„Nuobodu, pernelyg didelis spaudimas ir per mažai laiko asmeniniam gyvenimui“, – tokiais žodžiais kilimą karjeros laiptais iki aukščiausių vadovų palydi ne vienas jaunas specialistas.
Tai ne vien žodžiai. Vakarų kompanijos šiandien susiduria su tuo, kad nepatenkinti aukštomis pozicijomis talentingi ir puikūs darbuotojai uždaro darboviečių duris. Tradicinis karjeros kelias juos taip nuvargina, kad kadaise buvusios kompanijų „auksinės žuvelės“ renkasi gyvenimą be jokios karjeros arba tiesiog gero specialisto kelią.
Įtampa didelėse korporacijose
Vokietijos Europos vadybos ir technologijų universiteto profesorius Konstantinas Korotovas pastebėjo, kad dažnas reiškinys, su kuriuo tenka susidurti kompanijoms, yra atsakomybės baimė.
Ne vieno dirbančiojo nepasitenkinimas klasikine hierarchine karjeros įmonėje sistema auga, pabrėžė mokslininkas. „Daugeliui nepatinka pernelyg griežta vidinė politika, patiriamas spaudimas, laiko trūkumas šeimai ir draugams, – komentavo K. Korotovas. – Tokie reiškiniai ypač dažnai pastebimi didelėse korporacijose, kur joks pradedantysis negali tapti partneriu.“
Varžtelis sistemoje
Su nenoru tęsti karjerą susidūrė ir 28-erių Stefanas Langas, pustrečių metų dirbęs tarptautinėje kompanijoje „Ernst & Young“. Verslo ir mokesčių teisės bakalauro laipsnį turintis specialistas paskendo ilgose darbo valandose, nuobodžiuose procesuose ir pervargo nuo ilgų nesimatymų su sūnumi. „Nesugebėjimas balansuoti tarp darbo ir šeimos tapo pagrindine pokyčių priežastimi. Norėjau gebėti ką nors spręsti pats, o ne būti mažas varžtelis sistemoje“, – prisipažino jis.
Perspektyvus teisininkas įsidarbino pardavimo vadybininku kompanijoje, valdančioje vaikų dienos centrus, ir atsisakė galimybės siekti aukštesnių pareigų. S. Lango draugai vadino jį bepročiu, jo šeimai teko susitaikyti su finansiniais pokyčiais, nuostoliais ir atidėti planuotas statybas.
Darbo jam nesumažėjo, tačiau šiandien S. Langas laisvai planuoja savo darbo laiką, dažnai gali pasiimti sūnų iš darželio ar pavaduoti žmoną, kuri laukiasi antros atžalos. „Galiu imtis kažko, kas, mano nuomone, bus sėkminga iš karto. Ir tai mane tenkina“, – tvirtino jis.
Kitas požiūris į autoritetą
Tokiais – nenorinčiais eiti tradiciniu karjeros siekimo keliu – vadinami Y kartos atstovai. „Jauniems žmonėms, kurie žiūri į tėvus ir mato, kokia įtempta gali būti karjera, tradicinis kopimo aukštyn kelias neatrodo tinkamas“, – pabrėžė Bochumo universiteto verslo psichologijos profesorius Heinrichas Wottawa.
Tokią tendenciją pastebėjo ir personalo konsultantė Sophia von Rundstedt: „Gimusieji tarp 1981–1994 metų iš prigimties skeptiškai žiūri į vadovavimą ir lyderiavimą, siekia savų interesų ir išlaikyti darbo bei asmeninio gyvenimo balansą. Jų nuomonė apie autoritetus kitokia nei vyresnės kartos atstovų.“
Vokietijos vadovų asociacijos paskelbtas tyrimas, kad 59 proc. apklaustųjų, pastaruosius penkerius metus dirbusių tradicinės hierarchinės sistemos įmonėse, noras siekti karjeros sumažėjo. Daugiau nei du trečdaliai respondentų pasakė, kad norėtų skirti „daugiau laiko šeimai ir asmeniniam gyvenimui“.
Nusprendė siekti svajonės
Toks noras kilo ir Dainiui, turinčiam ekonomikos magistro laipsnį. Vaikinas kelerius metus dirbo vienoje Lietuvos valstybinių įstaigų – iš pradžių auditoriumi, o vėliau – teisės ir personalo skyriuje teisininku. „Buvau atsakingas už pirkimus, jų tikrinimą, sutarčių derinimą. Buvo ne vienas momentas, kai pasijusdavau turintis galią, kai patarimų ir pagalbos ateidavo prašyti kolegos“, – pasakojo jis.
Vis dėlto, prisipažino pašnekovas, laimingam jaustis trukdė darbas sistemoje, valdžios požiūris į kartais daromas klaidas. „Kliudė jausmas, kad esi tik mažas sraigtelis, kad turi persukti tai, kas nuleidžiama iš viršaus. Neretai tekdavo dirbti viršvalandžius, kad spėčiau darbus atlikti laiku“, – sakė Dainius.
Galiausiai, kai darbe keitėsi kolektyvas, vis didėjo darbo krūvis ir įtampa išaugo iki sunkiai vaikinui pakeliamos ribos, jis nusprendė rizikuoti ir mesti viską, kas iki šiol atrodė gana perspektyvu. „Išvykau į užsienį turėdamas tikslą susitaupyti lėšų profesionaliai fotografijos įrangai“, – sakė vaikinas ir papasakojo, kad norėtų Lietuvoje pradėti savą verslą ir atidaryti fotostudiją.
Ne kiekvienas nori
Vadovų paieškos kompanijos „Search Group“ direktoriaus Šarūno Dyburio nuomone, vadinamosios Y kartos atstovams neretai pritrūksta kantrybės siekiant karjeros: „Gyvename sparčiai besikeičiančiame pasaulyje ir jaunoji karta visko nori čia ir dabar. Kantrybės trūkumas ypač juntamas kalbant su tik universitetus baigusiais specialistais, kurie, pasakius, kad norimą atlyginimą gaus po penkerių metų, nueina lengviausiu keliu ir ima dirbti, pavyzdžiui, nekvalifikuotą darbą.“
Specialistas tvirtino susiduriantis su reiškiniu, kai puikūs darbuotojai, geri specialistai atsisako perspektyvių vietų norėdami daryti tai, apie ką svajoja. „Žinau ne vieną pavyzdį, kai žmonės išėjo iš gerų pozicijų nusprendę pakeliauti ar, pavyzdžiui, eiti dirbti administratoriumi restorane, nes toks darbas teikia malonumą. Tačiau reikia atsiminti, kad tikrai ne kiekvienas nori būti vadovu ir prisiimti tą milžinišką atsakomybę – galbūt mažesnis atlyginimas yra geriau nei galvos skausmas ir atostogų neturėjimas kelerius metus“, – svarstė jis.
Vadovų trūksta
Vokietijoje atlikti tyrimai parodė, kad viena iš priežasčių, dėl kurių atsisakoma vadovo pozicijos, yra baimė prarasti profesinius gebėjimus. Tačiau, pasak Š. Dyburio, Lietuvoje ši baimė vargu ar pasitvirtintų. „Mūsų kompanijos nėra tiek didelės, kad vadovas būtų reklaminė figūra, užsiimanti darbuotojų motyvavimu ir įmonės atstovavimu. Didžioji dalis mūsų vadovų išaugę iš gamybos, pardavimų, rinkodaros specialistų ir nėra nutolę nuo šių funkcijų. Taigi nemanau, kad netobulėjimas profesine prasme galėtų būti geros pozicijos atsisakymo priežastimi“, – teigė jis.
„Strategic Staffing Solutions“ vadovas Lietuvai Mantautas Paškevičius pastebėjo, kad Lietuvoje specialistams suteikiama daug galimybių tobulėti profesinėje srityje ir visai nebūtina tapti vadovu. „Pasaulyje įprasta, kad, pavyzdžiui, inžinierius savo darbą dirba kelis dešimtmečius. Taip yra Amerikoje. Pas mus dėl rinkos dinamikos to nebuvo įmanoma – visame posovietiniame bloke įmonių vadovai yra gana jauni dėl to, kad prieš 20 metų, kai kūrėsi įmonės, reikėjo jaunos energijos, vakarietiško mąstymo ir kopti karjeros laiptais buvo lengviau nei tobulėti profesinėje srityje“, – pabrėžė specialistas.
