Jam tik 20 metų, o jau įvairių tarptautinių konkursų apdovanojimų ir premijų kraitis toks, kokio kitas talentingas muzikas siekia visą gyvenimą. Praėję metai jaunam pianistui Lukui Geniušui, kurį kai kas jau dabar vadina muzikos genijumi, buvo bene reikšmingiausi jo gyvenime. Mat jis pirmasis iš palyginti gausaus lietuvių pianistų būrio tapo tarptautinio Frideriko Šopeno (Fryderyk Chopin) konkurso sidabro medalio laimėtoju. Vaikinui sekėsi ne tik muzikos fronte, jo gyvenime yra ir kitų svarbių pasikeitimų, kurie, kaip ir muzika, priverčia smarkiau plakti širdį.
Giedrė Milkevičiūtė
Kalėdos du kartus
Žinomų muzikų dinastijos atžala L. Geniušas prieš pat Naujuosius metus Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje surengtame koncerte fortepijonu F. Šopeno kūrinį skambino taip, kad salė plojo atsistojusi, o pirmoji tai padarė garsioji pianistė Mūza Rubackytė.
Lukui likimas lėmė, kad jam tenka save dalyti dviem šalims – Lietuvai ir Rusijai. Tad ir Kalėdas jis dažnai švenčia du kartus: katalikų ir stačiatikių, kaip pats sako, tai daro laikydamasis gražių švenčių tradicijų. Vaikino tėvas – žymus pianistas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, profesorius Petras Geniušas – gyvena Vilniuje, o mama – Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos dėstytoja, taip pat pianistė Ksenija Knore (Knorre) – Maskvoje. Šeima iš tiesų nestandartinė, nes sūnus Lukas atsidūrė ne tik tarp dviejų valstybių, kultūrų, jam reikėjo rinktis ir tautybę. „Pagal kraują esu daugiau lietuvis negu rusas. Kai būnu Lietuvoje, visada kalbu tik lietuviškai ir jaučiuosi lietuvis, o Rusijoje jaučiuosi taip, kaip ir turiu toje aplinkoje. Juk nevaikščiosiu Maskvos gatvėmis ir nešauksiu, kad aš lietuvis. Galiu tik užtikrinti, kad mano pavardė buvo ir bus Geniušas, kad buvau ir būsiu tautietis, o iš afišų neišnyks Lietuva“, – šypsosi pianistas. Beje, Lukas gerai jaučiasi bet kuriame Europos mieste, nes į jo koncertus ateinanti publika, anot jo, visur puiki. Tik štai Amerika ir tenykštis gyvenimo būdas jam ne prie širdies.
„Aš labai myliu Lietuvą“
F. Šopeno konkurso prizininką kalbinau prieš pat naujametį koncertą jo senelio buvusio ilgamečio operos dirigento Rimo Geniušo ir močiutės dailininkės Irenos Geniušienės namuose, kuriuose gyvena ir tėvas. „Man čia labai jauku, erdvu ir gera, mėgstu groti šiuo senutėliu instrumentu. Juo skambina ir mano tėvas, skambindavo ir senelis, kuriam dabar 90 metų. Šiuose namuose man kvepia vaikyste, močiutės keptais pyragais“, – su nostalgija balse nutęsia Lukas, kuris dabar čia retesnis svečias. Garsios muzikų Geniušų dinastijos tęsėjas labai anksti pasiekė meistriškumo ir, be abejo, įgimto talento pripažinimo. Jis dar studijuoja Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, o jau jo koncertų grafikas įvairiose pasaulio šalyse numatytas keleriems metams į priekį.
Pianistas pabrėžia, kad koncertų afišose šalia pavardės visada yra rašomos dvi šalys – Rusija ir Lietuva: „Aš labai myliu Lietuvą, kalbu lietuviškai ir laikau provincialumu, kai kas nors iš Lietuvos veikėjų kartais paklausia: „Lukai, o kodėl tu pirmiau nerašai Lietuva, o paskui Rusija“. Tuomet sakau, jog afišas spausdinu ne aš pats, o antra vertus, koks gi skirtumas kuri šalis pirmiau? Nebent Rusija turi kiek didesnę teisę į mane, nes ten fortepijoninės muzikos pagrindų ir vingrybių mokiausi pas savo senelę žinomą profesorę Verą Gornostajevą. Bet ir mano tėvas Petras Geniušas yra pas ją mokęsis. Jis man labai artimas ir brangus kaip žmogus, ir kaip muzikantas. Neįsivaizduojate, koks didžiulis malonumas yra mums susėdus groti keturiomis rankomis“.
Ne vien darbas, bet ir kartingas
„Bravo! Šaunuolis! Gražu! Sveikinu!“ – skambėjo šūksniai jaunajam virtuozui Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje. Dar du koncertus kartu su kameriniu orkestru „Kremerata Baltica“ pianistas naujų metų išvakarėse surengė Kaune ir Klaipėdoje. Lukas apie savo triumfą čia ir konkursuose sakė: „Tai pasiekiau vien tik darbu ir dar kartą darbu. Kai mano bendraamžiai pramogaudavo ar linksmindavosi, aš daugiausiai sėdėdavau prie fortepijono ir grodavau, grodavau po keletą kartų per dieną. Daug ko atsisakydavau, kartais užmiršdavau pavalgyti ir pasiekiau savo... Pelniau prizą konkurse, apie kurį seniai svajojau. O konkurencija buvo didžiulė: labai daug talentingų pianistų iš viso pasaulio“.
Vaikinas pasakojo apie intensyvų pernykščių koncertų ir konkursų sezoną ir lygino jį su lavina. „Nespėdavau atsikvėpti, kai turėjau vėl ir vėl kažkur groti. Užtai po F. Šopeno konkurso tarsi atsipalaidavo visi mano „varžtai“. Užklupo virusinė liga, po kurios dar iki šiol negaliu atsipeikėti, – kalbėjo vaikinas. – Teko tuomet atšaukti kelis svarbius koncertus užsienyje. O štai neseniai važinėdamasis kartais ir šonkaulį sugebėjau susilaužyti. Tai negaliu sakyti, kad esu laimės kūdikis“.
Pokalbis nukrypo į valiūkiškus Luko pomėgius. „Manote, kad esu muzikas, tai tik ir sėdžiu nepakeldamas užpakalio prie instrumento ar namie klausausi klasikos, – juokiasi. – Man patinka kartingas, kėgliai, minti dviračio pedalus. Esu toks pats kaip ir mano bendraamžiai. Su draugais mėgstame ir kartais pasiausti“.
L. Geniušas su bičiuliais mėgsta vakarais pasėdėti kokiame nors mažesniame ir jaukesniame didmiesčio restoranėlyje, pasiklausyti melodingos bitlų ar kitos retro stiliaus muzikos. Jam labai svarbu paplepėti, padiskutuoti. „Mėgstamiausia susitikimų su bičiuliais vietelė vadinasi „44 butas“. Įsivaizduojate, ten panaši aplinka kaip mano senelio kambaryje, kuriame jis kaupė varpų kolekciją ir kur yra mediniai laipteliai, vedantys į tokį slaptą užkaborį“, – aiškino Lukas. Pianistas prisipažino, kad, ko gero, didžiausia jo yda, dėl kurios ypač pyksta mama ir abi senelės, – rūkymas.
Pinigai neneša laimės
Ar jaunasis muzikos virtuozas gali gyventi už pinigus, kuriuos užsidirba koncertuodamas? Išgirdęs šį klausimą jaunuolis nuoširdžiai nusistebėjo: „Ne tik pats galiu gyventi normaliai, bet ir padėti kitiems. Štai esu sesers (iš pirmosios mamos santuokos) vaikų dėdė, tad jiems visko priperku“. O dar Lukas pelnė nemažus pinigus ne tik F. Šopeno konkurse, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose laimėjęs Ginos Bachauer konkursą. „Pinigai toks daiktas, kuris ateina ir išeina. Juk reikia po tų konkursų ir draugus pavaišinti. To, ką uždirbau pernai nepakaktų padoriam butui Maskvoje nusipirkti, o štai Vilniuje galbūt, bet man jaukiausia ten, kur gyvena seneliai ir tėvas. „Geriau pakalbėkime apie dvasinius dalykus. Kad ir apie meilę“, – pasiūlė pašnekovas.
Plačiai nusišypsojęs Lukas pasigyrė, kad turi mylimą merginą. Tik pasirodo, kad kalba ne apie tą, su kuria buvo atvykęs koncertuoti ir atostogauti 2009 metų vasarą. Jo širdies draugė yra žinomo teatro ir kino aktoriaus, Maskvos mažojo teatro meno vadovo Jurijaus Solomino dukra Aleksandra. „Mes – kurso draugai ir bendraminčiai. Saša protinga ir graži, ji rašo į vieną iš muzikos žurnalų ir apskritai yra pati šauniausia“, – negaili komplimentų savo naujai draugei pianistas. Vasarą jis ketina atsivežti merginą į Lietuvą, parodyti savo mėgstamiausius Vilniaus kampelius, Vingio parką, po kurį visada mėgdavo pasivaikščioti, nukakti į Nidą ir į senelių sodybą Anykščių rajone.
