Šiuolaikinis jaunimas nemotyvuotas, apolitiškas, neturintis jokių perspektyvų - kitaip tariant, beviltiškas... Kažkur girdėta? Sovietinio požiūrio vis dar kaustomi žmonės tarytum specialiai stengiasi, kad jų skleidžiami mitai bei klijuojamos etiketės apie jaunąją kartą vis labiau plistų. Pažiūrėkime iš kitos pusės - juk teiginys, jog visi vyresnio amžiaus žmonės aktyviai domisi politika, taip pat nebūtų teisingas.
Iš tiesų, jaunimo susidomėjimas politiniais procesais nedideliu tempu, bet auga - vis daugiau žmonių įsilieja į jaunimo organizacijas, kuriamos įvairios pilietinės iniciatyvos. Vaizdo konferencijos internetu, platformos, skirtos tiesioginiam bendravimui su politikais, galų gale socialiniai tinklai jaunų žmonių įsitraukimą tik padidina. Geriausiai tai įrodo faktas, jog pirmajame Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų ture balsavo dvigubai daugiau jaunų žmonių nei prieš dvejus metus vykusiuose Seimo rinkimuose. Žinoma, rezultatai galėtų būti ir dar geresni, tačiau tai - akivaizdus signalas, jog priemonės, skirtos padidinti jaunimo įsitraukimą į demokratinius procesus, nėra bevaisės. O kuo įsitraukimas bus didesnis, tuo daugiau šansų politikoje pamatyti naujus veidus.
Ar tikrai jaunas žmogus ir politika - du visiškai skirtingi dalykai?
Klaidingas požiūris, jog žmonės negali daug ko pasiekti vien dėl savo jaunystės. Užsienyje pakankamai jauniems politikams suteikiamos atsakingos pareigos, nes puikiai suvokiamas akivaizdus faktas - vien amžius pats savaime nėra kliūtis karjerai. Pavyzdžiui, Estijos ministras pirmininkas T. Rõivasas pradėjo eiti pareigas sulaukęs 34 metų, Gruzijos premjeras I. Garibašvilis - 31, o Austrijos užsienio reikalų ministras S. Kurzas - 27 metų.
Kalbant apie Lietuvą, džiugina tai, jog 2011 m. vykusiuose savivaldos rinkimuose tarp išrinktų žmonių galima išvysti ir 20-ties, ir 21-ių metų jaunuolių. O dabartinis sostinės vadovas A. Zuokas buvo du kartus išrinktas jauniausiu Europoje sostinės meru.
Jaunimas, žengęs pirmuosius žingsnius politikoje, gali ir kitus savo bendraamžius tuo domėjimusi užkrėsti. Šiais socialinių tinklų laikais, kai aktuali žinia gali akimirksniu pasiekti tūkstančius žmonių, politikai tapo žymiai artimesni visuomenei, ypač tai jos daliai, kuri politiniais procesais domisi tik paviršutiniškai. Tačiau daugybei vyresnio amžiaus Seimo narių net susikurti Facebook profilį yra per sudėtinga misija, tad apie kokį dialogą su jaunimu galima kalbėti?
Mažiau stereotipų - daugiau ryžto
Mūsų visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad politikoje viskas įmanoma tik per pažįstamus ar giminaičius, o Lietuvos valdžią kontroliuoja klanai, slaptos grupuotės ir panašiai. Šios nuomonės šalininkai turi argumentų - yra ne vienas pavyzdys, kaip politikų vaikai ar anūkai kopia tais pačiais laiptais. Tačiau tai tikrai nėra taisyklė. Manau, jog žmogus, turintis idėjų ir ryžto siekti ambicingų tikslų, gali eiti į politiką ir be aplinkinių protegavimo.
Galbūt ateis laikas, kai vis garsiau aptariamas Seimo narių kadencijų apribojimas taps realybe. O gal bus mažinamas vienas griežčiausių Europoje kandidatavimo rinkimuose amžiaus cenzas - jaunimui tai būtų neabejotinai puikus šansas sužibėti. Variantų, kaip dar labiau jaunąją kartą įtraukti į politinius procesus, yra ne vienas. Tik ar valdžiai užteks ryžto imtis naujovių? Iš šalies politikos elito esame girdėję įvairių pasvarstymų, tačiau viskas tuo ir baigiasi - ar dėl konkurencijos baimės, ar dėl noro išlaikyti kuo didesnį sąstingį partijų sąrašuose, belieka tik spėlioti.
Nauja pilietinės bendruomenės karta jau užaugo, kad ir kaip politikos dinozaurams būtų apmaudu tai pripažinti. Veržlumas ir šiuolaikiškas mąstymas gali įveikti už skambaus žodžio „patirtis“ besislepiančią stagnaciją ir idėjų stoką. Atsakingas požiūris į problemas ir atvirumas diskusijoms pajėgus nugalėti uždarą, sustabarėjusį valdymą.
Norisi tikėti, jog ši, veržli ir ambicinga, karta pakeis ne tik nuomonę apie mūsų valdžią. Labai noriu, jog ji pakeistų visą Lietuvą.
M. Brazdžionis
