Valstybiniame jaunimo teatre birželio 12 d. 18 val. žiūrovai turės galimybę pamatyti legendinę komediją “Siuvėjų dienos Silmačiuose”, sukurtą režisieriaus Povilo Gaidžio pagal latvių literatūros klasiko Rudolfo Blaumanio pjesę.
Sunku patikėti, bet šis ir dabar pilnas sales žiūrovų surenkantis spektaklis šįmet birželio mėnesį švenčia savo pirmą garbingą jubiliejų - 10 metų jis sėkmingai gyvuoja Jaunimo teatro scenoje. Kartu su “Siuvėjų dienų Silmačiuose” komanda Jaunimo teatras atsisveikina su žiūrovais iki rudens, taipogi nori pasveikinti Jonus ir Janinas su artėjančiomis Joninėmis.
Stebėtinas yra šios Jaunimo teatre gimusios komedijos populiarumas tarp žiūrovų - spektaklis rodomas jau 10 metų, o salėje kiekvieną kartą netyla juokas. Galbūt tai paaiškinama spektaklio gyvybingumu - aktoriai su užsidegimu jį vaidina lyg pirmą kartą, surasdami naujų poteksčių, įmesdami ne vieną tos dienos aktualijos perliuką, arba tiesiog leisdami sau improvizuoti gerai žinomų santykių moteris - vyras, tėvai - vaikai rėmuose. Žinoma, begalo svarbu, koks aktorius improvizuoja - o “Siuvėjų dienos Silmačiuose” subūrė tikrą aktorių žvaigždyną.
Pagrindinių šios komedijos personažų Antaninos ir Aleksio vaidmenis sukūrė Kristina Kazlauskaitė ir Saulius Bareikis. Šių aktorių duetas išties legendinis, spektaklyje jų santykius galima palyginti su dviejų materijų - ugnies ir žemės - bandymu susijungti. Lėtas, rambus, lyg iš klasikinių anekdotų apie “karštą” latvių vaikiną atėjęs Bareikio Aleksis. Šalia tokio vyro liepsningajai Kazlauskaitės Antaninai ir nejauku, ir negera - štai tokiu vyro ir moters charakterių nesuderinamumu ir grįsta šios klasikinės komedijos siužetinė intriga. Komedija išties klasikinė ir neabejotinai ryškiausia R. Blaumanio kūryboje. Joje dominuojantys sodrūs charakteriai, žaižaruojančios komiškos situacijos džiugina jau ne vieną Lietuvos ir Latvijos žiūrovų kartą. Valstybinio jaunimo teatro “Siuvėjų dienos Silmačiose” yra jau ketvirtas komedijos pastatymas per visą Lietuvos teatro istoriją. Šis kūrinys nuolat puošia Latvijos nacionalinės dramos repertuarą.
Kad latviai mintinai žino savo klasiko kūrybą, teko įsitikinti 2002 m. balandžio mėnesį Valmieros mieste vykusiame tarptautiniame R. Blaumanio pjesių festivalyje. Čia parodytas Jaunimo teatro “Siuvėjų dienas Silmačiuose” žiūrovai suprato be vertimo, juoku ir labai emocingu reagavimu patvirtindami teiginį, jog gera komedija suprantama ir gerai priimama bet kuriame pasaulio teatre. Valmieros žiūrovai savo klasiką ir lietuvius artistus pagerbė po spektaklio sugiedodami Latvijos himną, o atsiliepimuose aktoriams kaip didžiausia padėka ir komplimentas nuskambėjo S. Bareikio suvaidinto Aleksio įvertinimas: “tokio Aleksio Latvijos scenoje dar nebuvo, aktorius sugebėjo perteikti tipiško tradicinio latvio vyro charakterį, švelniai jį pašiepė ir kartu supoetino”.
Daugybės pagyrų sulaukė ir kiti spektaklyje vaidinantys aktoriai - Rolandas Kazlas, Saulius Sipaitis, Andrius Bialobžeskis, Antanas Šurna. O ko vertas dar ir nemirtingas kaimo moterėlių trejetukas, su tokia meistryste ir aistra suvaidintas Jaunimo teatro aktorių-veteranių, gyvai scenoje atliekama muzika, smagūs šokiai - visą tai po Latvijos žiūrovų šį ketvirtadienį turi galimybę įvertinti ir lietuviai.
Į keletą klausimų sutiko atsakyti S. Sipaitis - Jaunimo teatro aktorius, vaidinantis “Siuvėjų dienose” nuo pirmojo spektaklio ir buvęs režisieriaus P.Gaidžio padėjėju šiame spektaklyje.
Ar labai per šiuos 10 metų pasikeitė spektaklis?
Spektaklis pasikeitė tik tiek, kiek prarado tą pirmąjį režisieriaus sumanymo aštrumą, tikslumą. O ir tie pasikeitimai susiję su aktorių kaita. Bet iš esmės Silmačiai išlaikė režisieriaus sumanymą, blogiau ar geriau aktoriams sekasi išpildyti jiems iškeltus uždavinius ir gal todėl jis yra taip mėgstamas žiūrovų. Ir Vilniuje, ir provincijoje surenka pilnas sales. Galima pasakyti paprastai ir tiesiai: “Siuvėjų dienose Silmačiuose” yra tikroji gerumo dvasia, šiluma, sklindanti iš scenos. Svarbiausia, jog ji yra Blaumanio pjesėje ir jos kupini aktoriai, vaidinantys spektaklyje. Žiūrovas junta gerą energiją, išeina po spektaklio puikiai nusiteikęs, ko dar geresnio tikėtis iš šiuolaikinio teatro?
Ar tikėjotės tokio ilgaamžiškumo 1993 metais repetuodami “Siuvėjų dienas Silmačiuose” ir iš karto po to, kai spektaklį triuškino kritika?
Aišku, patikėti sunku, ypač žinant, kaip sunkiai spektaklis atėjo į Jaunimo teatro sceną. Juk dalis kolektyvo smarkiai priešinosi. Argumentas - na kam gi imti šitą senieną, kam ji bus įdomi? Ir repetuojant, ir vaidinant pirmuosius spektaklius jautėsi dalies aktorių vidinis pasipriešinimas. Ir tik po to, kai pradėjo plūsti, šturmuoti šį spektaklį žiūrovai, po truputį patys aktoriai įsitraukė, prisijaukino savo vaidmenis arba bent jau juos pamėgo. Maždaug metus laiko truko tas įsivažiavimas - gal tai irgi lėmė spektaklio ilgaamžiškumą…
