Gabiam jaunuoliui, globojamam ir kito fondo, teko dalyvauti ir prestižiniame Frederiko Šopeno jaunųjų pianistų konkurse Lenkijoje, kur jis tapo I vietos laureatu, atstovauti šaliai pirmininkavimo Europos Tarybai atidarymo koncertuose Luvro rūmuose Paryžiuje ir garsiajame Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalyje. Ignas dalyvauja ir profesorės Mūzos Rubackytės meistriškumo pamokose, fortepijono muzikos festivaliuose. Kalifornijoje gimęs, tačiau Lietuvoje užaugęs jaunuolis ruošiasi ir toliau savo gebėjimus demonstruoti tarptautinėse scenose ir ateitį sieja su pianisto karjera.
Kaip vertinate savo laimėjimą Zagrebe – kokios patirties atsivežėte?
Ignas: Labai džiaugiuosi šia pergale. Konkurse dalyvavo pianistai iš Europos, Rusijos, Azijos šalių, vienintelis atstovavau Lietuvą. Mano pasirodymas vyko vasario 13 d. Iš pradžių jaudinausi, kad ir prieš mane groję pianistai puikiai atliko kūrinius. Pasirodymo metu reikėjo atlikti apie 20 minučių trukmės programą – grojau Johano Sebastiano Bacho, Sergejaus Rachmaninovo ir kitų kompozitorių kūrinius. Jaudulys visada man padeda susikaupti. Tačiau didžiausia įtampa konkurse kyla užkulisiuose, scenoje lieka tik muzika. Kaip kažkada sakė viena iš mano nuostabių mokytojų – reikia išeiti į sceną kaip liūtui ir paimti laurus. Kolkas taip ir elgiuosi. Konkursas truko penkias dienas. Gražus sutapimas, kad vasario 16-ąją vyko galutinis laureatų konkursas ir buvau apdovanotas, dalyvaujant Zagrebo merui.
Tomas: Patyrėme ir nuotykių keliaudami į Zagrebą. Iš Vilniaus nuskridę į Frankfurtą sužinojome, kad skrydis į Zagrebą anuliuotas. Viskas pakibo ant plauko ir daug pastangų dėjome, kad patektume į kitą lėktuvą, bet į jį priėmė tik turinčius ypatingas lojalumo korteles. Igno pasirodymas turėjo įvykti jau kitą dieną, todėl skridome į gretimą Kroatijos miestą – Splitą. Galų gale, iš jo atvykome į Zagrebą ir Ignas laimėjo. Be piniginio prizo, Ignas gavo ir specialų Yamaha prizą, albumą apie Zagrebo miestą. Ignai, viename interviu Tavo mama svarstė, kad muzikiniai gabumai, matyt, paveldėti iš močiutės. Kaip Tavo gyvenime atsirado muzika?
Ignas: Kai buvau penkerių – šešerių metų muzika man nelabai rūpėjo. Tėvai nuvedė į Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą, kur ir tėtis vaikystėje mokėsi, dailės skyriuje. Iš pradžių mokytis fortepijono pagrindų nebuvo labai įdomu, tačiau gal trečioje klasėje pradėjau jausti muziką. Mokytojai užduodavo atlikti vis gražesnius kūrinius ir tai traukė, užkabino. Dabar labiausiai žavi ir įkvepia romantizmo atstovai: Frederikas Šopenas, Ferencas Listas, Sergejus Rachmaninovas.
Kiek laiko tenka skirti tobulėjimui?
Ignas: Kai aš groju man laikas nesvarbu, dirbu prie fortepijono, kol rezultatas mane patenkina. Kartais tai trunka ilgiau, kartais trumpiau. Mokytoja sako, kad į dieną reikia groti mažiausiai po tris keturias valandas, kad ką nors pasiektum.
Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad muziku būti sunku.
Ignas: Pianistams sunku dėl didelės konkurencijos – daug kas pasaulyje gerai groja. Todėl turi labai gerai groti ir nepakanka vien talento – turbūt viską sudaro 90 proc. darbo, o 10 proc. talento. Kad tave žinotų pasaulis, tikrai reikia daug dirbti... Ir turėti talentą! Užaugęs, be abejo, noriu būti pianistu.
Ar lieka laiko po pamokų ir kasdienių repeticijų?
Ignas: Žinoma, mane ir gamta žavi, knygos traukia. Vasarą praleidžiu kaime, kur laukia ežeras, maudynės, bėgiojimas po laukus. Mėgstu dviračiu ir kartais su mopedu pasivažinėti. Skaitau labiausiai sudominusius J. R.R. Tolkeino „Žiedų Valdovą“ ir „Hobitą“.
Tomai, jūs pats ekonomistas, štai sūnus trokšta būti pianistu. Kaip vertinate tokį pasirinkimą?
Tomas: Esu visiškai ramus dėl tokio pasirinkimo, nes tai yra Dievo dovana, kuriai tik ir reikia skleistis. Jei ir toliau viskas judės taip kaip dabar, turėtų sunokti gražūs darbo vaisiai. Jei Ignas turėtų vidutiniškus gabumus, būtų sunku vienareikšmiškai atsakyti. Dabar nėra abejonių, o laikas, be abejo, parodys. Kartu ir žmona Dalia bandome vaikams pasakyti, kad gyvenimo tikslas nėra susikurti finansinę gerovę. Gyvenimo tikslas – savo talentus - dovanas dovanoti kitiems. Reikia ieškoti, kas džiugina širdį, yra artima, o visa kita savaime susidėlios. Muzikoje talentas ypač svarbu. Jei nėra talento, darbas nepadės - kiek bezulintum akmenį, jei tai bus ne deimantas, nepradės blizgėti. Patys su žmona labai mylime klasikinę muziką. Kai mokiausi Čiurlionio mokykloje buvau apsuptas žavingo muzikos garsų fono. Vienas motyvų grįžti iš JAV į Lietuvą buvo noras, kad mūsų vaikai čia mokytųsi muzikos.
Vis dėlto, kokių investicijų reikia ugdant muzikinius talentus?
Tomas: Reikia nuo pat keturių penkių metų pradėti rūpintis pamokėlėmis ir tai kainuoja. Mūsų šeimoje muzikuoja penki vaikai, todėl susidaro didelis vadybinis darbas, kad visi jas gautų. Kainuoja ir instrumentai. Buvo svarbu įsigyti fortepijoną, kad namie būtų galima groti. Gedimino Kuprevičiaus fondas skyrė dalį reikiamų pinigų. Investicijų reikia ir norint dalyvauti konkursuose – brangiausiai atsieina kelionės, apgyvendinimas. To konkursų organizatoriai nefinansuoja. Tuomet ir reikia ieškoti rėmėjų, kurie norėtų prisidėti prie jaunų talentų ugdymo ir Lietuvos vardo garsinimo. Džiaugiamės, kad tokių yra.
