Japonijos policija žino, kiek narių turi šios šalies mafija, vadinama jakuza - 87 tūkstančius. Turi jų pavardes, telefonų numerius. Sicilijoje ir Neapolyje policija taip pat žino kas priklauso mafijai, bet tvirtina kad ne, nes jeigu žinotų, tuoj pat suimtų. Japonijoje priešingai. Pagal vietos įstatymus, gangsteriai neturi slapstytis, jeigu jie nieko nenužudė. Jie važinėja prabangiais automobiliais, turi atsispausdinę vizitines korteles, kuriose tiesiai šviesiai parašyta, kuriai jakuzos šeimai priklauso.
Tai suprasti nelengva. Jakuza - grynai japoniškas reiškinys. Apie ją Japonijoje nėra knygų, disertacijų, straipsnių laikraščiuose. Kiek kartų buvau Japonijoje, visada bandydavau su rimtais žmonėmis užmegzti apie tai pokalbį, bet tema kažkaip mandagiai išsisklaidydavo ore, tarsi cigaretės dūmas. Turėjau semtis medžiagos iš italų ir ispanų spaudos, ypač iš Tiziano Terasini, ilgus metus dirbusio Japonijoje, raštų.
Jakuzos veikla plati. Ji įveža necenzūruotą pornografiją iš JAV arba Europos. Kinijoje, Vietname, Filipinuose ir nuošaliuose Japonijos kaimuose perka iš tėvų mažametes būsimąsias prostitutes. Oficialiai Japonijoje prostitucijos nėra, tos mergaitės vadinamos "kompanionėmis" arba "padavėjomis", o įstaigos, kuriose jos įkurdinamos, dažnai būna greta policijos nuovados. Taip visiems ramiau. Mafijos žmonės prižiūri, kad būtų tvarka. Jakuza organizuoja azartinius žaidimus bei sportines lažybas. Jei Vakarų šalyse gaujos kontroliuoja boksą, tai Japonijoje beveik visada imtynės yra jakuzos nuosavybė. Ji mėgsta žiūrėti varžybas, nesivaržo iš anksto aptarinėti nugalėtoją ir gauti dalį lažybų kontorų pelno. Tie dvikojai begemotai - sumo imtynininkai - žino, ką turi daryti. Taip uždirbtus pinigus jakuza investuoja į legalų verslą - statybas, bankus, transportą. Keli jakuzos nariai visada sėdi parlamente.
Japonijoje ne taip kaip visur. Jos mafija nusprendė, kad reikia gintis nuo Amerikos ir Europos nelaimės - heroino bei kokaino, todėl platina amfetaminą. Tačiau Japonijoje jo negamina, nes "šalis turi būti švari", todėl kontrabanda jis įvežamas iš Pietų Korėjos ir Taivano. Jakuza reketuoja prekybininkus, skolininkus priverčia susimokėti, užsispyrusius žemės savininkus - parduoti sklypą, kontroliuoja apsaugos tarnybas.
Ten, kur yra jakuza, ten ramu. O japonai mėgsta ramybę ir tvarką. Policija yra tam, kad baugintų, ji tikisi, jog piliečiai bus drausmingi ir laikysis nuostatų. Bet kažkas turi veikti. Tam ir pasiruošusi jakuza. Kiekvienoje didesnėje gatvių sankryžoje stovi jos atstovas. Jeigu ištinka katastrofa, skuba į pagalbą. Kai Kobos miestą sukrėtė baisus žemės drebėjimas, jakuzos atsidūrė prie griuvėsių anksčiau nei gelbėjimo tarnybos ir atgabeno viską, ko reikėjo nukentėjusiesiems.
Jakuzos nariai uždirba lengviausiu būdu - dalyvaudami akcininkų susirinkimuose. Juose dalyvauti gali kiekvienas, turintis bent kelias akcijas, o jų nusipirkti problemos nėra. Net ir stambių koncernų bosai paniškai bijo tokių svečių. Gangsteriai sugeba apversti aukštyn kojomis bet kokį padorų susirinkimą. Todėl jiems sumokama, ir nemažai, kad tik pasišalintų.
Kas priimamas į jakuzą
Žodis jakuza atsirado prieš tris šimtus metų mugėse, kilnojamose azartinių žaidimų palapinėse. Skaičių 8-9-3 kombinacija reiškia "niekas" ir laikoma nelaiminga. Japoniškai 8 skamba kaip ja, 9 - kaip ku, 3 - kaip sa. Jų "uniforma" - viso kūno tatuiruotė, nuo kaklo iki kulnų. Be to, jie garbanoja plaukus (japonų plaukai lygūs), dėvi tamsius akinius ir spalvingus kostiumus. Kaip ir visos kitos kriminalinės bendrijos pasaulyje, vartoja šiurkščią ir netaisyklingą žemųjų sluoksnių kalbą, pašaliniams mažai suprantamus žodžius ir sakinius.
Kas eina į jakuzą ir kas priimamas? Eiliniais dirba išeiviai iš neliečiamųjų kastų - "buraku": gyvulių skerdikai, kailialupiai, odminiai, duobkasiai. Dešimtadalis jų - korėjiečiai. Jakuza labai patriotiška, o imperatorių tiesiog garbina. Renka mokesčius Kurilų saloms ir Sachalinui išvaduoti, nors nelabai aišku, kur tie pinigai dingsta. Jakuza nėra pernelyg žiauri. Pasenus iš jos galima išeiti, dar ir šiokią tokią pensija gauti. Tik reikia būti visiškai paklusniam - už prasižengimą nukertamas mažasis rankos pirštas. Galima jį nusipjauti ir pačiam, o paskui pasiųsti šefui kaip atgailos įrodymą. Pirštai nukapojami ir už kortų skolas, be to, nusižengėlis praranda samurajaus garbę. Jeigu prasižengimas ar klaida dideli, kaltininkas pats padaro "sepuku" - persirėžia pilvą ir išleidžia žarnas. Europoje tai vadinama "charakiri" - vulgariu japonišku žodžiu.
Jakuza suformuota kaip šeima. Jos priekyje - tėvas. Jis turi brolių ir sūnų, tik jie ne giminės. Patekusysis į gaują privalo nutraukti bet kokius ryšius su tikrąja šeima. "Tėvas" turi patarėją, kuris samdo advokatus, sekretores, buhalterius, kitus specialistus. Gaujos nariai gali kurti žemesnio lygio "šeimas". Stambi gauja, uždėjusi leteną ant poros tūkstančių legalių verslų, gali turėti kelis šimtus "šeimų" ir penkis struktūros aukštus.
Jakuza kategoriškai draudžia vogti, verslą daro tik per "švarius" žmones. Jakuza jau giliai įleido šaknis ir Amerikoje, bendradarbiauja su kinų ir vietnamiečių gaujomis, pasiekė Meksiką ir Peru, kur verbuoja paneles "gerai apmokamam darbui".
Tokių yra ir daugiau
Jakuza nėra vienintelė slapta, bet legali organizacija Japonijoje. Atrodytų nesutaikomos sąvokos: "slapta" ir "legalu", bet pridėjus žodį "tylėk", jos tarsi susijungia. Japonijoje buvo, o gal dar ir yra, Slaptoji žvalgybos armija, organizuota privačiai, tarsi bičiulių ratelis. Žinoma tik, kad ji kaip ir jakuza garbino imperatorių, bet niekas, net jos nariai, nežinojo kaip ji organizuota, kam tarnauja ir kaip veikia, nors turi skyrių visoje Azijoje, Europoje, Australijoje ir abejose Amerikos dalyse.
Kinai ir vietnamiečiai dabar mokosi iš japonų. Bet kuriame Europos mieste galima užeiti į jų restoraną ir pasiskolinti milijoną dolerių. Nereikia nei skolos raštelių, nei liudininkų. Atiduoti galima po dviejų mėnesių Niujorke arba Majamyje. Tokios paskolos garantuotai grąžinamos. Tik ne kiekvienas restoranas tuo verčiasi.
Algimantas ČEKUOLIS
