Balandžio 17–19 dienomis Trinidade ir Tobage įvyko abiejų Amerikos žemynų valstybių vadovų susitikimas. Jame buvo nemažai kalbama ir apie JAV ir Kubos santykių pokyčius. Dar per prezidento rinkimų kampaniją 2008-aisiais Barackas Obama minėjo, kad JAV politika Kubos atžvilgiu turi būti peržiūrėta, o susitikimo metu jis sakę esąs pasirengęs sutikti su Kubos prezidento Raulio Castro siūlymų pradėti tiesigines derybas su JAV vyriausybe. Tačiau nors beveik pusę amžiaus trunkančio embargo klausimu B. Obama lieka griežtas, tuo pačiu metu jis siūlo keliavimo bei pinigų pervedimo į Kubą permainas.
JAV taikomas embargas Kubai trunka jau nuo 1962-ųjų. Paskutinį kartą su embargu susijęs įstatymas JAV buvo priimtas 1996 m.: vadinamasis Helmso-Burtono aktas uždraudė importuoti kubietiškas prekes ir naudoti iš Kubos atsivežtas žaliavas savo gaminiuose, taip pat buvo uždrausta JAV prezidentui keisti šį įstatymą be Kongreso patvirtinimo. Iki Helmso-Burtono akto embargo Kubai klausimas priklausė išimtinai prezidento diskrecijai.
Tai yra viena iš priežasčių, kodėl B. Obama negali savarankiškai skelbti dekreto, panaikinančio iki šiol Kubai taikomus prekybinius apribojimus. Tačiau keliems dabartinio JAV prezidento siūlomiems pakeitimams Kongreso patvirtinimas nėra būtinas. B. Obama siekia tesėti savo pažadus – jis nori leisti iš Kubos kilusiems amerikiečiams lankytis Kuboje kartą per metus neribojant jų viešnagės laiko ir nedraudžiant išleisti saloje iki 179 dolerių per dieną. G. W. Busho administracija buvo sugriežtinusi reikalavimus iki dviejų savaičių pasisvečiavimo šalyje ne dažniau kaip kas trejus metus. Be to, į salą galėjo vykti tik tie išeiviai iš Kubos, kurie joje turėjo tiesioginių giminaičių. B. Obamos siūlymu galinčiųjų vykti sąrašą norima išplėsti.
Taip pat prezidentas ketina panaikinti piniginių perlaidų į Kubą apribojimus. G. W. Busho prezidentavimo metais perlaidos negalėjo viršyti 300 dolerių vienam namų ūkiui kartą per metų ketvirtį. Teigiama, kad šio apribojimo panaikinimas Kubai gali atnešti apie milijardą dolerių papildomų įplaukų per metus.
Nors apie kubietiškų prekių embargo panaikinimą artimiausiu metu kalbėti tikriausiai neverta, kiti žingsniai JAV ir Kubos santykių atšilimo politikoje galėtų būti leidimas visiems amerikiečiams laisvai keliauti į Kubą, specialiojo pasiuntinio Kubos reikalams paskyrimas bei neprieštaravimas Kubos narystei Amerikos valstybių organizacijoje. Tačiau tokia draugiška politika gali nepatikti kai kuriems politiškai gana gerai organizuotiems išeiviams iš Kubos, besitelkiantiems Floridos valstijoje.
Kubos amerikiečiai iki šiol garsėjo dideliu sankcijų, kurias JAV taiko Kubai, palaikymu. Nuo Fidelio Castro režimo į Floridą pabėgę kubiečiai niekaip negali pamiršti senų nuoskaudų ir iki šiol yra įsitikinę, kad vienintelė galimybė pakeisti diktatūrinį salos režimą yra kuo griežtesnė Kubos izoliacija, kuri taip pablogintų padėtį šalyje, kad broliai Castro būtų priversti daryti nuolaidas ir galiausiai „atsiverstų“ į demokratiją.
Vis dėlto jaunoji Kubos amerikiečių karta savo požiūrį yra linkusi keisti. Anot paskutinių tyrimų, 55 proc. išeivių iš Kubos pasisako prieš embargą (2007 m. tokių tebuvo 42 procentai). Iš šių skaičių galima spėti, kad JAV politika, penkiasdešimt metų taikyta Kubos atžvilgiu, jau laikoma atgyvenusia, nenusisekusia ir todėl turi būti keičiama.
Šiandien JAV yra kone vienintelė valstybė pasaulyje, vis dar taikanti Kubai prekybos suvaržymus. Visų pirma JAV keistai atrodo Lotynų Amerikos kontekste, nes praktiškai visos šio regiono valstybės yra atnaujinusios santykius su Kuba. Pasak Brazilijos prezidento Lulos da Silvos, JAV taikomas embargas Kubai yra anachronizmas. Šiandien Kuba mezga sėkmingus santykius ne tik su Lotynų Amerika, Rusija ar Kinija, bet ir su Europos Sąjunga, todėl užsitęsusi izoliacijos taktika, taikoma amerikiečių, nesiderina su dabartine pasauline situacija.
Keistai atrodo ir tai, kad JAV, kaltindamos Kubą antidemokratiniu valdymu, savo pačios piliečiams varžo judėjimo laisvę. Amerikiečiai, Kuboje neturintys giminaičių, į šią salą turistiniais tikslais vykti paprasčiausiai negali. Jokių panašių apribojimų netaikoma, pavyzdžiui, Šiaurės Korėjos atžvilgiu, nors demokratijos ten, švelniai tariant, tikrai ne daugiau nei Kuboje, o kur dar branduolinio ginklo grėsmė.
Embargo šalininkai tokius argumentus mėgina atsverti teiginiu, kad sankcijų negalima panaikinti jau vien todėl, kad nebuvo sulaukta jokių ryškesnių Kubos režimo pokyčių ir kokios nors lengvatos tik įrodytų, jog broliai Castro gali siekti savo tikslų, patys nerodydami jokių geranoriškumo ženklų. Tačiau ženklai jau rodomi, ir tą pripažįsta pati valstybės sekretorė Hillary Clinton: „Nuo tada, kai Raulis Castro perėmė valdžią Kuboje, buvo imtasi kai kurių mažų priemonių, kurios gali pagerinti Kubos žmonių gyvenimą.“ Tiesa, šiuos pirmuosius žingsnius H. Clinton įvardijo kaip labai smulkius, palyginti su tuo, ką dar reikėtų padaryti. Tikėkimės, kad, siekiant išsivaduoti nuo praėjusių laikų anachronizmų, abiejų pusių žingsniai, nors ir maži, bus žengiami ne atgal, o į priekį.
Jurgita Laurinėnaitė
