Todėl vis dažniau keliamas klausimas, kas sustabdys žvėrėjančius vaikus? Tačiau atsakymo į tai neranda nei pedagogai, nei psichologai, nei įstatymų leidėjai. O kol jie galvoja, ką daryti, savo teises žinantys nepilnamečiai nusikaltėliai siautėja.
Sugipsuota ranka
Štai Klaipėdą šiurpino trylikametė. Policija labai greitai išsiaiškino, kas jau beveik porą mėnesių gatvėse užpuldinėja ir apiplėšia vaikus, nes plėšikė, kuri pati dar vaikas, turėjo labai išskirtinį bruožą – jai sugipsuota ranka. Ta ranka ji prispausdavo pasirinktos aukos galvą prie sienos, o sveikąja – iškraustydavo kišenes. Tai darydavo tuo atveju, jei peiliu pagąsdinta auka „savo noru“ neatiduodavo pinigų ar mobiliojo telefono. O aukomis, pati būdama vos pusantro metro ūgio, smulkaus sudėjimo, šviesiaplaukė pasirinkdavo už save dar jaunesnes ir smulkesns mergaites. Kaip tik tokie vaikai paskutiniuoju metu vieni bijodavo išeiti į gatvę ir net grįžti iš mokyklos.
Atimtus telefonus, vyresnių vaikinų padedama, trylikametė nunešdavo į lombardą ar parduodavo. Visus gautus pinigus ji išleisdavo maistui ir saldumynams.
Trylikametė mokyklos nelanko, neklauso tėvų ir žino, kad nubausti jos niekas negali, nes – per jauna. Tėvai kreipėsi pagalbos į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, tačiau ir po pokalbio mergaitės elgesys nepasikeitė. Dar kartą su ja kalbėjosi Vaiko gerovės komisija, kuri nusprendė mergaitę išsiųsti į socializacijos centrą. Įprastai vaikai į socializacijos centrus priimami nuo 14 metų. Neturintys 14 metų vaikai gali būti priimti išimties tvarka, kai jų elgesys kelia realų pavojų kitų žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui. Tačiau dėl to reikia suruošti daugybę dokumentų, būtinas teismo sprendimas, todėl mažoji plėšikautoja buvo išleista namo. Tačiau ji ir vėl pabėgo iš namų ir po pokalbio su komisija, tą pačią dieną, iš devynmetės ir aštuonmetės atėmė telefonus. Šį kartą trylikametė buvo nugabenta į Klaipėdos psichiatrijos ligoninę, kurioje ir laukia sprendimo, kad galėtų būti apgyvendinta socializacijos centre.
Atsekė pėdsakais
Kiek vyresni paaugliai plėšikavo Šiaulių rajone, Kuršėnuose. Čia Durpynų gatvėje gyvenantis 58 metų vyras apie pusę trijų nakties pastebėjo, kad jo sandėliuke kažkas pasišviesdamas prožektoriumi kuičiasi. Vyras pasičiupo po ranka pasitaikiusią lazdą ir pravėrė sandėliuko duris. Vienam įsibrovėliui jis trinktelėjo lazda, tačiau nuo kito pats gavo kirvio pentimi per galvą. Sandėliuko šeimininkui nuvirtus plėšikai, palikę maišą, prikrautą įvairių aliuminių detalių, spruko pro duris.
Atsikėlęs vyras iškvietė policiją, medikus. Kadangi viskas vyko tamsoje, nukentėjusysis pareigūnams mažai ką tegalėjo papasakoti. Buvo truputį pasnigę, tad pabėgusiųjų plėšikų pėdsakai matėsi sniege. Pareigūnai jais ir nusekė. Į pagalbą patruliams iš Šiaulių buvo atvežtas tarnybinis šuo.
Vienas Kuršėnų nuovados mobiliosios operatyvaus valdymo grupės specialistas prisiminė, kad sniege palikti pėdsakai jam jau matyti. Jis prieš porą savaičių jau buvo panašaus įvykio vietoje K. Donelaičio gatvėje – trys šios gatvės kaimynai policijai pranešė apie pavogtą metalo laužą, automobilių ratlankius, aliuminį karutį ir kitas smulkmenas.
Pareigūnai ilgai sekė vagišių pėdsakais – jiems net keletą kilometrų teko klampoti pakrūmėmis, laukais, geležinkelio bėgiais – ir vėl grįžo į Durpynų gatvę, netoli vietos, kur buvo pasikėsinta įvykdyti vagystę. Policininkai ėmė tikrinti šio gyvenamojo kvartalo gatveles ir namų kiemus. Durpynų gatvę kertančioje K. Donelaičio gatvėje policininkai už ūkinio pastato vėl pastebėjo to paties rašto avalynės atspaudus. Tapo aišku, kad ilgapirščiai pasislėpė ūkiniame pastate. Iš čia policijos pareigūnai juos ir ištraukė – 15-metis bei 16-metis atsidūrė areštinėje. Jiems pradėti du ikiteisminiai tyrimai, pareikšti įtarimai dėl vagysčių bei nežymaus sveikatos sutrikdymo. Kadangi šie plėšikai vyresni, teismas juos leido suimti vienam mėnesiui.
Sužalojo stuburą
Penkiolikmetis nuskriaudė senutę ir Ukmergėje. Po vakarinių mišių iš bažnyčios ėjusi 75-erių metų ukmergiškė buvo užpulta Maironio gatvėje. Užpuolikas moterį sekė ir, šiai priėjus neapšviestą gatvės atkarpą, pribėgęs iš už nugaros nutraukė moteriai nuo peties rankinę ir pabėgo. Rankinėje moteris nešėsi apie 800 eurų bei „Swedbank“ mokėjimo kortelę. Griūdama ukmergiškė susitrenkė dešinę koją, todėl stebėjimui buvo paguldyta į ligoninę.
Kitos dienos grobis buvo gerokai mažesnis, o nusikaltimo braižas toks pats. Vakare, jau sutemus, Vytauto gatve einanti 78-erių metų moteris irgi buvo užpulta iš nugaros. Pribėgęs paauglys pargriovė moterį ir, pagriebęs rankinę, pabėgo. Rankinėje buvo pensininko pažymėjimas, 5 eurai, piniginė bei mobilusis telefonas. Vienas vyriškis bandė vytis nepilnametį, tačiau šis buvo vikresnis ir dingo kiemuose. Blogiausiai tai, kad griūdama moteris patyrė stuburo traumą.
Pareigūnai greitai išsiaiškino, kad tai jų senas pažįstamas, kurio jau laukia teismas.
Atsako ir tėvai
Anot oficialios statistikos, nepilnamečių nusikalstama veika sudaro beveik 10 proc. visų šalyje padaromų nusikaltimų. Apie pusę jų nepilnamečiai padaro grupėmis, kurių didesnė dalis – organizuotos. Pernai padaugėjo nepilnamečių įvykdytų nužudymų (16), išžaginimų (14), seksualinio prievartavimo (26), plėšimų (218) ir be abejo vagysčių (1407). Kaip ir ankstesniais metais nepilnamečiams dažniausiai buvo pateikiami įtarimai dėl vagysčių. Tai sudarė beveik pusę nepilnamečių padarytų nusikaltimų. Dažniausia nepilnamečiai vagia iš gyvenamųjų patalpų, prekybos centrų, transporto priemonių. Vis daugiau užfiksuojama nepilnamečių sukčiavimo atvejų, ypač, kuomet panaudojami svetimi elektroninės bankininkystės duomenys.
Už nepilnamečių asmenų iki 14 metų padarytą žalą atsakyti turi jų tėvai, jeigu neįrodyta, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Tėvų ir globėjų kaltė šiuo atveju suvokiama kaip nepakankama vaiko priežiūra. Nors bendra amžiaus riba, nuo kurios nepilnametis turi atsakyti už savo veiksmus – 16 metų, už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus galima traukti baudžiamojon atsakomybėn ir 14 metų sulaukusius asmenis.
Teismas ne pirmą kartą ar sunkų nusikaltimą įvykdžiusius nepilnamečius nuteisia realiomis laisvės atėmimo bausmėmis, kurias mažieji nusikaltėliai atlieka Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose, o nepilnametės merginos – Panevėžio pataisos namuose. Kiti perauklėjimui siunčiami į socializacijos centrus. Teisiškai – čia vykdoma vidutinė priežiūra.
Klestėjo prostitucija
Šiuo metu šalyje veikia 6 vaikų socializacijos centrai, kuriuose teismo sprendimu ugdomi nesunkius nusikaltimus ir administracinius teisės pažeidimus padarę vaikai. Jie centruose praleidžia iki vienerių metų. Iš dabar socializacijos centruose ugdomų daugiau kaip 160 vaikų beveik 130 nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai. Tad galima suprasti, koks sunkus tokių vaikų auklėjimas. Po skandalo Švėkšnos socializacijos centre nuspręsta mažinti tokiuose centruose auklėjamų vaikų skaičių.
Priminsime, kad Švėkšna išgarsėjo visoje šalyje po to, kai paaiškėjo kad socializacijos centre klesti prostitucija. Bendramokslės pardavinėjo lėtesnes, paklusnesnes, emocinių sutrikimų turinčias jaunesnes mergaites. Dėl to Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariate atliekamas tyrimas, kurio metu aiškėja, kad sąvadautojos per skelbimus internete ir pažinčių svetainėse siūlė lytines paslaugas, už kurias imdavo nuo 50 iki 200 litų. Paslaugos būdavo teikiamos bangomis: atsiradus klientams, mergaitės santykiaudavo keletą dienų iš eilės po keletą kartų.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė tokius centrus, kaip esantis Švėkšnoje, pavadino valstybės gėda ir kritikavo institucijas, kad jos „stumdosi atsakomybę“ ir nesprendžia seniai žinomų problemų.
Prievartos padariniai
Tačiau tokia problema ne tik Švėkėnoje, bet ir kituose socializacijos centruose. „Akistatos“ žurnalistai lankėsi ne viename tokiame centre, kalbėjosi ir su auklėtojomis, ir su moksleivėmis.
Apibendrinant galima pasakyti, kad tuose centruose gyvena nelaimingiausi Lietuvos vaikai. Tai dabartinė karta, praradusi baimės, atsakomybės ir pagarbos jausmą. Ir ne dėl savo kaltės. Juk nei vienas vaikas negimsta piktas, blogas ar nusikaltėlis – tai suaugusiųjų, klaidos.
Socializacijos centre gyvenančių paauglių gyvenimo istorijos labai panašios: nemeilė šeimoje, skurdas, gatvė, narkotikai, prostitucija, vagystės. Tai – gyvenimo purvas, kurio nusikratę, tie vaikai turėtų išmokti gyventi „teisingai”.
Visų šių paauglių šeimos yra problemiškos – jei ne dėl to, kad tėvai girti voliojasi patvoryje, tai dėl to, kad vaikai pamiršti dėl pinigų. Pedagogai sako, kad nuo mažų dienų užaugę prieglaudose vaikai ramesni, sukalbamesni. Suaugusiųjų įgeidžių tenkinimo įrankiais tapę ir daug kartų iš šeimų paimti, ar ne kartą atsisakyti vaikai – pikti ir niekuo nebetikintys. Paaugliai reketuoja vienas kitą, rūko, geria, vartoja narkotikus, tarpusavio problemas sprendžia jėga.
Iš socializacijos centre atliktų apklausų paaiškėjo, jog net 85 procentai jame gyvenančių mergaičių buvo sekaualiai prievartautos. Tokios merginos vėliau neretai jau savanoriškai įsivelia į seksualinius santykius ir tampa prostitutėmis. Potraukis daiktams, pinigams, blizgučiams verčia bėgti, ieškoti klientų. Ir šios merginos nesijaučia darančios ką nors bloga. Atvirkščiai, savo kūną pardavinėjančios nepilnametės jaučiasi gerokai pranašesnės už kitas – juk jos turtingesnės, geidžiamos ir „kietos”.
Vaikų socializacijos centrai – tai paprasčiausiai pavadinimus pakeitusios nepilnamečių kolonijos ar specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai. Visos problemos, egzistavę tuose namuose ir kolonijose prieš daugiau nei 10-metį, persikėlė ir į socializacijos centrus. Kai kurie pedagogai pačioje pradžioje jau aiškino, kad tuos centrus reikia kurti iš naujo, iš pagrindų viską keisti, tačiau buvo nueita lengviausiu keliu.
Užkliuvo karceriai
Žmogaus teisių gynėjai sako, kad tokias įstaigas reikėtų uždaryti, nes čia pažeidžiamos žmogaus teisės. Kad vaikų socializacijos centruose pažeidžiamos nepilnamečių teisės, yra nustačiusi Seimo kontrolieriaus įstaiga. Seimo kontrolieriui Augustinui Normantui užkliuvo tai, kad nepilnamečiai tokiose įstaigose uždaromi į taip vadinamus nusiraminimo kambarius, kur jie tramdomi antrankiais, guminėmis lazdomis ar ašarinėmis dujomis.
„Teisės aktai numato, kad vaikas į nusiraminimo kambarį patalpinamas tik tuomet, kai dėl nevaldomo emocijų protrūkio kelia pavojų savo ir aplinkinių saugumui. Tačiau daugelyje socializacijos centrų vaiko patalpinimas į nusiraminimo kambarį taikomas kaip nuobauda“, – nurodė A. Normantas.
Kontrolieriaus įstaiga konstatavo, kad uždarant vaiką į nusiraminimo kambarį ne visuomet nurodoma, ar jo elgesys kelia pavojų jam pačiam ir aplinkiniams. Be to, kai kuriuose socializacijos centruose nusiraminimo patalpose vaikai laikomi itin ilgai – iki 24 valandų, kai izoliavimas turėtų būti taikomas tik kaip kraštutinė priemonė, o jos taikymas turėtų būti kaip įmanoma greičiau nutrauktas.
Rengiamasi pertvarkyti
Pasipylus daugybei kritikos strėlių, Švietimo ir mokslo ministerijoje buvo suburta darbo grupė, kurią sudaro švietimo ir mokslo, vidaus reikalų, teisingumo, socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos apsaugos viceministrai, vaiko teisių apsaugos kontrolierė, Lietuvos savivaldybių asociacijos ir Kalėjimų departamento atstovai, kuri turi parengti strateginį vaikų socializacijos centrų ir specialaus ugdymo centrų pertvarkos planą.
„Specialiųjų poreikių vaikai turėtų būti ugdomi arčiau namų, steigiant specialiąsias klases bendrojo ugdymo mokyklose ir suteikiant mokytojams kvalifikuotą metodinę pagalbą, – sakė darbo grupės vadovė, švietimo ir mokslo viceministrė Natalja Istomina. – Vaikų socializacijos centruose taip pat planuojama mažinti vaikų skaičių, specializuoti centrus pagal vaikų amžių, nusikaltimo pobūdį. Numatoma teisiškai sugriežtinti vaikų patekimą į šiuos centrus, kad tai būtų tik išskirtiniai atvejai, kad į juos nebūtų siunčiami sunkiai auklėjami, pamokų nelankantys vaikai.“
Numatoma kelti šiose švietimo įstaigose dirbančių darbuotojų kvalifikaciją, steigti sveikatos priežiūros, psichologinės pagalbos sveikatos specialistų etatus, kurti naujus mokymo modelius, pavyzdžiui, profesinio mokymo. Turi būti pradėta teikti sisteminga pagalba globos namams, kad kuo mažiau vaikų iš šių namų patektų į socializacijos centrus. Siūloma ypatingai sustiprinti kompleksinės pagalbos vaikui ir šeimai teikimą, prieinamumą ir kokybę kuo arčiau vaiko gyvenamosios vietos.
Planai gražūs, tačiau ar jie duos naudos? Ko gero, ne. Psichologų nuomone, pirmiausiai reikėtų dirbti su vaikų tėvais tam, kad paaugliai apskritai nepatektų į tokias įstaigas.
Živilė Kalinauskaitė
