Milijardierius investuotojas George`as Sorosas (Džordžas Sorosas) prisijungė prie audringų, bet plačiajai visuomenei kone negirdėtų debatų apie tai, koks vaidmuo formuojant Vašingtono politiką tenka Izraelio lobistams, kurių įtaka, kaip teigia kritikai, daro žalą JAV nacionaliniams interesams.
Naujame žurnalo "The New York Review of Books" numeryje G.Sorosas rašo apie "visur jaučiamą Amerikos ir Izraelio visuomeninių reikalų komiteto (AIPAC) Vašingtone įtaką" ir tvirtina, kad glaudūs George' W.Busho (Džordžo V.Bušo) administracijos ryšiai su Izraeliu yra kliūtis siekiant išspręsti Izraelio ir palestiniečių konfliktą.
G.Sorosas, kuris pats yra žydas, tačiau retai komentuoja Izraelio reikalus, savo straipsnyje dėsto argumentus, paprastai pateikiamus karštuose debatuose šia tema, kurie vyksta siauruose akademiniuose sluoksniuose, užsienio politikos analitinių tyrimų centruose ir JAV žydų bendruomenėje.
"Proizraelietiškiems lobistams nepaprastai gerai sekėsi slopinti kritiką", - rašo G.Sorosas ir priduria, kad politikai smarkiai rizikuoja, mesdami jiems iššūkį, nes gali būti apšmeižti.
AIPAC ne kartą atsisakė komentuoti tokius kaltinimus, tačiau daug šio komiteto rėmėjų yra viešai juos atmetę. Istorikas Michaelas Orenas (Maiklas Orenas) kovą vykusioje AIPAC konferencijoje sakė, kad komitetas nėra paprasčiausia Izraeliui palanki lobistinė grupė.
"Jis įkūnija seną kaip Amerikos tauta įsitikinimą, kad tikėjimas žydų valstybe toks pat stiprus, kaip tikėjimas šiomis Jungtinėmis Valstijomis", - sakė istorikas savo kalboje, kuri davė toną AIPAC konferencijai.
Tam tikruose sluoksniuose jau ilgą laiką verdantys debatai į viešumą iškilo praėjusiais metais, kai du garsūs akademikai - Stephenas Waltas (Stivenas Voltas) iš Harvardo ir Johnas Mearsheimeris (Džonas Miršeimeris) iš Čikagos universiteto paskelbė 12 500 žodžių esė, pavadintą "Izraelio lobistai" ("The Israel Lobby"). Šis esė buvo griežčiausia AIPAC kritika nuo 1953-iųjų, kai jis buvo įkurtas.
Dabar AIPAC turi daugiau nei šimtą tūkstančių narių ir yra laikomas viena įtakingiausių interesų grupių Jungtinėse Valstijose. Šio komiteto politinė įtaka ne ką mažesnė nei tokių lobistinių grupių kaip Nacionalinė šaulių asociacija.
J.Mearsheimeris ir S.Waltas sakė, kad dėl šių lobistų veiklos ne viena JAV administracija palaikė perdėm glaudžius ryšius su Izraeliu.
"Nepajudinamos paramos Izraeliui ir su ją susijusių pastangų skleisti "demokratiją" kombinacija pakurstė arabų ir islamiškąją viešąją nuomonę ir sukėlė pavojų ne tik Amerikos, bet ir beveik viso likusio pasaulio saugumui", - rašė akademikai.
Pasak jų, jokiai kitai lobistų grupei nėra pavykę nukreipti JAV politikos tokia kryptimi, kuri visiškai neatitinka šalies nacionalinių interesų, tuo pat metu tikinant amerikiečius, kad Amerikos ir Izraelio interesai yra identiški.
Tarptautinės viešosios nuomonės apklausos rodo, kad į Ameriką, kuri kažkada buvo laikoma nuoširdžia Artimųjų Rytų taikos tarpininke, dabar daugumoje arabų valstybių žiūrima kaip į šališką Izraelio rėmėją.
Nuo 2000 metų, kai baigiantis Billlo Clintono (Bilo Klintono) kadencijai žlugo Izraelio ir palestiniečių derybos, taikos procese iš esmės nebuvo imtasi jokių rimtesnių pastangų.
G.W.Busho administracija, kurią arabų pasaulis kaltina neskiriant pakankamai dėmesio šiai problemai, sakė, jog nepaisant silpnų Izraelio ir palestiniečių lyderių pozicijų ji viliasi per likusius dvejus savo kadencijos metus pastūmėti taikos procesą į priekį.
J.Mearsheimeris ir S.Waltas sakė, kad Izraelio ir jo lobistų Vašingtone spaudimas turėjo gana didelės reikšmės G.W.Busho sprendimui 2003-iaisiais pulti seną Izraelio priešininką Iraką.
Nė vienas JAV leidėjas nepanoro išleisti akademikų straipsnio. Kai esė galiausiai pasirodė britų žurnale "London Review of Books", J.Mearsheimeris ir S.Waltas sakė, jog sunku įsivaizduoti, kad tokį straipsnį būtų išspausdinęs koks nors didesnio tiražo leidinys Jungtinėse Valstijose.
Nemažai konservatyvių akademinio sluoksnio atstovų ir politikų, pasisakančių už dabartinių tamprių Vašingtono santykių su Izraeliu išsaugojimą, griežtai kritikavo straipsnį, kurį vieni vadino moksliniu požiūriu menkaverčiu ir pretenzingu skaitalu, o kiti jo autorius kaltino antisemitizmu.
Prie diskusijų šiuo klausimu prisijungęs G.Sorosas savo straipsnyje rašo: "Šalis pradėjo labai reikalingą Amerikos politikos Artimųjų Rytų atžvilgiu savianalizę; tačiau ji neduos rezultatų, kol AIPAC išlaikys savo nepaprastai didelę įtaką tiek Respublikonų, tiek Demokratų partijose".
Šią įtaką patvirtina faktas, kad Izraeliui tenka didžiausia dalis visos JAV skiriamos užsienio pagalbos.
J.Mearsheimeris ir S.Waltas pagal savo straipsnį rengia knygą, kurią rugsėjį ketina išleisti leidykla "Farrar, Straus and Giroux". Leidykla nekomentuoja internete pasirodžiusių pranešimų, kad iš anksto sumokėjo autoriams 750 000 JAV dolerių ir knygą ketina išleisti vieno milijono egzempliorių tiražu.
Kita garsi leidykla "Simon & Schuster" jau turėjo progą įsitikinti, kad ne tik įmanoma publikuoti Izraelį kritikuojančią medžiagą, bet iš to netgi galima neblogai pasipelnyti.
Pernai lapkritį pasirodžiusi buvusio Amerikos prezidento Jimmy Carterio (Džimio Karterio) knyga "Palestina: taika ne apartheidas" ("Palestine Peace Not Apartheid") iš karto atsidūrė pirmojoje bestselerių sąrašo vietoje, kurioje išsilaikė daugiau nei tris mėnesius, ir vis dar yra gerai perkama.
J.Carterio knyga ir užuomina apie apartheidą sulaukė griežtos reakcijos - labiau Jungtinėse Valstijose nei Izraelyje, kur kairieji, nepritariantys Vakarų Kranto okupacijai, kaltina vyriausybę daug metų vykdant apartheido politiką, ir kur šis žodis nebeturi tokios šokiruojančios prasmės.
Atsakydamas į kaltinimus šališkumu ir antisemitizmu, J.Carteris sakė norėjęs išprovokuoti diskusijas klausimais, kurie laisvai ir atvirai aptariami Izraelyje, bet itin retai - Jungtinėse Valstijose.
"Šis nenoras kritikuoti bet kokią Izraelio vyriausybės vykdomą politiką atsiradęs dėl nepaprastų Amerikos ir Izraelio visuomeninių reikalų komiteto lobistinių pastangų ir dėl to, jog beveik nesigirdi priešingų nuomonių, - rašė J.Carteris straipsnyje "The Los Angeles Times" knygos pristatymo turo metu. - Tai beveik prilygtų politinei savižudybei, jei Kongreso nariai imtų laikytis subalansuoto požiūrio Izraelio ir palestiniečių atžvilgiu".
Pasak AIPAC rėmėjo istoriko M.Oreno, ir J.Carterio knyga, ir J.Mearsheimerio bei S.Walto esė būdinga ta pati "klastinga tezė", o jų autoriai padarė tą pačią klaidą - neatsižvelgė į tai, pagrindinė JAV politikos Artimuosiuose Rytuose varomoji jėga yra nafta.
