Statistikos departamento žiniomis, per metus gyventojų skaičius sumažėjo 84,5 tūkstančio. Tai yra maždaug tiek, kiek šiuo metu gyvena Marijampolėje ir Mažeikiuose kartu sudėjus. Dar labiau nedžiugina bedarbystės skaičiai: Lietuvos darbo biržos duomenimis, vidutinis 2010 m. registruotų bedarbių skaičius buvo 312,1 tūkst., arba 1,5 karto daugiau nei 2009 m.
Jaunimo (15–24 metų amžiaus asmenų) nedarbo lygis 2010 m., palyginti su 2009 m., padidėjo 5,9 procentinio punkto ir buvo 35,1 procento. 2010 m. jaunimo nedarbo lygis buvo dvigubai, pabrėžiu DVIGUBAI, aukštesnis nei bendras nedarbo lygis šalyje. Dar blogiau, bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktoje apklausoje paaiškėjo, kad 8,5 proc. apklaustųjų norėtų emigruoti šiemet, o dar 16,9 proc. - per artimiausius kelerius metus. Galima matyti tendenciją, jog nedarbo lygis tiesiogiai koreliuoja su emigracija.
Skaičiai ne tik, kad nedžiuginantys, bet gąsdinantys. Reikia suprasti, kad dauguma emigrantų yra ne traukiami, o stumiami emigruoti, turiu galvoje, išvyksta iš Lietuvos ne todėl, kad kažkur kitur labai gerai, o todėl, kad čia taip blogai. Jei situacijos nekeisime, tai emigracija mažės tik vienu atveju - kai tiesiog jau nebebus kam emigruoti.
Ką daryti? Žinoma, reikia pokyčių! Pokyčių valstybės lygmeniu. Tačiau šiandien kandidatuoju į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, todėl reikia aptarkime įrankius, kuriais savivaldybė galėtų pagerinti jaunų žmonių gyvenimo kokybę. Pirmiausia Vilniaus m. savivaldybė neturi normalios strategijos, kaip užtikrinti jaunų žmonių užimtumą ir išsaugoti jaunus darbuotojus Lietuvos rinkoje. Ją reikia sukurti.
Antra, reikia sudaryti palankias sąlygas jaunimui įsidarbinti ir tapti konkurencingiems. Vilniaus m. – pati geriausia tam vieta, juk čia yra neišsemiami vandenynai akademinės visuomenės, kuri gali būti naudinga kuriant kitokį Vilnių ir kitokią Lietuvą. Kaip? Reikia sudaryti sąlygas darbdaviams įdarbinti jauną žmogų atleidžiant juos nuo dalies mokesčių valstybės lygmeniu, o savivaldybės – skatinant kurtis įvairiems savivaldybės ir privatiems fondams, kurie teiktų vienkartines subsidijas darbinio užimtumo skatinimui.
Tačiau ar tik tai motyvuoja jaunus žmones eiti dirbti, o darbdavius juos priimti? Tyrimai rodo, kad dar vienas svarbus veiksnys priimant jauną žmogų į darbą yra patirtis. Įdomu tai, kad remiantis kitais tyrimais, be ekonominių veiksnių jaunimą iš Tėvynės skatina išvykti tai, kad čia jie negali realizuoti savo profesinio ir visuomeninio potencialo. Kaip tai ištaisyti, kad būtų palanku abiems pusėms?
Lietuvoje labai trūksta švietimo apie savanorystę, nemokamą praktiką ir ją siūlančius darbdavius. Išsivysčiusiose šalyse savanorystė yra pasiekusi žymiai aukštesnį lygį nei Lietuvoje. Manau, kad tokią informaciją galima būtų rinkti ir viešinti savivaldybės puslapyje. Dar daugiau pačioje savivaldybėje ir jos įmonėse galėtų dirbti savanoriai, norintys įgyti patirties valstybiniame sektoriuje. Juk šiandien tarp jaunimo yra net, nebijau to sakyti, madinga būti apolitišku, nusišalinti nuo politinėje arenoje vykstančių reiškinių. Aš neabejoju, kad supažindinę jaunus žmones iš „vidaus“ su politika ir biurokratiniu gyvenimu, suaktyvintume pilietinę visuomenę, paskatintume daugiau jaunų žmonių prisidėti prie savivaldybės, valstybės valdymo.
Galbūt kažkam kils klausiams, o kam? Nuskambės banaliai, bet jauni žmonės yra valstybės ateitis, todėl privalu yra jau nuo dabar pasirūpinti jų įsitvirtinimu čia. Aukščiau išvardijau tik pirmuosius svarbiausius žingsnius emigracijos ir bedarbystės traukinio sustabdymo link, bet aišku, galima daug kalbėti dar apie neformalųjį švietimą, nusikalstamumo, diskriminacijos jaunų žmonių atžvilgiu mažinimą, saugios aplinkos kūrimą ir t.t. Tačiau svarbu, kad ir kiekvienas jaunas žmogus kūrybiškai galvotų, rodytų inicaityvą ir pats bandytų čia įsitvirtinti. Juk būtent mes turime pakeisti dabartinius politikus, padaryti taip, jog iš tikrųjų Vilniaus m. - būtų jauno žmogaus rankose!
Ieva Kačinskaitė
