„Sportsnet.ca" pasidalino jaudinančia istorija, kaip nuo karo bėgusi lietuvė atsidūrė Kanadoje ir galiausiai išpildė savo svajonę sutikti Toronto „Raptors“ komandoje rungtyniaujantį lietuvį.
Lietuvė gimė 1925 metais ir augo Raseiniuose. 1939 metais ji matė, kaip Lietuvos rinktinė tapo Europos krepšinio čempione, bet po metų gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
Moteriai teko slėptis upės krante, kai vokiečiai ir Raudonoji armija pradėjo mūšius dėl Lietuvos. Nurimus karo veiksmams Genovaitė grįžo į savo mokyklą, bet suprato, kad prarado draugus.
„Draugai buvo mokykloje ir žuvo. Viskas buvo suniokota bombų“, – puslapiui pasakojo ji.
Tada prasidėjo Genovaitės klajonės po pasaulį, ieškant saugaus prieglobsčio. Netrukus ji buvo atskirta nuo tėvų, kuriuos išvežė į Sibirą.
Genovaitei pavyko pabėgti iš Lietuvos. Iš pradžių ji atsidūrė Frankfurte, o galiausiai įsikūrė mažesniame Vokietijos miestelyje Švandorfe.
Šiame mieste ji gyveno iki pat 1945 metų, kol JAV kariai surado ir išgelbėjo pabėgėlius.
Per vieną JAV kareivį Genovaitė nusiuntė laišką, ieškodama savo tėvų. Juos pavyko rasti JAV, tad ir pati Genovaitė nusprendė vykti už Atlanto. Ji negalėjo grįžti į tėvynę, nes ją buvo okupavusi SSRS.
Lietuvė atyvko į Kanadą, kur sutiko gyvenimo meilę, kitą išeivį iš Lietuvos Feliksą Kasperavičių, su kuriuo susilaukė keturių vaikų. Feliksas mirė prieš 25-erius metus. Dabar Genovaitė turi 13 anūkų, tad jai greitai prilipo močiutės pravardė.
Norėdama išlikti kuo arčiau tėvynės, Genovaitė nuolat stebėjo krepšininkų pasirodymus Olimpinėse žaidynėse. O kai 1995 metais susikūrė „Raptors“ komanda, ji pradėjo palaikyti ją.
Dar aistringesne sirgale tapo, kai ekipą papildė J.Valančiūnas.
Neseniai ji išpildė svajonę – apsilankė „Raptors“ rungtynėse arenoje. Per apšilimą nutiko kai kas dar nuostabesnio – J.Valančiūnas priėjo pasikalbėti ir buvo labai laimingas, kad su kažkuo gali kalbėti gimtąja kalba.
„Norėjau jį pabučiuoti, bet tai būtų buvęs netinkamas elgesys“, – juokėsi ji. – Tai geriausias vakaras mano gyvenime. Jaučiuosi apsvaigusi, lyg būčiau girta. Esu labai laiminga“.
Iš J.Valančiūno ji gavo marškinėlius su parašu ir vėl atsidūrė arčiau tėvynės.
