingiausias politikos komentatorius praleidžia progą paminėti pajuokos objektu tapusį G. W. Busho komentarą, kad jis 2001 metais JAV ir Rusijos susitikimo metu Slovėnijos sostinėje Liublianoje pažvelgė į Vladimiro Putino akis ir pro jas išvydo tuomečio Rusijos prezidento sielą. Ir dėl nepaaiškinamų priežasčių G. W. Bushas išlaikė savo siekį palaikyti draugiškus santykius su Rusijos kolega iki pat V. Putino prezidentavimo pabaigos.
Savaime suprantama, galime klausti, ką gero tai davė, jei JAV ir Rusijos santykiai pasiekė nuo Šaltojo karo pabaigos neregėtas žemumas. Aš laikausi nuomonės, kad jei ne šis G. W. Busho polinkis išlaikyti gerus santykius, tai tie dvišaliai santykiai būtų pablogėję žymiai anksčiau ir situacija būtų tapusi pavojingesnė. G. W. Bushas prisitaikyti prie savo „draugo Vladimiro“ jausmų ir dėjo didesnes pastangas sušvelninti aštriausius dvišalių santykių klausimus. Be to, G. W. Bushas buvo „mažiau vanagiškas“ nei dauguma jo administracijos narių.
G. W. Busho ambicingas užsienio politikos tikslas pakeisti pasaulį po rugsėjo 11 dienos teroristinių išpuolių sutapo su stipriu ideologiniu tendencingumu, kuris neleido susidoroti su pastaraisiais iššūkiais. G. W. Busho perdėtas užtikrintumas, kad jis gali įgyvendinti savo tikslus, nepaisant visų kitų svarstymų, virto arogantiška pozicija savo globalinių partnerių atžvilgiu. Be to, jo atvira nepagarba tarptautinei teisei ir jo priklausomybė nuo kariuomenės dar labiau pablogino situaciją. Nors antrąją kadenciją G. W. Busho administracija ir praleido mėgindama ištaisyti pirmosios kadencijos klaidas, tačiau rimta žala jau buvo padaryta.
Maskvos politikos kūrėjai tradiciškai G. W. Busho administraciją regėjo kaip atvirai antirusišką. Aš manau, kad tai net buvo blogiau nei tai. Ta politika savo intencija nebuvo antirusiška, tačiau tokia atrodė, nes Vašingtonas nesiteikė kreipti dėmesio į Rusijos ar kitų tarptautinių partnerių nuomonę. Tie planai kartais buvo tiesiog platesnės strategijos, kuri tik netiesiogiai paliesdavo Rusiją, dalis: NATO plėtra, demokratijos buvusiose sovietinėse respublikose skatinimas ar universalaus priešraketinio skydo sukūrimas Vidurio Europoje.
Šis nepaisymas lėmė tai, kad Maskvos ir Vašingtono santykiai greitai pablogėjo. JAV pozicija visame pasaulyje taip pat pablogėjo dėl tos pačios politikos, vykdomos globaliniame lygmenyje. Prireiktų valandų, kad išklausytume visas JAV užsienio politikos klaidas ir klaideles, padarytas G. W. Busho prezidentavimo metu. Turint omenyje, kad jokia valstybė neturi ir artimiausiu metu neturės tiek galios ar įtakos, Vašingtonas dėl savo politikos klaidų gali kaltinti tik pats save. Iš esmės santykinis tokių JAV priešiškų valstybių , tarp jų ir Rusijos, sustiprėjimas yra tik greitai smunkančios JAV lyderystės, kuri savo piką pasiekė antrojoje dešimto dešimtmečio pusėje, padarinys.
Vienas iš pagrindinių šios rinkiminės kampanijos klausimų „Kas prarado Rusiją“ yra neteisingas. Reikėtų klausti, „kas prarado viską?“.
Daug buvo kalbėta apie paramą globalizacijai. Tačiau, kai imama kalbėti apie globalią politiką, žmonės ima koncentruotis ties individualiomis globalios paletės spalvomis ir brėžia konfliktuojančias distinkcijas ties jomis. Nėra įmanoma vykdyti atskiros valstybės politikos, atsietos nuo viso konteksto. JAV negali svajoti apie slaptos politikos Rusijos atžvilgiu sukūrimą nepakeisdamos visos savo užsienio politikos.
Abu kandidatai JAV prezidento rinkimuose kalbėjo apie siekį peržiūrėti ydingą G. W. Busho užsienio politikos modelį. Jie žadėjo atkurti gerus santykius su JAV sąjungininkėmis ir veikti kartu lygiu pagrindu sprendžiant globalines problemas. Be to, jie pažadėjo labiau skaitytis su tarptautinėmis institucijomis, nors tai ir būtų sudėtinga, nes tik kelios jų veikia efektyviai. Tačiau, nepaisant to, kandidatų intencijos yra sveikintinos.
Raktas į daugumos globalinių problemų sprendimą būtų rastas, jei Vašingtonas parodytų norą siekti rimtų kompromisų su bet kuo ir bet kokiu klausimu. Kitais žodžiais tariant, jei JAV mato, kad jų planai susiduria su logiškais užsienio partnerių prieštaravimais, tai ji turi pademonstruoti norą atsitraukti ir persvarstyti tuos planus. Šiandien JAV sudaro įspūdį bet kokiems kompromisams besipriešinančios šalies, kuri savo tikslus bando pasiekti bet kokia kaina.
Kaip jau dauguma ne kartą teigė, kita administracija paveldės pačią sudėtingiausią užsienio politikos darbotvarkę nuo pat 1968 metų. Tuomet Richardas Nixonas tapo prezidentu amerikiečiams įklimpus į karą Vietname ir pasauliui smerkiant JAV veiksmus, augant įtampai Vidurio Rytuose ir Sovietų Sąjungai susidorojus su Prahos pavasariu. Per pusantrų metų, praleistų Baltuosiuose rūmuose, (galiausi buvo priverstas atsistatydinti dėl Watergate‘o skandalo) R. Nixonas sugebėjo išnarplioti daugumą savo pirmtako paliktų užsienio politikos problemų. Nesvarbu, ar J. McCainas, ar B. Obama sausio mėnesį užims JAV prezidento postą, naujajam prezidentui teks spręsti ne vieną sunkų užsienio politikos uždavinį.
Fiodoras Lukjanovas
