Alytiškis Aurimas Alionis atvirauja: jį kankina iki šiol neįmenamas klausimas – kaip lietuvis, uždirbdamas 800 litų, už komunalinius mokesčius sugeba sumokėti 1000 litų? „Čia unikalumas. Sakykit, kaip norit, ši šalis stebuklinga, joje kaip toje pasakoje „Alisa Stebuklų šalyje“: mes – Alisos, o Lietuva – stebuklų šalis. Tik čia vaikui mėnesiui skiriami 52 litai, o šuniui prieglaudoje – 1414 litų. Tikri lietuviai perka lenkišką dešrą, pila baltarusišką benziną, 100 kilometrų lietuviui nėra greitis, medis jam – ne stabdys ir tik čia žibuoklės žydi viduržiemį“, – ironizuoja vyras.
Pasitinka pagal rūbą – išlydi pagal protą, – pirma mintis, šovusi šios publikacijos pirmajai eilutei. Perfrazuoju: sutikau pagal dievišką kibinų skonį, išlydėjau pagal išskirtinį sąmojį. Apie viską: nuo biologijos iki kulinarijos, nuo optimizmo iki lietuviškų stebuklų, kalbu su alytiškiu A. Alioniu.
Dvi mylimosios
Apie tokius kaip Aurimas sakoma: „Neduok valgyti, duok pakalbėti.“ Tačiau Aurimas mėgsta ir valgyti, ir kalbėti. Kadangi save vadina nekukliu, prisistato: „Esu žmogus, mylintis biologiją labiau negu save, savamokslis kulinaras. Linksmas, gal net ir per daug linksmas, bet nematau prasmės liūdėti, nes gyvenu tik vieną kartą. Draugai mane pažįsta kaip labai linksmą, draugišką, kartais kritikuojantį, bet ir sau kritikos negailintį žmogų. Namiškiai mato ūkišką, buitišką, rūpestingą ir paslaugų. Savo mokiniams esu reiklus, kaip ir sau, visada reikalaujantis maksimumo, nes tik patiems geriausiems atsiveria dangaus vartai“, – juokauja dvidešimt trejų alytiškis.
A.Alionio gyvenime yra dvi pagrindinės dedamosios – biologija ir kulinarija. Paprašytas paaiškinti, kuo šios dvi iš pirmo žvilgsnio niekuo nesusijusios sritys jį žavi, atsako: „Juokaudamas visada sakau, kad biologija yra tarsi mano žmona, o kulinarija – meilužė, su viena gyvenu nuolatos, su kita susitikimai būna reti, bet labai malonūs.“
Garsiai svarstau – jeigu ateitį sieja su žmona biologe, ar neįsižeis anoji?
„Į šį klausimą atsakyti gana sunku. Remiantis šiandienine statistika, įvyksta labai daug skyrybų, taigi ir man gali tekti išsiskirti su biologija, nes vis labiau užvaldo meilužė kulinarija. O širdžiai neįsakysi. Be to, biologija ir kulinarija susijusios, juk ne kiekvienas gaminantis žino, iš ko pagaminti manai arba kas yra vištos ar putpelės kiaušinis. Juk tai viena didelė ląstelė (kiaušialąstė). Manau, šias dvi profesijas galima sujungti ir gauti labai gerą rezultatą. Gal tą ir teks daryti?“ – svarsto pašnekovas.
Namų biologija – geriau
Visgi pirmoji ir oficialioji – biologija, kuri Aurimo gyvenime atsirado dar vaikystėje iš meilės gamtai, augalams ir gyvūnams, o jų šiandien pilni namai (ūkis nemažas: trys papūgos, dešimt amadinų, triušis ir šuo). Todėl ir savo ateitį, kaip pats sako, paskyrė biologijos mokslams, mat kitose srityje savęs ir neįsivaizduoja, o pasirinkimu patenkintas.
Jaunas, kurioje nors mokykloje dirbantis biologijos mokytojas, maža to, dar ir idėjininkas – tokį paveikslą piešia mano vaizduotė. Tačiau Aurimas skuba užbėgti fantazijoms už akių. „Dirbau „Volungės“ pagrindinėje mokykloje, bet man toks darbas nepatiko: pasitarimai, susirinkimai, planai, planeliai... Tai tik popierizmas, o kur tikroji biologija? Nėra! Biologija visgi praktinis mokslas, todėl dirbdamas namie viską padarau šimtą kartų geriau nei mokykloje. Kaip gali pasakoti vaikui, kaip kas yra, jei pats to nečiupinėjęs? Čia tas pats, jeigu aš tau sakyčiau: „Ech, kokie skanūs ledai“, bet neduočiau paragauti“, – palyginimų negaili A.Alionis.
Mano pašnekovas atvirauja: jį kankina iki šiol neįmenamas klausimas – kaip lietuvis, uždirbdamas 800 litų, už komunalinius mokesčius sugeba sumokėti 1000 litų? „Čia unikalumas. Sakykit, kaip norit, ši šalis stebuklinga, joje kaip toje pasakoje „Alisa Stebuklų šalyje“: mes – Alisos, o Lietuva – stebuklų šalis. Tik čia vaikui mėnesiui skiriami 52 litai, o šuniui prieglaudoje – 1414 litų. Tikri lietuviai perka lenkišką dešrą, pila baltarusišką benziną, 100 kilometrų lietuviui nėra greitis, medis jam – ne stabdys ir tik čia žibuoklės žydi viduržiemį“, – ironizuoja Aurimas.
Juokiasi pašnekovas iš tų, kuriems tiek Alytuje, tiek Lietuvoje gyventi blogai. Pastarieji piktdžiugių pesimistų skundai jau ir žiemai skirti, antai Lietuvoje taip blogai gyventi, kad net žiema neateina. Aurimo nuomone, skundžiasi tie, kurie tik meldžia geresnio gyvenimo: „Mano patarimas jiems – nustokit melstis, kelkitės ir eikit dirbt. Sakys, nėra darbo. Darbo visada yra, ieškokit kaip duonos ir rasit. O man Alytuje gyventi gera, čia turiu viską, ko reikia žmogui: namus, darbą, šeimą.“
Nuo deserto... iki vištos!
O man Aurimo sąrašą norisi pratęsti: „...ir puikų užsiėmimą.“ Nors kulinariją jis apibūdina kaip pomėgį, visgi pripažįsta – nors ir ne profesionalas, bet šioje srityje „pakankamai pasikaustęs“.
„Išsikepti „Šimtalapį“, pasigaminti tortą ar pasiruošti karkutės vyniotinį man vieni juokai. Juk iš mano stoto matyti, kad esu mėgėjas skaniai pavalgyti. Mano gaminami patiekalai labai įvairūs, pradedant užkandžiais, baigiant desertais, tačiau pirmenybę teikiu desertams. Skanus visas maistas, bet kas gali būti skaniau už nuodėmingą, pilną kalorijų, burnoje tirpstantį, gaivų pyragaitį? Net seilės varva! Šiaip esu mėsėdis – be mėsos nė dienos, todėl gaminu daug mėsiškų patiekalų: karkutės vyniotinius, įvairiai farširuotas vištas, sprandinę su džiovintais vaisiais... Galėčiau vardyti dar ilgai“, – tikina biologas-kulinaras.
Skaniausiais patiekalais besilepinantys (tą puikų skonį žino ir šių eilučių autorė) nežino ir nenujaučia, tačiau kulinarijos pradžiamokslis Aurimui nebuvo toks jau saldus ir nėjo lyg per sviestą. Visgi, kaip pats sako, gyveni ir mokaisi. „Puikiai pamenu savo pirmąjį „šedevrą“. Būdamas paauglys kepiau kibinus – jie išėjo tiesiog tragiški. Dabar kibinai yra tapę bene firminiu mano patiekalu“, – juokiasi prisiminęs vaikystę.
Paprašytas pafantazuoti, koks visgi bus jo gyvenimas po dešimties metų, Aurimas priverčia dar kartą nusijuokti: „O dabar jau man siūlai trečią profesiją – greta biologo, kulinaro dar ir būrėjo. Ateitį nuspėti sunku, nes esu neplanuojantis žmogus, viską darau ekspromtu. Kažkodėl jaučiu, gal net tikiu, kad po dešimt metų turėsiu savo kepyklėlę, kurioje kepamais gardėsiais kvepės visas Alytus. Paklausi, kur biologija? Biologija liks, nes, kaip ir minėjau, ją myliu labiau nei save...“
Paskutinis mano klausimas, kodėl Aurimas gyvena Alytuje, o ne kokiame nors Paryžiuje ar Romoje, kurių virtuvės tarsi kulinarijos mekos, lyg ir netenka prasmės, visgi atsakymas įrodo – jaunų mūsų miestą mylinčių žmonių tikrai yra. „O kam man tas Paryžius ar Roma, jeigu aš turiu Alytų, kuriame taip pat galiu sukurti tai, apie ką kalbėtų visas pasaulis. Juk ne miestas žmogų garsina, o žmogus miestą. Reikia tik noro, pastangų, darbo ir laiko“, – pokalbį baigiame mudu ir šįkart skanaus Jums, mieli skaitytojai, linkime dviese.
