Pasak menotyrininkės Laimos Kreivytės, tai, kas sieja šias menininkes, nėra jų idėjinė giminystė – veikiau noras turėti savo nuomonę ir balsą, nesislėpti už plačių pečių, būti matomomis. „Nematomumas“ – viena iš menininkes jungiančių konceptualių gijų. Menininkės nustumiamos į pakraščius arba „neprisimenamos“, jų kūriniai dingsta, tampa nematomi ar neįgyvendinami dėl daugybės įsipareigojimų.
Jurga Barilaitė eksponuoja juodas drobes su planuotų, bet nesukurtų filmų pavadinimais. Eglė Ridikaitė tapo detektyvo sceną – kaip dingo jos į Maskvos bienalę siųsti darbai, vėliau pastebėti kabantys metro stotyje, taigi autorė pati turėjo juos išpirkti.
Beatričė Vanagaitė kvestionuoja nuogo moters kūno vaizdavimą fotografijoje ir savo santykį su tokiais atvaizdais. Ji įsiterpia į fotografiją, laikydama atverstą reprodukciją ir gestais ją komentuodama. Laura Zala atgręžia objektyvą į save, išryškindama moters patirties dualizmą. Jos fotografijų cikle „Vidinis konfliktas“ matome ne vieną, o dvi autores.
Inos Budrytės tema – skraidantys vyrai, Orūnė Morkūnaitė inscenizuoja aviacijos šventę, o Eglė Gineitytė medituoja su teptuku.
Marta Vosyliūtė transformuoja romantinį nacionalinio peizažo mitą – M. K. Čiurlionio paveikslus ji paverčia komiksų serija, o Nidos vaizdus - ironiškomis stereotipų iliustracijomis.
Laisvydės Šalčiūtės tapybos darbų ciklas „Visiškai privatu“ įkvėptas filosofo Slavojaus Žižeko tekstų ir pasakose užfiksuotų moters transformacijų. Paulinos Eglės Pukytės videofilmai „Žinia“ ir „Grožio mankšta“ žiūrovui kels skirtingas asociacijas - ar kuriamas pranešimas, ar jo regimybė, o gal parodija?
„Cooltūristės“, apžvelgusios Lietuvos dalyvavimo Venecijos bienalėje istoriją, klausia: ar tik vyrų lydimos menininkės gali atstovauti savo šaliai?
Paroda „Postidėja“ žiūrovų lauks iki kovo 31 dienos.
