Jaunieji ūkininkai Lietuvoje nesikuria taip sparčiai kaip kitose šalyse, nes juos varžo įvairūs apribojimai. Ūkininkauti pasiryžusiam jaunam žmogui įkurti nuosavą ūkį nelengva. Tiesa, Europos Sąjunga šiai veiklai skiria paramą, tačiau jos gerai pradžiai nepakanka. Vienos mažiausių išmokų ES – taip pat menka paskata ūkininkauti, todėl jauni žmonės renkasi darbą svetur arba kitą veiklos sritį.
Tikslus jaunųjų ūkininkų skaičius nežinomas
Net teikiama ES parama kol kas ne itin skatina jaunus žmones ūkininkauti. Kol Lietuva negavo ES išmokų, 14 proc. šalies ūkininkų buvo iki 40 metų amžiaus. Pradėjus mokėti ES išmokas jaunų žmonių valdomų ūkių padaugėjo vos keliais procentais – iki 16,58 proc.
Praeitų metų vasaros duomenimis, Lietuvoje iš viso įregistruoti 18 277 jaunųjų ūkininkų ūkiai. Tiesa, specialistų teigimu, jaunų ūkininkų pagausėjimas ES ėmus finansuoti projektų įgyvendinimą ne visiškai atspindi tikrąją situaciją, mat realiai ūkininkaujančiųjų yra mažiau.
„Tikslaus skaičiaus nusakyti neįmanoma todėl, kad dalis jaunųjų ūkininkų iš viso neūkininkauja, o jų gautą paramą įsikūrimui panaudoja tėvai ar giminaičiai. Kai kurie tokie jauni žmonės dirba užsienyje arba ne žemės ūkio sektoriuje Lietuvoje, kiti dar tik mokosi“, – sakė Lietuvos jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos projektinės veiklos ir tarptautinio atstovavimo koordinatorius Vidas Kmieliauskas.
Kitur kuriasi sparčiau
ES statistikos tarnybos „Eurostat“ pateikta analizė rodo, kad daugelyje kitų ES šalių jaunieji ūkininkai kuriasi kur kas sparčiau.
Tarkime, pernai metų duomenimis, iki 35 metų amžiaus grupėje (pagal bendrą šalies ūkių skaičių) jaunųjų ūkininkų Lietuvoje yra tik 4,2, Latvijoje – 7,2, Estijoje –5,6, Lenkijoje – 12,3 proc.
Rezultatai prastesni tik Portugalijoje, Kipre, Jungtinėje Karalystėje, Bulgarijoje, Slovakijoje, Nyderlanduose ir Slovėnijoje.
Bendras ES vidurkis yra 6 proc. jaunųjų ūkininkų ūkių. Palyginti su 2010 m., pernai jų vienu procentu sumažėjo visoje Europoje.
Reikia nuosavos žemės
Atsakymo į klausimą, kodėl Lietuvoje sparčiau nesikuria jaunieji ūkininkai, toli ieškoti nereikia.
Pasak V.Kmieliausko, jauniems žmonėms sunku įsikurti dėl finansavimo ir kreditavimo sunkumų, nes nesukurta sistema, kaip, neturint veiklos istorijos, lengvatinėmis sąlygomis gauti kreditą, taip pat trūksta kompleksinio požiūrio į jaunųjų ūkininkų įsikūrimą.
„Be to, sugriežtėjo reikalavimai, susiję su žeme. Anksčiau siekdami gauti paramą jaunieji ūkininkai galėjo privalomą hektarų skaičių išsinuomoti, o 2007–2013 metais iš jų reikalaujama ne tik turėti 12 hektarų nuosavos žemės, bet ir per penkerius metus savo valdas išplėsti iki 20 hektarų. Jaunam žmogui tai didelė investicija“, – teigė V.Kmieliauskas.
Jaunuosius Lietuvos ūkininkus stabdo ir tai, kad gavę paramą įkurti ūkį jie praranda galimybę siekti paramos pagal žemės valdų modernizavimo priemonę. Ši parama jauniesiems ūkininkams itin svarbi, nes pradėję veiklą jie nori plėstis, modernizuoti ir vystyti žemės ūkio valdą.
„Be to, maksimali įsikūrimo parama yra mažesnė nei pagal priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“, – tvirtino V.Kmieliauskas.
Į Lietuvą ieškoti nuotykių?
Dėl visų minėtų priežasčių nemažai jaunų žmonių, galinčių kurti ūkius ir dirbti Lietuvoje, pasirenka kitą kelią – jie išvažiuoja į Vakarų Europos šalis ir ten ūkiuose bando užsidirbti gyvenimo pradžiai.
Iš Vakarų Europos padirbėti pas Lietuvos ūkininkus atvažiuoja vos vienas kitas.
„Į Lietuvą dirbti atvyksta nebent nuotykių ieškotojai. Kol kas Lietuvos ūkininkai negali pasiūlyti konkurencingų atlyginimų, kurie prilygtų Vakarų Europos ūkininkų mokamiems atlyginimams“, – sakė pašnekovas.
V.Kmieliauskas tikisi, kad artėjantis naujas ES bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimo laikotarpis – 2014–2020 m. – jauniesiems ūkininkams bus palankesnis nei ankstesnieji.
Pirmiausia bus remiamas ne tik naujų ūkių įkūrimas, bet ir skiriamos papildomos tiesioginės išmokos jauniesiems ūkininkams. Numatoma, kad tiesioginės išmokos bus mokamos penkerius metus nuo ūkio įkūrimo. Bendras išmokų dydis priklausys nuo turimų hektarų skaičiaus.
Tokias išmokas galės gauti ūkininkai iki 40 metų amžiaus. Pavyzdžiui, jei ūkis įkurtas prieš dvejus metus, toks ūkininkas paramą galės gauti trejus metus – tol, kol ūkiui „sukaks“ penkeri metai“, – aiškino V.Kmieliauskas.
Patirtis – iš tėvų
Kėdainių rajone ekologišką gyvulininkystės ūkį valdantis vienas pažangiausių šalies jaunųjų ūkininkų Donatas Vaitelis ūkį įregistravo savo aštuonioliktojo gimtadienio dieną.
Ūkininkauja ir D.Vaitelio tėvai, tad sūnus, nuo pat vaikystės nevengęs ūkio darbų, pasuko tėvų pėdomis.
Jau ne vienus metus savarankiškai ūkininkaujantis ir ne vieną kartą ES parama pasinaudojęs ūkininkas įsitikinęs, kad neturinčiam patirties ir galimybės paveldėti ūkio jaunam žmogui įsikurti tikrai yra sunku. Pasak D.Vaitelio, sudėtingiausia yra įvykdyti reikalavimą turėti 12 hektarų nuosavos žemės.
Mažai domisi ūkininkavimu
Arūnas Kudrevičius, Utenos rajono ūkininkas
Mano nuomone, ne prastos įsikūrimo sąlygos, o jaunų žmonių požiūris turi įtakos naujų ūkių plėtrai. Lietuvoje jauni žmonės labiau linkę domėtis aukštosiomis technologijomis, o ne žemės ūkiu. Nemažai įtakos tam daro auklėjimas ir mentalitetas. Kai 1992 m. kūriau ūkį, nebuvo jokių ES išmokų. Ūkininkauti pradėjau plyname lauke. Tiek mano, tiek mano žmonos seneliai buvo ūkininkai, tad pirmas žinias apie žemės ūkį gavome iš jų. Vėliau žinios atėjo kartu su patirtimi, jas gilinome įvairiuose seminaruose. Ūkį įkūrėme be jokios paramos, o dabar jauni ūkininkai gauna apie
130 tūkst. Lt paramos ir sako, kad tai yra mažai. Reikia tik didelio noro. Kiek teko bendrauti su jaunais žmonėmis iš kitų šalių, jų požiūris į ūkininkavimą, į žemės ūkį yra teigiamas. Pas mus tokio požiūrio dar trūksta.
Išvažiuoja dirbti į užsienį
Andriejus Stančikas, Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas
Įsikuriant jauniesiems ūkininkams daug ką lemia ES išmokos. Kol Lietuvos ūkininkai gauna vienas mažiausių Europoje tiesiogines išmokas, tol jie nemato prasmės užsiimti žemės ūkiu Lietuvoje, ir jauni žmonės išvažiuoja dirbti į užsienį. Nors ES parama galbūt paskatino dalies jaunųjų ūkininkų įsikūrimą, tačiau ji nebuvo panaudota efektyviai. Jaunieji ūkininkai, kartą dalyvavę programoje, nebegalėjo artimiausiu laiku dalyvauti naujose. Todėl, tarkime, už paramos įsikurti lėšas nusipirkę traktorių, nebegalėjo įsigyti šiuolaikinių padargų. Ūkius jaunimas turėtų perimti iš tėvų, tačiau jauni ir išsilavinę žmonės supranta, kad smulkus ar vidutinis ūkininkas sunkiai išsilaikys rinkoje, jo ūkio pelningumas labai abejotinas, todėl geriau imasi pelningesnių užsiėmimų. Lietuvoje taip pat nėra ilgalaikės žemės ūkio sektoriaus plėtros strategijos, nuolatinių prioritetų. Sektoriaus nestabilumas apsunkina žemės ūkio verslo planavimą. Todėl Lietuva ir yra viena iš šalių, kur jaunųjų ūkininkų yra mažiausiai.
Jurgita ČINKIENĖ
