Tuomet buvau 17-kos. Mokyklos draugė pakvietė į nediduką vakarėlį savo pusbrolio namuose. Buvo ir maisto, ir alkoholio. Vos užėjus į ranką gavau taurę svaigaus gėrimo.
Laiką leidome 6-iese: dar 4 merginos ir vaikinas. Žiūrėjome televiziją, žaidėme, bendravome, žodžiu buvo išties smagu.
Iš to, kas buvo toliau, prisimenu tik vieną savo sakinį: „Pavargau, noriu eiti miegoti“. Draugė mane palydėjo, paguldė viename iš kambarių. Bėda ta, kad rytą pabudusi šalia išvydau ne ją, o pusbrolį. Ir, deja, tuomet jis tikrai nieko nevilkėjo.
Viską iš karto supratau, o vėliau ir įsitikinau – tai buvo pirmas toks kartas mano gyvenime, visada elgiausi tarsi išauklėta mergina. Tuomet suėmė tokia baisi graužatis, kad nė apibūdinti negaliu.
Praėjus dienai savo soc. tinklalapio „Facebook.com“ paskyroje išvydau jo kvietimą draugauti. Nesupratau – kodėl šitaip pasielgęs jis dar drįsta su manim bendrauti. Nejauki visa ši painiava dėl mano kaltės?
Vis dėl to kvietimą patvirtinau, nors ir nutuokiau, kad teks gyventi gėdoje. Supratau, kad metai iš metų mane nervins jo keliamos nuotraukos, pasisakymai ir visi kiti ženklai. Visa tai man nuolat primins gėdą , kurią teko patirti.
Praėjus 4-iems metams užsukau į savo Universiteto bendrakursių vakarėlį. Ten susipažinau ir bendravau su 6 merginomis. Visos jos vartojo alkoholį, taigi emocijos vis stiprėjo. Pamažu priėjome prie temos apie prievartą. Prisimenu, kaip atidžiai klausiau visų jų istorijų. Buvau gerokai įkaušusi, o jų pasakojimai priminė man manąjį atvejį.
Merginos savo istorijas apibūdino kaip tikrų tikriausią išprievartavimą, o aš visą laiką kaltinau tik save. Tam vaikinui buvo daugiau nei 20 m., o man tik 17 m. Aš buvau išgėrusi, norėjau miego, o nutiko visai ne tai, ko tikėjausi. Galų gale – nieko ir neprisimenu.
Tik po 4 metų sugebėjau suprasti, kad iš tiesų buvau seksualinės prievartos auka. Pripažinsiu – prisiminti viską išties skaudu.
Momentas, kuomet paspaudžiau mygtuką „pašalinti iš draugų“ man prilygo neeiliniam palengvėjimui, pakylėjimui. Atsikračiau baimės, liūdesio, kaltės jausmo. Pasijutau laisva ir pagaliau susigrąžinau savivertę.
Sunku patikėti, kaip vieno mygtuko „ištrinti“ paspaudimas gali išvaduoti nuo to, kas slegia metų metus. Kodėl to nepadariau iš karto, o, ne gana to, priėmiau tą nelemtą kvietimą susidraugauti. Taip tarsi pasakydama jam ir sau, kad viskas gerai, nors iš tiesų buvo labai blogai.
