Kodėl garsus Lietuvos krepšininkas 41-erių Rimantas Kaukėnas nusprendė įkurti paramos grupę, ko dažniausia trūksta onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams ir ką ši veikla suteikia jam pačiam?
Esate įkūręs savo asmeninę paramos grupę, kurios tikslas – padėti vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis. Kas jus paskatino tarp laisvų krepšininko gyvenimo minučių atrasti laiko ir tokiai labdaringai veiklai?
Galbūt prie to prisidėjo mano asmeninė patirtis. Šeimoje turėjome ne vieną įvykį, susijusį su kova prieš vėžį, o vėliau sulaukiau pasiūlymo iš Lietuvos krepšinio federacijos tuo užsiimti rimčiau, ne pavieniais projektais. Ši veikla mane labai sudomino ir buvo prie širdies.
Norint užsiimti labdaringa veikla, reikia mokėti sulaikyti ir savo emocijas. Lankyti sergančius vaikus ligoninėse yra tikrai nelengva. Kaip jūs pats sugebate su tuo susitvarkyti?
Lankant sergančius vaikus ligoninėje, manau, turi tapti savotišku aktoriumi. Apsimesti, kad viskas yra gerai, ligoninėje visada būti besišypsančiam ir sugebėti prajuokinti vaikus. Jeigu ateisi į ligoninę verkdamas ir dejuodamas, nuo to vaikams bus tik blogiau. Prie tokios veiklos reikia pratintis ir treniruotis.
Pavyzdžiui, iš pat pradžių ateidavau į ligoninę ir nežinodavau ką sakyti vaikams. Tačiau pamažu supratau, kaip reikia su jais bendrauti, judėti ir pralinksminti.
Sergančių onkologinėmis ligomis vaikų rutina dažnai bėga tarp ligoninės sienų. Ko dažniausia jiems trūksta?
Vaikų dienos dažnai bėga tarp ligoninių sienų. Sunkiau sergantys vaikai net nelabai gali atsikelti ir iš lovos. Tuomet jiems trūksta visko: ir veiklos, bendravimo, judėjimo. Vienintelis dalykas, kuris padeda palaikyti ryšį su draugais – internetas ir telefonai, nors, kad ir kiek mes jų stengiamės atsisakyti, jiems tai – bendravimo šaltinis.
Vaikai, kurie gali vaikščioti, stengiasi judėti po ligoninę, susipažinti su jos gyventojais, susidraugauja. Ligoninėje vaikai praleidžia keletą mėnesių, o kartais net ir metus.
Per savo gyvenimą esate aplankęs tikrai daug sergančių vaikų. O ar jūs pats sugebate neparsinešti skaudžių emocijų į savo namus?
Kartu su šeimos nariais dalinuosi emocijomis ir skaudžiomis istorijomis. Kartais atrodo, kad viskas juda tinkame linkme, tačiau staiga viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Nors neretai vaikai daro stebuklus ir pasveiksta neįtikėtinomis aplinkybėmis.
Būna įvairiausių istorijų ir paprasčiausiai nepasidalinti tokiomis istorijomis negali, nes jos tūno tavo sielos viduje. Itin dalintis norisi sėkmingomis istorijomis, kurios turi laimingą pabaigą. Tokiose situacijose reikia tikėti iki pat pabaigos ir stengtis išlikti pozityviam. Privalome apie tai daug kalbėtis ir pasakoti, skleisti pozityvias žinias vaikams ir šeimoms.
Ar daug jūsų pastangų ir laiko reikalauja įkurtas labdaros fondas?
O taip... Žinoma, galima mažiau stengtis, laisvalaikį leisti kitur. Tačiau mes norime skirti visas savo pastangas paramos grupei, todėl tai pareikalauja daug asmeninio laiko. Mūsų paramos grupė turi jau nemažą būrį žmonių: dirbančių pilnai, savanorių.
Tačiau visas organizavimas, svajonių įgyvendinimas, siurprizai, dovanos, atvažiavimai ir apsilankymai – visą tai užima nemažai laiko. Bet visą tai daryti yra verta, nes vėliau pamatai, kaip pozityviai tai paveikia vaiką.
Žiniasklaidoje dažnai matome ne vieną skaudžią ir jautrią istoriją, kurių herojams reikalinga kitų tautiečių parama. O ar lietuviai patys noriai aukoja?
Lietuviai dažnai nori padėti. Tačiau mes lietuviai esame labai taupūs. Pavyzdžiui, amerikiečiai aukoja kitiems, nes tiki, kad tai gali pagerinti jų gyvenimą. O lietuviai sunkiai dirba dėl tų pinigų. Tačiau aukoti galima ne tik pinigais. Galima prisidėti savo žiniomis, laiku ir idėjomis, nueiti pabendrauti su vaikais, šeimomis. Tai gali dažniau būti vertingiau nei tie patys pinigais.
Ką asmeniškai jums suteikia labdaringa veikla?
Tai yra tarsi mano simbolinė bažnyčia. Labdaringa veikla atskiria mintis nuo kasdieninės rutinos. Po įvairių istorijų supranti, kad kai kurios kasdieninės problemos yra visiškai nereikšmingos. Kartais išgyvename įvairias menkas problemas, pykstamės su aplinkiniais, o ši veikla paskatina į viską pažiūrėti paprasčiau. Tai mano sielos bažnyčia.
Daugiau apie Rimanto Kaukėno paramos grupės veiklą galite rasti čia.
