Krepšininkų treneris Dalius Lubys po finalinių rungtynių švytėjo iš laimės - jo auklėtiniai antrosiose jaunimo olimpinėse žaidynėse trijulių krepšinio turnyre laimėjo visas 13 rungtynių ir iškovojo aukso medalius. „Esu laimingiausias žmogus“ – sakė treneris. „Manau, kad alaus tikrai nusipelniau, - šyptelėjo D.Lubys, priiminėdamas sveikinimus, paklaustas, kaip atšvęs pergalę. Jeigu jiems sekasi, krepšininkai žaidynėse visada rungtyniauja ilgiausiai.
Pagal turnyro taisykles, grupės varžybose krepšinio treneriai galėjo sėdėti ne arčiau kaip trečioje eilėje, o nuo atkrintamųjų kovų – ne arčiau kaip septintoje eilėje tribūnoje. Ir per apdovanojimų ceremoniją jis nebuvo greta komandos, tik iš šalies stebėjo, kaip auklėtiniams kabinami medaliai. Todėl sakė, kad nori kuo greičiau nusifotografuoti su komanda. Fotografuotis su čempionais norėjo ir būriai kinų, tad krepšininkus tiesiog teko išvaduoti iš jų apsupties. A.Sabonio krepšinio mokyklos treneris D.Lubys jaunuosius krepšininkus ugdo jau aštuonerius metus. Visas dienas Nandzingo krepšinio arenoje jis buvo su firmine Lietuvos rinktinės kepuraite ir ją nusiimdavo tik tada, kai šluostydavosi prakaitą.
Paprašytas įvertinti finalines rungtynes ir visą turnyrą, D.Lubys sakė: „Galėjome laimėti finale be pratesimo. Likus žaisti truputį daugiau kaip minutę, turėjome 4 taškų persvarą. Bet mūsų klaidos leido jiems išlyginti rezultatą. Pratęsime žaidžiama iki dviejų taškų, todėl kas įmeta iš toli, tas ir laimi. Ačiū Dievui, kad Kristupas iššovė.
Prisimenant visą turnyrą, įtampa augo su kiekviena diena. Kai laimėjome visas rungtynes grupėje, jau buvome vardijami tarp pretendentų iškovoti medalius. Prašiau vaikinų galvoti tik apie tas rungtynes, kurias dar žaisime. Manau, kad pavyko gerai pasirengti kiekvienoms rungtynėms. Nors, kai per porą valandų žaidi dvejas rungtynes, laiko apmąstymas nėra daug. O prasidėjus atkrintamosioms varžyboms, net nežinai, kas bus kitas varžovas. Bijojau rungtynių su lenkais ketvirtfinalyje. Jos lėmė, ar kovosime dėl medalių ar liksime be nieko. Labai neramu buvo prieš pusfinalį: laimėjęs eini kovoti dėl aukso jau užsitikrinęs sidabrą. Pralaimėjęs liūdi ir tada psichologiškai sunku nuteikti komandą kovai dėl bronzos. Taip nutiko rusams. Prieš finalą jau buvau ramesnis, nes Prancūzijos komanda mums parankesnis varžovas negu Argentina, kurią jie įveikė kitame pusfinalyje. Prieš prancūzus jau buvome laimėję grupėje.
Abejos lemiamos rungtynės su rusais ir prancūzais buvo sunkios. Džiaugiuosi, kad sunkiausiais momentais vaikinai gerai vykdė užduotis.“
B.Čekanauskas
