„Atėjau, pamačiau, nugalėjau“, – šis garsus posakis pastaruoju metu vis labiau siejasi su naujuoju Irano prezidentu Hassanu Rouhani, kuris per trumpą laiką sugebėjo gerokai perpiešti geopolitinį Artimųjų ir Vidurio Rytų paveikslą. Šiandien beveik visi jau pamiršo tuos laikus, kai Teheranas draugavo su Vašingtonu, ir staiga nesutarimų dėl Irano branduolinės programos tunelio gale pasirodė šviesa. Viena vertus, nieko ypatingo neįvyko: na, pasikalbėjo H. Rouhani su B. Obama telefonu, ir kas? Prezidentė D. Grybauskaitė irgi kadaise telefonu kalbėjo su Rusijos vadovu D. Medvedevu, bet šalių santykiai nuo to radikaliai nepasikeitė. Tačiau Irano ir Amerikos atveju yra požymių, kurie patvirtina, kad jų dialogo atnaujinimas gali turėti ilgalaikių strateginių pasekmių.
Pirmiausia čia reikėtų prisiminti Saudo Arabijos (SA) princo Bandaro bin Sultano kalbą apie tai, kad SA ketina nutolti nuo Jungtinių Valstijų, protestuodama prieš neefektyvią jų poziciją keliais esminiais klausimais.
1. Rijadas yra labai nepatenkintas tuo, kad Amerikos karinė ataka prieš Siriją taip ir neįvyko. Šio nepasitenkinimo priežastis paprasta. Damaskas yra artimas Teherano sąjungininkas, o šiitiškas Iranas savo ruožtu yra pagrindinis religinis-ideologinis ir geopolitinis sunitiškos Saudo Arabijos priešininkas regione. Todėl B. bin Sultanas padarė daug, kad karo su Sirija trokštančiai stovyklai Jungtinėse Valstijose pavyktų įspeisti B. Obamą į kampą (kaip pasakė JAV Valstybės sekretorius J. Keris, „draugai net apmokėti viską sutiko“, be to, nereikėtų atmesti tikimybės, kad tai SA specialiosios tarnybos suorganizavo garsiąją cheminę ataką arba aprūpino Sirijos radikalus cheminiu ginklu). Bet paskutiniu momentu viskas žlugo.
2. Čia dar būtų nieko, bet B. Obama nuėjo toliau – jis entuziastingai reagavo į H. Rouhani iniciatyvą derybų dėl Irano branduolinės programos srityje. Jos esmė paprasta: abi pusės turi nuosekliai eiti kompromisų keliu, kurio pabaigoje Vakarai turės pripažinti iraniečių teisę į taikią branduolinę programą ir atsisakyti ekonominių sankcijų jų atžvilgiu, o Iranas sukurs tokią kontrolės sistemą, kuri leis neabejoti jo ketinimais. Vienas iš B. Obamos administracijos atstovų po susitikimo Ženevoje šių metų spalio mėnesį neslėpė savo nuostabos: „Aš užsiimu šia tema jau ilgus dvejus metus. Per visą tą laiką mes neturėjome pokalbio, kuris nors iš tolo primintų šį: toks jis buvo intensyvus, detalus, atviras ir nuoširdus.“ Valdininkas net išreiškė viltį, kad, jeigu viskas taip klostysis ir toliau, su Teheranu gali būti pasirašyta atitinkama sutartis. Ir rezultatas yra.
Kitaip tariant, Saudo Arabija pamatė, kad šiandien Vašingtonas nelinkęs paisyti savo vieno iš pagrindinių sąjungininkų Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose interesų ir žaidžia regione savarankišką žaidimą. Kaip pareiškė M. Doranas iš „Brookings Institution“: „Aš dirbau šioje srityje ilgą laiką ir aš studijavau istoriją. Aš nežinau analogiško laikotarpio. Niekada nesu matęs tiek nesutarimų dėl tokio skaičiaus esminių klausimų vienu metu. Aš niekada nesu matęs tokio Saudo Arabijos pasiruošimo reikšti savo nepasitenkinimą.“
Manytina, kad JAV elito dalis, kuriai atstovauja B. Obama, nori ne sprogdinti Artimuosius Rytus, kad galėtų gaudyti žuvį drumstame chaoso vandenyje, o stabilizuoti juos, taip užverčiant išskirtinio geopolitinio dėmesio šiam regionui puslapį ir perkeliant akcentą į Rytų Aziją (Kinija), apie tai kalba ir nemažai ekspertų. Bent jau tai paaiškina, kodėl nebombarduojama Sirija ir suaktyvintos derybos su Iranu.
Šiuo atveju būtina prisiminti, jog kol kas Amerika vis dar yra priklausoma nuo Artimųjų ir Vidurio Rytų naftos. Todėl gali pasirodyti, kad, neatsižvelgdama į SA interesus, ji veikia prieš save. Tačiau ši energetinė priklausomybė silpnėja su kiekviena diena (prisiminkime skalūnų dujų ir skalūnų naftos revoliuciją ir tai, jog jau 2014 m. Amerika gali tapti daugiausia pasaulyje naftos išgaunančia šalimi). Tas pats šaltinis, kuris atskleidė priežastis, dėl kurių SA nepatenkinta Amerikos veiksmais, užsiminė, kad gali pasikeisti šalių santykiai prekybos ginklais ir nafta srityje. Tačiau stiprėjanti JAV energetinė nepriklausomybė iš esmės atima iš SA išteklių kozirį (apskritai ilgalaikėje perspektyvoje, kai Vakarai iš principo pakeis energetinio vartojimo struktūrą, arabai su savo nafta išvis taps niekam nereikalingi). Amerikos pajamos iš ginkluotės pardavimo sauditams yra gana didelės, bet B. Obamos sprendimas nesivelti į karinę avantiūrą Sirijoje rodo, kad jis sugeba atlaikyti šalies karinės pramonės komplekso lobistų spaudimą, ir būtinybės gelbėti Artimųjų Rytų diktatorius nuo perversmų ir tenkinti kitus jų interesus už naftą atsikratymas jam, atrodo, yra svarbesnis. Ir tai logiška.
Tiesa, jeigu ateityje planuojama kovoti su Kinija, reikia turėti omenyje, kad didelę dalį naftos Pekinas gauna iš Artimųjų Rytų, todėl strategiškai stabilizuoti ir palikti juos Amerikai tarsi nenaudinga. Tačiau jeigu pavyktų reikšmingai pagerinti santykius su Iranu, kinus galima būtų spausti per jį. Be to, įtampos kėlimo šaltinių galima surasti ir Rytų Azijoje (Šiaurės Korėja, teritoriniai Kinijos nesutarimai su kaimynais ir pan.).
Trumpai sakant, JAV ir Saudo Arabija vis dažniau ima žiūrėti į skirtingas puses ir nors Rijadas bando šantažuoti Vašingtoną nafta ir ginklais, jis supranta savo bejėgiškumą ir nepavydėtiną ateitį (galbūt net jau mato šalies subyrėjimą). Kaip pažymėjo Karnegio fondo už tarptautinę taiką (JAV) ekspertas F. Wehrey‘us: „Aš žiūriu į ilgalaikę perspektyvą. Šie įvykiai neramina, bet jie ne katastrofiški. Sauditams mes reikalingi labiau negu jie mums.“
Ir pabaigai būtina pabrėžti, kad JAV geopolitinis išėjimas iš Artimųjų ir Vidurio Rytų reiškia Izraelio palikimą faktiškai likimo valiai. Viena vertus, stabilus regionas žydams yra naudingas, bet bėda ta, kad Tel Avivas nepasitiki taikiomis Irano šnekomis ir jaučia, jog galiausiai jis liks vienas prieš visus arabus, nes Amerika, atrodo, yra linkusi „išduoti“ ne tik Saudo Arabiją, bet ir Izraelį (atsikratyti būtinybės spręsti jų problemas savo interesų sąskaita). Kas nors gali pasakyti, kad Vašingtono ir Tel Avivo strateginio aljanso žlugimas yra neįsivaizduojamas, bet SA pavyzdys ir pastarųjų kelerių metų praktika, kai Izraelio vadovai vis grįžta iš Amerikos rūškanu veidu, patvirtina, kad viskas šiame pasaulyje yra realu. Ir JAV iš to problemos nedaro, vėlgi suprasdamos, kad „mes jiems reikalingi labiau negu jie mums“.
Apibendrinant galima konstatuoti kelis dalykus. Pirma, JAV elitas šiandien yra skilęs strateginės vizijos prasme. Antra, B. Obama akivaizdžiai atstovauja stovyklai, kuri nori užbaigti arba bent smarkiai sumažinti JAV dalyvavimą Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, kad Amerika galėtų imtis Kinijos. Izraelio ir Saudo Arabijos tai, žinoma, netenkina ir jie bando veikti per savo rėmėjus Jungtinėse Valstijose, bet kol kas jų situacija tik blogėja. Kiek tokia JAV geopolitika yra strategiškai teisinga, vienareikšmiškai pasakyti sunku, bet pažvelgus istoriškai susidaro įspūdis, kad arabai ir žydai Amerikai visada buvo labiau našta nei papildomo manevro instrumentas, o laisvos rankos visada geriau negu surištos savanaudiškų draugų.
