Prieš daugiau kaip dešimtmetį Įstros aerodrome įvykusi tragedija, kai iš didelio aukščio nukrito ir žuvo jaunas parašiutininkas, taip sukrėtė panevėžietę Stasę Juškienę, kad ši pasiryžo žuvusio jaunuolio garbei įkurti parką. Vis dar kuriamas parkas unikalus tuo, kad visas jo grožis atsiskleidžia tik iš paukščio skrydžio.
Nuo dangaus iki žemės
Gražių parkų Lietuvoje daug, tačiau tokių, kurį kuria Stasė Juškienė, – vienetai. Jame nerasime egzotiškų ir įmantrių augalų – tik lietuviški, auginami mūsų kraštuose nuo senų laikų. Unikalumo parkui suteikia ne tai, kad augalai derinami pagal jų aukštį, spalvas, kvapus. Visas parko grožis išsiskleidžia į jį žvelgiant iš padebesių.
Pati jaunystėje šokinėjusi su parašiutu parko kūrėja siekė, kad gėlių, krūmų ir medžių kompozicijos primintų akrobatiniu lėktuvu daromus įvairius piešinius. Baigus formuoti juos, S. Juškienė ketina iš augalų sukurti ir Lietuvos kontūro žemėlapį.
„Mano parko vizija neeilinė, aš nenoriu to senovinio parko, kokie būdavo prie dvarų. Man norėjosi kitokio parko, kurį matyčiau iš viršaus, tarsi akrobatinis lėktuvas savo uodega darytų įvairius piešinukus“, – „Sekundei“ teigė S. Juškienė.
Moteris viliasi, kad ji dar spės pamatyti, kaip suaugs medžiai, sulapos visi augalai. Nors ji sodina tik lietuviškam klimatui pritaikytą augaliją, tenka dažnai augalus persodinti, nes ne visiems patinka viena ar kita vieta, o kartais juos nukramto iš miško atklydusios stirnos ar kiškiai.
„Kuriuos labiau paglosčiau, pamylėjau, kurie gavo daugiau priežiūros, tie jau prigijo, o gavusieji mažiau dėmesio dar tik stiebiasi“, – pasakojo S. Juškienė.
Jaunam parašiutininkui atminti
Unikalaus parko savininkė teigė, kad idėja jį įkurti kilo prieš dvylika metų, kai Įstros aerodrome įvyko tragedija – iš didelio aukščio nukritęs žuvo jaunas parašiutininkas.
Kaip pasakojo moteris, jaunystėje iki sukuriant šeimą ji pati daug skraidė, užsiėmė akrobatiniu parašiutizmu, todėl ir gimus vaikams stengdavosi nepraleisti nė vienų varžybų. Netoli oro uosto, pamiškėje, buvo giminaičių žemė, todėl S. Juškienė su šeima pasistatydavo palapinę po didžiuliu ąžuolu ir grožėdavosi lėktuvų ir parašiutininkų šokiu danguje.
Tądien, kai įvyko tragedija, moters nebuvo, tik po kelių dienų ji atėjo pasižiūrėti į vaikino, kurio net nepažinojo, žūties vietą. „Lemtingąją liepos 15-ąją, kai įvyko nelaimė, aš buvau namuose. Tądien buvo mano sūnaus gimtadienis. Ta ištrypta žolė mėlynai žydinčių linų lauke ir pasąmonėje girdimas „Gelbėkit“ mane stipriai sujaudino.
Juk aš pati auginu penkis sūnus, o tragedija atsitiko būtent vieno jų gimimo dieną“, – tragišką dieną prisiminė S. Juškienė.
Jauno žmogaus žūtis taip sukrėtė moterį, jog ji pirmiausia iš lauko akmenų sudėliojo kryžių, jį apkaišė lauko gėlėmis. Ir nuo to momento galvoje ėmė kirbėti mintis žuvusiam parašiutininkui įkurti parką. Bet jog tai kažkada gali virsti tikrove, buvusi parašiutininkė nė nebūtų pagalvojusi.
Gyvenimą kūrė plyname lauke
Idėją įkurti parką moteris prisiminė tuomet, kai visi penki pametinukai sūnūs suaugo ir reikėjo jiems padėti susikurti savo gyvenimus. S. Juškienė, pati iš savo mamos sulaukusi paramos, norėjo pagrindą suteikti ir savo vaikams.
„Ateina toks metas, kai vaikams reikia padėti, o jeigu negali – tiesiog nesimaišyti. Negali jiems trukdyti, tuo labiau kad aš – anyta“, – juokavo penkių sūnų mama.
Šeima nusprendė parduoti savo namą ir išsidalijus pinigus kiekvienam kurtis gyvenimą. S. Juškienė aktyviai ieškojo naujų namų, bet visur buvo nemiela, kol galiausiai rado šalia Įstros aerodromo pirkti tris hektarus ariamos žemės. Bet čia iškilo dar viena problema – žemės savininkas paprašė užstato, o jo duoti negalėjo, nes savo namų niekaip nepavyko parduoti.
„Taip sutapo, jog tą pačią dieną, vos tik šios žemės savininkui pasiguodžiau, kad niekaip negaliu parduoti savo namo, atsirado pirkėjas, tad per vieną dieną pardaviau savo namus ir nusipirkau šitą žemę“, – keistais tarsi iš aukščiau nulemtais sutapimais stebėjosi parko įkūrėja.
S. Juškienė su dar septyniolikamečiu jauniausiu sūnumi atsikėlė gyventi į plyną lauką, jame pasistatę, anot moters, tik plastmasinę būdą. Kadangi daug pinigų šeima neturėjo, gyvenamąjį namelį iš rąstų Stasė, padedama giminaičių, rentėsi pati. Beje, elektros laidai iki moters gyvenamojo namo ir dabar dar nenutiesti. Tik šiemet jai pavyko pakinkyti saulės energiją.
„Tokiems pokyčiams ryžtis baisu tikrai nebuvo, nes aš turėjau tikslą, svajonę, aiškią viziją. Kai atsikėlėme čia, buvo tik tuščias suartas laukas, todėl pirmiausia pradėjome statyti grytelę. Atvažiavau į šį lauką gegužę, o rugsėjį, kai ant mano būdos pradėjo lyti, vaikai atitempė mane į šią trobelę, nors ji dar buvo be langų ir be durų“, – sunkius pirmuosius metus prisiminė panevėžietė.
Per žiemą S. Juškienė kiek pajėgė lipdė, kalė, mūrijo savo namelį, bet, pasak moters, ir iki šiol jis nebaigtas, nes visą savo energiją ir lėšas ji nukreipė kurti parkui.
Emigravo dėl svajonės
Kaip juokauja moteris, vaikai jau žino, kad jeigu mama išvažiavo į turgų maisto pirkti, be naujo augalo tikrai negrįš. Tik dabar pašnekovė jau stengiasi save kontroliuoti, nes būdavo tokių momentų, kai ji net neturėdavo už ką valgyti nusipirkti.
Prieš keletą metų likusi be darbo ir be pajamų šaltinio, ji nusprendė vykti į Vokietiją šiek tiek užsidirbti pinigėlių, kad galėtų įgyvendinti savo svajonę. Visiškai nemokėdama vokiečių kalbos moteris svetimoje šalyje slaugė močiutę. Tačiau šiai mirus grįžo į gimtuosius namus.
„Kai buvau Vokietijoje, tiesiog skaičiuodavau dienas, vis skambindavau vaikams ir klausdavau, kaip mano augaliukai. Kai palieki ką tik pasodintą augalą, išgyveni dėl jo labiau nei dėl vaikų. Juk vieną vasarą buvo taip karšta, kad nieko neveikiau, tik sėmiau iš šulinio vandenį ir laisčiau savo mažylius“, – kaip apie vaikus apie savo augalus kalbėjo pašnekovė.
Supratusi, kad be pinigų jos svajonei taip ir nebus lemta išsipildyti, dar kitais metais S. Juškienė išvyko į Olandiją. Darbas, moters teigimu, buvo beprotiškai sunkus, nes reikėjo dirbti šiltnamiuose, tačiau ir pinigų daugiau.
„Visos mintys buvo tik apie pinigus, kiek užsidirbsiu ir kiek galėsiu įsigyti augalų, nes be pinigų nieko negali padaryti. Tuo labiau kad mano toks amžius – Panevėžyje rasti darbą praktiškai neįmanoma“, – teigė parko įkūrėja.
Patirties sėmėsi svetur
Dirbdama Vokietijoje ir Olandijoje panevėžietė laisvu laiku stengėsi aplankyti kuo daugiau įvairių parkų, gėlių laukų. Pasak pašnekovės, tas pamatymas jai davė labai daug. Nors ji pati sodindama savo parką labai daug išmoko apie augalus, tačiau svečioje šalyje įgyta patirtis buvo neįkainojama.
„Sakoma, kad Lietuva – Europos dalis, bet ar iš tiesų mes matėme, kas yra toje Europoje? Iki tikrosios Europos mums dar labai toli“, – įsitikinusi S. Juškienė.
Į Olandiją trumpam ji sugrįžo ir prieš porą metų, tik šįkart kaip turistė. Kartu su Panevėžio ūkininkėmis ji aplankė daugybę parkų ir gėlių plantacijų. Važiuodama į Olandiją Stasė svajojo pamatyti didžiausią olandų pasididžiavimą – tulpių parką, tačiau išvydo daug daugiau.
Labiausiai ją sužavėjo parkas, įkurtas mažam berniukui, žuvusiam dar prieš karą. Šeima, netekusi vienintelio vaiko, visus savo pinigus investavo į žemės sklypelį, kurį pavertė nuostabiu parku. Vėliau prie šio parko puoselėjimo prisijungė net pati Olandijos karalienė.
Grįžusi iš Olandijos S. Juškienė nusprendė oficialiai įteisinti savo parką, pavadintą „Gėlių skrydžiu“. Anot moters, po daugelio metų jos anūkai galės išdidžiai sakyti, kad šį parką sodino jų močiutė.
Švenčia lietuviškas šventes
Tik sulaukusi 55-erių S. Juškienė galėjo lengviau atsikvėpti ir atsiduoti kuriamam parkui. Jau dvejus metus ji gauna daugiavaikės motinos socialinę pašalpą ir darbuojasi savo laukuose.
„Esu be galo laiminga, save galėdama atiduoti tik šitiems laukams. Turiu laisvą darbo grafiką: iš ryto apeinu savo šeimyną – tris šunelius, o tada darbuojuosi parke“, – juokavo moteris.
Jos vizijose „Gėlių skrydis“ turėtų būti sveikatingumo parkas, į kurį atvažiuotų šeimos. Bet atvažiuotų ne pavaikščioti kaip botanikos sode, o pailsėti, pabūti gamtoje.
„Noriu, kad tai būtų gyvas parkas, kuriame vaikai galėtų suptis, bėgioti, ropinėti, važinėti triratukais, juoktis, krykštauti“, – sakė S. Juškienė.
Unikalaus parko įkūrėja, siekdama, kad jis būtų gyvesnis, kasmet rengia įvairias šventes, kuriomis siekia supažindinti ir jaunąją kartą su senosiomis lietuvių tradicijomis, istorijos šaknimis.
Jos teigimu, Vakarų Europos šalyse gyventojai vertina ir brangina visa tai, kas susiję su jų šaknimis, o lietuviai mieliau švenčia įvežtines šventes nei savas. Todėl jau trečius metus S. Juškienė kviečia savo parke švęsti tikrąją meilės dieną – Mildos šventę.
„Mes, lietuviai, turime senas pagoniškas tradicijas, norisi jas perduoti ir jaunajai kartai, kad ji su Lietuvos istorija susipažintų ne muziejuje čiupinėdami senus rakandus, o gyvai prisiliesdama prie mūsų šaknų“, – kalbėjo moteris.
S. Juškienė jau ateinantį sekmadienį neabejingus lietuviškoms tradicijoms ir besidominčius natūraliąja medicina kviečia į Rasų šventę, kur su žolininke kartu eis ieškoti vaistingųjų augalų, vėliau iš jų virs arbatą, šildysis prie aukuro ir klausysis gongų muzikos.
O liepos mėnesį, kai bus švenčiamos Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 80-osios metinės, į „Gėlių skrydžio“ parką užsukti bus kviečiami poezijos mylėtojai ir poetai.
Lina DRANSEIKAITĖ
