Lietuvos išeivio, JAV jūrų karininko sūnus Tomas Alksninis, prezidento Billo Clintono dar 1999 metais paaukštintas į komandorus, šią vasarą JAV ambasadoje Vilniuje pradėjo eiti karinių jūrų pajėgų atašė pareigas. Pokalbį su juo apskelbė "Lietuvos žinios".
Komandoras T.Alksninis ir jo šeima Lietuvoje planuoja gyventi trejus metus. Nuo liepos vidurio karininkas daug laiko praleidžia darbe, stiprindamas dviejų šalių karinį bendradarbiavimą, žmona Beverly triūsia namie, o septynerių dukrytė Kelly ir trejų sūnus Algirdas jau trečia savaitė kremta mokslus Tarptautinėje Amerikos mokykloje. Duodamas interviu "Lietuvos žinios" T.Alksninis dalijosi pirmaisiais įspūdžiais ir ateities planais.
Svajojo dirbti Lietuvoje
- Kaip jaučiatės paskirtas tarnauti Lietuvoje? Kaip į šią žinią reagavo žmona ir kiti šeimynykščiai?
- Mums visiems labai smagu, kad atsirado proga gyventi ir dirbti Lietuvoje. Visą savo gyvenimą apie tai svajojau. Mano žmonai buvo labai smalsu pamatyti Lietuvą. Ji amerikietė ir dar prieš atvykdama čia pradėjo mokytis lietuvių kalbos.
- Kuo Jūsų šeimos nariai mūsų šalyje užsiima?
- Vaikai pradėjo lankyti mokyklą, o žmona turi daug rūpesčių naujuose namuose. Ką tik iš JAV atkeliavo mūsų daiktai, tad vis dar kraustomės.
- Kada pirmąkart lankėtės Lietuvoje? Kaip tuomet įsivaizdavote tėvų gimtinę?
- Atvykau 1999 metais drauge su tėvais. Per 12 dienų apkeliavome beveik visą Lietuvą - buvome Trakuose, Kaune, Klaipėdoje, Nidoje, Šiauliuose. Tikrai nežinojau, ką rasiu čia atvykęs. Mačiau nuotraukų, girdėjau apie žmonių gyvenimą, tačiau realiai negalėjau jo įsivaizduoti. Atvažiavus viskas buvo šaunu. Labai džiaugėmės tuo, ką pavyko pamatyti. Mama Dana pirmą kartą tėviškėje lankėsi dar sovietmečiu, 1988-aisiais.
- Jūsų tėvai iš Lietuvos išvyko per okupaciją, susipažino jau Amerikoje. Kaip tai įvyko?
- Jie susitiko per lietuvių sueigą Niujorke. Tuo metu atvykėliai iš Lietuvos ėmė burtis į jaunimo draugijas. Kai jiedu susipažino, tėvui buvo 17, mamai - 16 metų. Šeimą jie sukūrė 1957-aisiais.
Viliojo karininko karjera
- Kaip pasirinkote kariškio profesiją?
- Mano tėvas Algirdas buvo jūrų laivyno karininkas. Visada norėjau eiti jo pėdomis. Esu labai laimingas pasirinkęs šią profesiją. Galiu lankytis įvairiose šalyse ir dirbti tai, ką labiausiai mėgstu. Sprendimas pasiteisino ir dėl to, kad dabar galiu gyventi Lietuvoje ir dirbti drauge su lietuviais.
- Gal atskleistumėte svarbiausius biografijos faktus? Kur gimėte, mokėtės?
- Gimiau ir šešias pirmąsias savaites gyvenai Pietų Karolinoje. Netrukus šeima persikėlė į Masačusetso valstiją. Joje gyvenome, kol sulaukiau vienuolikos. Ten veikė stipri lietuvių bendruomenė. Penkerius metus kiekvieną penktadienio vakarą lankiau lietuvišką mokyklą. Vėliau išsikėlėme į Floridą, Deitona Byč miestą. Čia baigiau mokyklą ir išvykau studijuoti į Niujorko valstijoje įsikūrusį Politechnikos institutą. Čia ir prasidėjo jūrų laivyno karininko karjera.
- Kas bendra tarp Politechnikos instituto ir karinės karjeros?
- Institute buvo jūrų laivyno kadeto studijos. Drauge su pagrindinėmis statybos studijomis siekiau ir karinio išsilavinimo. Baigęs šią mokyklą gavau diplomą ir pirmąjį karininko laipsnį - tapau jaunesniuoju leitenantu. Pradėjau dirbti, karinių jūrų pajėgų aviacijos mokykloje Floridoje mokiausi skraidyti. Nors priklausiau laivynui, mano sritis buvo aviacija. Tarnavau lėktuvnešyje, bet mano specialybė - ne pilotas, o navigatorius.
Netrukus sukūriau šeimą, pasitraukiau iš laivyno, lioviausi skraidyti. Prasidėjo saugumo misijos Graikijoje, Japonijoje, Ispanijoje, Bahreine, Ekvadore. Pradėjau skraidyti žvalgybiniu lėktuvu "P3 Orion".
- Kaip apibūdintumėte savo naujas pareigas Lietuvoje? Koks tai darbas?
- Talkinu JAV ambasados gynybos atašė. Mano sritis - bendradarbiavimas su Lietuvos karinio laivyno pajėgomis. Daugiausia laiko praleidžiu Vilniuje, bet dažnai tenka lankytis Klaipėdoje. Pagrindinis mūsų tikslas - stiprinti karinį JAV ir Lietuvos bendradarbiavimą visose srityse.
- Kokia Jūsų įprasta darbo diena?
- Paprastai ji prasideda skambučiais į Klaipėdą, Krašto apsaugos ministeriją arba susitikimais su pareigūnais. Šiuo metu padedame rengti Lietuvos karius misijai Irake. Tenka daug bendrauti su JAV vyriausybe, nuolat palaikyti ryšį su karinių operacijų vadovais Irake. Darome viską, kad Lietuvos kariai atitiktų NATO standartus ir tinkamai pasirengtų tarnauti misijoje.
Svarbi giminių parama
- Ar tėvai žada dar kartą apsilankyti Lietuvoje?
- Taip. Jie atvyko praėjusį pirmadienį (juokiasi).
- Kur tėvai žada lankytis? Kas jiems labiausiai čia patinka?
- Tėvai stengsis pasimatyti su giminaičiais. Tėtis ketino aplankyti parodą "AgroBalt", nes labai domisi žemdirbyste. Juk jo vaikystė prabėgo Lietuvoje, kai kone visi buvo ūkininkai.
- Ar Lietuvoje turite daug giminių? Gal jau spėjote su jais susitikti?
- Lietuvoje gyvena mano tėvų pusbroliai. Jau buvau su jais susitikęs.
- Kokie žmonės supa Jus šiuo metu - giminaičiai ar bendradarbiai?
- Kolegos iš ambasados. Šeimai dar reikia įsikurti, vaikai turi priprasti prie naujos mokyklos. Tačiau giminaičių pagalbos jau sulaukiame.
- Gal jau radote mėgstamą kampelį Vilniuje, visoje šalyje?
- Dukart lankėmės Trakuose. Vaikams labai patinka vandens dviračiai. Ketiname su šeima nuvažiuoti į Klaipėdą, pamatyti jūrą, apsilankyti delfinariume.
Mūsų šeimai patinka lietuviškas maistas. Klasės skelbimų lentoje vaikai įrašė mėgstamiausią patiekalą. Septynmetė dukra pasirinko koldūnus. Sūnus Algirdas mokosi pusę dienos, nes jam dar tik treji. Kaip ir visi tokio amžiaus vaikai, atsikėlęs rytą jis ima verkti: "Nenoriu į mokyklą." Tačiau vėliau ten jaučiasi labai gerai.
- Kokia Jūsų žmonos profesija?
- Ji studijavo meno istoriją. Dirbo "Colonial Williamsburg" istorijos muziejuje po atviru dangumi Virdžinijos valstijoje, Ričmondo mieste, kuriame gimė. Vėliau triūsė Vašingtone rinkodaros srityje. Tačiau po vedybų žmona daugiausia laiko praleidžia namie, nes nuolat keičiu tarnybos vietą. Kai gyvenome Ispanijoje, ji daug prisidėjo rengiant laivyne tarnaujančių karininkų šeimų sambūrius.
- Ar žmona ketina ieškoti kokio nors užsiėmimo Lietuvoje?
- Taip, ji dalyvaus JAV ambasados labdaringoje veikloje. Taip pat talkins mokyklos pedagogams, nes nori būti arčiau vaikų.
Vytis ant uniformos
- Teko skaityti, kad vilkėjote karinę uniformą, papuoštą Vyčio ženklu. Ar vis dar ją turite?
- Taip. Šiuo švarku vilkėjau skraidydamas pirmuoju lėktuvu, po studijų. Visada didžiavausi, kad esu gimęs lietuvių šeimoje. Tiek šeimose, tiek visoje lietuvių bendruomenėje jaunuoliai buvo skatinami išlaikyti lietuviškumą, tapatybę, kalbą, mokytis dainų ir šokių. Dainuoti nelabai moku, tačiau turėdamas galimybę gyventi Lietuvoje, manau, šią spragą užpildysiu.
- Gal jau žinote, kas Jūsų laukia po trejų metų?
- Tada galėsiu rinktis - eiti į atsargą arba siekti karjeros kitoje srityje. Manau, toliau dirbsiu laivyne.
-------------------------------------------------------------------------------
Laivyne T.Alksninis tarnauja jau 19 metų. Yra įvaldęs įvairių lėktuvų pilotavimą, nuo 1990-ųjų karininkas pradėjo skraidyti bombonešiais. 1991 metais jo eskadrilė buvo pasiųsta į Persijos įlanką, tačiau tiesioginiuose karo veiksmuose T.Alksniniui neteko dalyvauti. Trejus metus nuo 1994-ųjų jis tarnavo Nacionalinio saugumo agentūroje Merilendo valstijoje. Nuo 1997 metų lietuvis per JAV karinio jūrų laivyno operacijas skraidė žvalginiu lėktuvu. Už misiją Jugoslavijoje apdovanotas oro pajėgų medaliu - Bronzine žvaigžde. 2003 metais jis baigė jūrų laivyno karo koledžą Niuporte, gavo nacionalinio saugumo ir strategijos mokslų magistro laipsnį. 2005-aisiais buvo paskirtas bendros JAV ir Europos karinės programos vadu.
Mindaugas Klusas
