Vakarai galėjo padėti išvengti karo Gruzijoje, teigia buvęs JAV ambasadorius Jungtinėse Tautose Richardas C. Holbrooke‘as, kuris buvo pagrindinis Daytono taikos susitarimų, užbaigusių Bosnijos karą, architektas bei buvęs JAV valstybės sekretorės pavaduotojas Ronaldas D. Asmusas.
Pastarosiomis savaitėmis ir paskutiniaisiais metais kiekvienas iš mūsų argumentavo, kad Rusija siekia pakeisti provakarietišką, demokratiškai išrinktą Mikhailo Saakašvilio vyriausybę. Mes spėjome, kad nesant vieningos ir stiprios Vakarų diplomatijos pozicijos, regione netrukus gali kilti karas.
Deja, dabar prievartos eskalavimas Pietų Osetijoje virto plataus masto Rusijos karine invazija į Gruziją. Vakarai, o ypač JAV, galėjo padėti išvengti šio karo.
Kas konkrečiai atsitiko Pietų Osetijoje, tebėra neaišku. Kiekviena pusė pateiks savo versiją. Tačiau be jokios abejonės mes žinome, kad Gruzija atsakė į Pietų Osetijos separatistų, kuriuos remia bei kontroliuoja Kremlius, provokacijas. Tai nėra karas, kurio Gruzija norėjo; ši šalis manė, kad ji palengva susigrąžina Pietų Osetijos kontrolę naudodamasi savo minkštąja galia.
Kad ir kokias klaidas padarė Gruzijos vyriausybė, Rusijos veiksmai yra nepateisinami. Kremlius įsiveržė į kaimyno teritoriją, o tai yra neteisėtas agresijos aktas, pažeidžiantis Jungtinių Tautų Chartiją bei fundamentalius Europos bendradarbiavimo bei saugumo principus.
Gerai suplanuoto karo pradžia kaip tik Olimpiados atidarymo dieną pažeidžia seną tradiciją nutraukti visus priešiškus veiksmus per žaidynes. Rusijos siekis pradėti karą vos už 40 kilometrų nuo jos Juodosios jūros uosto Sočio puikiai atskleidžia Rusijos įsipareigojimus olimpiniams principams. Priešingai, Rusijos pasirinktas laikas rodo, kad ministras pirmininkas Vladimiras Putinas siekia nuversti M. Saakašvilį dar prieš JAV prezidento rinkimus ir taip apsidrausti, kad bendravimas su naujuoju Baltųjų rūmų šeimininku prasidės nuo atviros konfrontacijos.
Priešingai nei teigia pati Rusija, ji nesiekia Pietų Osetijoje atstatyti status quo. Ji siekia režimo pakeitimo Gruzijoje. Ji atvėrė antrąjį frontą į pietus nuo Sočio esančioje Abchazijoje. Tačiau jos didžiausias tikslas yra nuversti M. Saakašvilį, žmogų, kurio V. Putinas nekenčia, ir pakeisti jį Kremliui palankesniu politiku.
Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas šeštadienį pareiškė, kad Maskvos veiksmai primena tamsiausius Europos istorijos periodus. Išdavusi pasus dešimtims tūkstančių Abchazijos bei Pietų Osetijos gyventojų, Rusija dabar teigia, jog turi teisę vykdyti intervenciją, kad juos apsaugotų. Tai – taktika, kurią Antrojo pasaulinio karo pradžioje naudojo nacistinė Vokietija.
Rusija siekia užgniaužti demokratijos proveržius prie savo sienų. Taip pat siekiama sugriauti bet kokią ES bei NATO plėtros šiame regione galimybę bei susigrąžinti kaimynus į savo hegemonijos erdvę. Siekdama sugriauti demokratišką, provakarietišką Gruziją, Maskva siunčia signalą, kad netoli jos esančioms valstybėms neapsimoka būti JAV bei Vakarų sąjungininkėmis.
Šis momentas gali žymėti eros, kai Realpolitik bei įtakos sferų dalijimosi politiką turėjo pakeisti bendradarbiavimo normos bei galimybė pačioms valstybėms rinktis savo likimą, pabaigą. Reikia persvarstyti ir iki šiol populiarias kalbas, kad, Rusijos prezidentu tapus Dmitrijui Medvedevui, ši šalis taps liberalesnė. Jo paskelbtas pretekstas invazijai labiau primena Leonido Brežnevo, o ne Michailo Gorbačiovo laikus. Nors niekas nenori sugrįžti į Šaltojo karo konfrontacijos laikus, tačiau Rusijos elgesys yra tiesioginis iššūkis Europos bei tarptautinei tvarkai.
Ką gali padaryti Vakarai? Pirmiausia Gruzija nusipelno Vakarų paramos bei solidarumo. Vakarai turi sustabdyti kovas ir apsaugoti Gruzijos teritorinį integralumą dabar tarptautinės bendruomenės pripažįstamose ribose. Vos tik kova bus nutraukta, transatlantinė bendruomenė turi dėti visas pastangas, kad padėtų Gruziją atstatyti bei jai atsigauti.
Visų antra turime suprasti, kad Rusija nėra neutrali taikdarė konflikto zonoje. Rusija yra dalis problemos, o ne jos sprendimas. Per ilgai buvo leista, kad Rusija naudotųsi tarptautiniais mandatais vykdydama savo neimperialistinę politiką. Vakarai turi panaikinti šiuos mandatus bei pakeisti Rusijos taikdarius tikrai neutraliomis tarptautinėmis Jungtinių Tautų pajėgomis, kurios prižiūrėtų taiką bei vykdytų tarpininko funkcijas.
Visų trečia Vakarai turi duoti atsaką Rusijos vykdomai kaimynų spaudimo politikai, ypač Ukrainoje, kuri greičiausiai taps kita Maskvos pastangų sukurti savo hegemonijos sferą auka. JAV bei ES turi būti tvirtos, kad Ukraina ir Gruzija nebūtų išstumtos į vadinamąją pilkąją zoną.
Galiausiai JAV bei ES turi aiškiai parodyti, kad agresija atsilieps Rusijos ir Vakarų santykiams bei Rusijos statusui Vakaruose. Nors Vakarų karinė intervencija į Gruziją yra neįmanoma, nes niekas nenori, jog XXI amžiuje kartotųsi Šaltojo karo scenarijus, Rusijos veiksmai negali būti ignoruojami. Egzistuoja platus laukas politinių, ekonominių bei kitų sferų, kuriose Rusijos padėtis turi būti persvarstyta. Kremlius taip pat turi būti perspėtas, kad jo prestižiniam projektui – 2014 metų žiemos olimpinėms žaidynėms – taip pat kyla pavojus dėl tokio Rusijos elgesio.
Silpna Vakarų diplomatija bei transatlantinės vienybės stygius neleido išvengti karo, kurio galėjo nebūti. Tik tvirta transatlantinė vienybė gali sustabdyti šį karą bei ištaisyti žalą, kuri buvo padaryta. Priešingu atveju, mes galėsime į George‘o W. Busho užsienio politikos pažymų knygelę įrašyti dar vieną neigiamą pažymį.
