“Al Qaeda” sudarė trys struktūros. Svarbiausia jų buvo "Al Qaeda” branduolys" - keletas dešimčių bendrininkų, kurie su Osama bin Ladenu buvo nuo devintojo dešimtmečio pabaigos.
Prie jų prisidėjo keletas patyrusių kovotojų, daugelis jų kelerius metus veikė savarankiškai, o į Afganistaną atvyko tam, kad prisijungtų prie bin Ladeno. Vienas jų buvo Khaledas Sheikhas Mohammedas, dalyvavęs rengiant išpuolius Filipinuose ir kitur. Dauguma šių kovotojų atvyko dėl pragmatiškų priežasčių. Keletą metų bandantiems mobilizuotis ir veikti, nuolat kovojantiems su savo šalies saugumo tarnybomis 1996-2001 metais Afganistanas buvo tarsi islamo teroristams skirta universalinė parduotuvė. Nauji nariai, žinios, idėjos ir net grynieji pinigai buvo tarsi sudėti ant lentynų. Bin Ladenas ir jo bendrininkai vadovavo ištisam aukštui: didžiausiam, geriausiai aprūpintam ir labiausiai blizgančiam.
Antroji "Al Qaeda" struktūra siejosi su daugybe kitų pasaulyje išsibarsčiusių karingų islamiškų grupuočių, kurios turi arba turėjo kokių nors ryšių su bin Ladenu arba su jo aplinkos žmonėmis. Tačiau įsivaizduoti, kad visos šios grupuotės buvo sukurtos arba joms vadovavo bin Ladenas, tai sumenkinti konkrečius vietinius jų atsiradimą sąlygojusius veiksnius.
Atsekti ryšius tarp įvairių grupuočių ir "Al Qaeda” branduolio" nėra lengva. Netgi atskirų judėjimų viduje skirtingos frakcijos turėjo savus ryšius su “Al Qaeda”. Pavyzdžiui, kurdų kontroliuojamame šiaurės Irake atsiradusi "Ansar ul Islam" grupuotė 2001 m. rudenį susidėjo iš trijų skirtingų frakcijų. Nors dviejų iš jų atstovai 2001 m. pavasarį nukako į Afganistaną susitikti su vyriausiaisiais “Al Qaeda” vadovais, tačiau trečioji nepageidavo turėti reikalų su bin Ladenu ar jo aplinkos žmonėmis. Jie prisistatė tik tuomet, kai bin Ladenas specialiai atsiuntė pasiuntinį. 2001 m. pabaigoje prie "Ansar" prisijungė arabų kovotojai, kurie bėgo nuo JAV vadovaujamo antpuolio Afganistane, kai kurie jų buvo artimi “Al Qaeda” vadovybei. "Ansar" buvo tariamai viena grupuotė, tačiau jos viduje buvo mezgami skirtingi santykiai su “Al Qaeda”. Tame atsispindi platesnio karingojo judėjimo mikropasaulis.
Taip pat verta pabrėžti, kad nė vienas "Ansar" narys niekada neturėjo jokių ryšių su Saddamu Husseinu. Tai nebuvo pagrįsta net menkiausiais įrodymais.
Iš tiesų tvirtinimai apie bet kokius ryšius tarp Saddamo ir “Al Qaeda” rėmėsi klaidingu šiuolaikinio islamiškojo karingumo prigimties suvokimu. Daugiausiai šie tvirtinimai buvo grindžiami tuo, kad Abu Musabas al-Zarqawi, tariamai Bagdado priglaustas Jordanijoje gimęs kovotojas, buvo artimas bin Ladenui. Tačiau 2003 metų Vakarų Europos žvalgybų ataskaitos atskleidžia, kad jo grupuotė buvo sukurta "kaip opozicija" “Al Qaeda” organizacijai. Vėlgi jei “Al Qaeda” klaidingai įsivaizduojama kaip viena visą šiuolaikinę radikaliąją islamiškąją agitaciją apimanti organizacija, tuomet galima būtų sakyti, kad al-Zarqawi priklausė “Al Qaeda”. Tiesa ir tai, kad bin Ladeno atstovai kontaktavo su Saddamo Husseino režimu, kaip amerikiečių administracija yra daug kartų pareiškusi. Tačiau bin Ladenas atmetė visus Bagdado bandymus užmegzti ryšius - šią aplinkybę Vašingtono vanagai mini kur kas rečiau.
Turėjau galimybę giliau patyrinėti "Ansar ul Islam" dirbdamas šiaurės Irake 2002 metais. Pirmą kartą Kurdistane lankiausi 1991-aisiais, - jaunas ir savimi pasitikintis studentas tuomet su Kalašnikovo automatu rankose praleidau keletą vasaros savaičių su "pešmerga" kovotojais. 2002 m. paplitus "salafitinei džihado" ideologijai tarp buvusių pasauliečių kurdų, ėmė aiškėti Persijos įlankos regiono islamiškų grupuočių bekompromisio siekio patraukti savo pusėn kuo daugiau kovotojų ir bin Ladeno idėjų sklidimo po pasaulį rezultatai. Sugrįžęs į Kurdistaną turėjau galimybę pabendrauti su daugeliu "Ansar" narių, tarp jų su Didaru, savižudžiu sprogdintoju, kuriam nepavyko įgyvendinti savo kėslų
Didarą sutikau rytiniame kurdų Suleimanijos mieste šiaurės Irake. Jis gimė, pasak jo, 1985 m. ir užaugo Arbilo mieste, devynių vaikų šeimoje. Jo tėvas buvo bedarbis, bet kadangi du jo sūnūs dirbo (nelegaliai) Britanijoje, finansiškai šeima laikėsi gerai. Jie turėjo nuosavą namą ir automobilį. Visi vaikai ėjo mokyklon ir Didaras, šeštasis vaikas šeimoje, mokėsi, kol sulaukė keturiolikos.
Didaro auklėjimas nebuvo ypač religingas. Kaip ir daugelis kurdų, keletą kartų per savaitę jis ėjo į mečetę melstis ir pasninkavo per Ramadaną, tačiau tai bemaž ir viskas. Nepriklausė jokiems politiniams judėjimams, nors, kaip sakė, nuo ankstyvos paauglystės aiškiai jautė, kad pasaulis nėra teisingas. Jo išsilavinimas, pasakojo man, neleido tikėtis padoraus darbo, o draugų jis turėjo nedaug. 1999 m. paliko mokyklą, kadangi buvo bedarbis, neturėjo pernelyg kuo užsiimti, tad ėmė dažnai lankytis mečetėje. Netrukus ten jau praleisdavo kiekvieną vakarą ir buvo pakviestas prisijungti prie Korano studijų grupės. Susitikimai jam patiko ir jis mėgo būti su savo naujaisiais draugais. Didaro mokytojas mečetėje jam davė pasiskaityti knygų ir brošiūrų. Kai kurios jų buvo griežtos linijos traktatai, išleisti už Saudo Arabijos tariamai vyriausybinių sluoksnių pinigus. Kitos - perspausdinti Abdullah Azzamo darbai. Jo mokytojas išaiškino Azzamo doktriną, kad džihadas yra kiekvieno musulmono pareiga, ir pasakė jam, kad tokie žmonės kaip Osama bin Ladenas yra tikri musulmonai, kurių pavyzdžiu reikia sekti. Jis pristatė Didarą kitiems panašias idėjas išpažįstantiems jaunuoliams. Panašiai yra užverbuojami, o tiksliau, priimami į organizacijas, daugelis jaunų islamo radikalų.
2001 m. lapkritį mokytojas Didarui pasakė, kad "Ansar ul Islam" grupė Kurdistane paskelbė džihadą. Anksčiau apie šią organizaciją Didaras nebuvo girdėjęs, tačiau troško prie jos prisijungti. Autobusu dviese nuvažiavo į rytuose nuo Suleimanijos kalnuose esančią grupuotės stovyklą. "Ansar" bazė iš trijų pusių buvo apsupta Kurdistano patriotinės sąjungos (KPS), vienos iš dviejų vietinėje politikoje dominuojančių pasaulietinių grupuočių, kovotojų. Ketvirtoje pusėje buvo Irano siena. Ką tik iš Afganistano buvo atvykę apie keturiasdešimt arabų, kurie prisijungė prie maždaug penkių šimtų kurdų, tad mūšiai buvo nuožmūs ir fanatiški.
Bin Ladeno stovyklose Afganistane naujus "Ansar" rekrutus treniravo buvęs kurdas. Per tris mėnesius Didaras buvo apmokytas pėstininkų taktikos, sprogmenų naudojimo, kariavimo miesto sąlygomis ir teroro aktų pagrindų. Be treniravimosi, buvo ir mokomoji programa, kurią dėstė prieš metus ją studijavę kovotojai iš Afganistano. Ši programa buvo panaši į tą programą, bendrais bruožais apibūdintą daugybėje sąsiuvinių, kuriuos, likus maždaug savaitei iki mūšio Tora Boroje, aptikau apmokymų stovykloje Khoste, rytiniame afganų mieste, kuris1996-2001 m. buvo tarptautinis islamiškojo karingumo centras Afganistane.
Kiekvieną rytą "Ansar" rekrutai keldavosi rytinių maldų, o paskui darydavo fizinius pratimus iki saulei patekant virš horizonto. Likusią dienos dalį leisdavo treniruodamiesi, paskaitose arba skaitydami Koraną. Mintis apie “ishtishadą”, arba "kankinystės operacijas", pirmą sykį buvo iškelta arabų instruktorių, tačiau rimtai apie savižudybę pradėjo kalbėti vienas 22 metų Didaro draugas, su kuriuo jis susipažino mečetėje Arbile.
"Hishamas citavo visas Korano eiles ir kartojo pranašo mokymą apie “ishtishadą” - mes kasdien apie tai kalbėjomės. Nusprendžiau, kad noriu tai atlikti. Žinojau, kad KPS žmonės yra “kufr” (netikintieji) ir mūsų pareiga yra kovoti su “kufr”, kad išlaisvintume “ummą”. Pasakiau (savo vadovui), kad esu pasirengęs.Tuomet radijo ryšiu jie naktį susisiekė su manimi ir paprašė ateiti. Jie man parodė liemenę ir kaip ji veikia. Paskui mes pavalgėme".
Didaras su manimi kalbėjosi KPS saugumo viršininko kabinete. Jam šnekant viršininkas priėjo prie spintos ir išėmė liemenę, kurią atėmė iš Didaro jį sulaikius. Joje buvo dvi sprogstamosios medžiagos trinitrotolueno plytelės krūtinės srityje ir mažesni gabalėliai nugaroje, o pasiūta ji buvo iš mėlyno nailono. Dirže buvo dar sprogmenų. Buvo du metaliniai jungikliai - vienas liemenei ir vienas diržui. Sėdėjau ir junginėdamas bei išjunginėdamas juos klausiausi metalinio tiksėjimo, o Didaras tęsė pasakojimą.
"Pamatęs liemenę grįžau atgal į mūsų bazę"."Kada tai buvo?" - paklausiau."Tai buvo birželio 12-oji, - pasakė. - Atsimenu, nes tuomet vyko pasaulio futbolo čempionatas"."Žiūrėjai pasaulio čempionatą?""Jokių televizorių nebuvo, kadangi jie buvo “haram” (uždrausti). Bet aš jį sekiau laikraščiuose"."Už kokią komandą sirgai?""Už Anglijos. Už Michaelą Oweną. Ir dar man patinka McManamanas bei Davidas Seamanas"."Anglijos komanda yra tavo mėgiamiausia, o tu rengeisi save susprogdinti džihade prieš “kufr?""Politika yra viena. Futbolas yra kas kita".
Didarą nuvežė į Halabdžos pakraštyje esantį namą. Jis papietavo jam prijaučiančio žmogaus namuose. Vėliau jie žiūrėjo DVD filmą su Jackie Chanu.
"Nieko nesapnavau. Miegojau gerai. Žinojau, kad keliausiu į rojų, todėl buvau ramus. Ir tik po penktos valandos vakaro (išėjau iš namo). Buvau ramus. Galvojau apie rojų. Autobusas važiavo per turgų, aš išlipau beveik privažiavus KPS biurą ir nužingsniavau į jį kišenėje turėdamas jungiklį ir ant jo laikydamas ranką. Priėjau prie šalia durų buvusio pareigūno ir jam pasakiau žmogaus, kuris, kaip maniau, turėjo būti viduje, vardą, o jis paklausė, kas ten tokio po mano marškiniais, aš atsakiau, kad nieko, jis paklausė dar kartą ir aš pasakiau, kad tai trinitrotoluenas, ir jie mane suėmė".
Knygą "Al Qaeda: Casting a shadow of terror" galite įsigyti čia: (http://www.amazon.com/exec/obidos/ASIN/1850433968/qid=1064871133/sr=2-1/ref=sr_2_1/103-9280172-7518219).
