Nuo 2000 metų realusis Japonijos BVP (o tai yra esminis ekonominės situacijos būklės indikatorius) augo vos 15 proc., augimas sudarė vos mažiau nei 1 proc. per metus. Lengva įžvelgti, kad tarp šalių didžiausių ekonomikų Japonija yra mažiausiai dinamiškai besivystanti. Tačiau, jeigu atsižvelgtume į Japonijos demografiją (nuo šimtmečio pradžios darbingo amžiaus gyventojų šioje šalyje kasmet mažėjo beveik po 1 proc.), tai jos rodikliai atrodys neįtikėtinai gerai.
Maža to, perskaičiavus pagal darbingo amžiaus gyventojus, Japonijos augimo rodiklis artėja prie 2 proc. kasmet, o tai yra daug geresnis rodiklis, negu JAV ar Europoje. Nors nuo 2000 metų JAV ekonomika išaugo daugiau nei 35 proc., darbingoji šalies dalis taip pat ženkliai išaugo, todėl metinis augimas vienam darbingos visuomenės dalies nariui sudaro apie 1 proc.
Nepaisant greito Japonijos ekonomikos potencialo kritimo jos rodikliai atrodo neįtikėtinai sėkmingi. Pagrindinė šios sėkmės priežastis yra ta, kad Japonija didina darbingos visuomenės dalies skaičių, tai yra žmones, kurie realiai dirba: nedarbas šiandien yra rekordiškai žemame lygyje – mažiau nei 3 proc., tuo pačiu daugiau nei 80 proc. darbingos visuomenės dalies turi darbą, palyginus su maždaug 70 proc. Europoje ir JAV. Tas faktas, kad Japonija pasiekė pilną užimtumą ir demonstruoja aukštus darbo vietų kūrimo tempus per paskutinius du dešimtmečius, yra ypač svarbus, jeigu dar prisiminsime ir praktiškai nuolatinę defliaciją šiuo periodu (iki šiol daugelis kainų šalyje yra mažesnės, negu buvo prieš 15-20 metų).
Šį faktą derėtų apsvarstyti tiems, kurie tvirtina, kad defliacija iššaukia nepakeliamus ekonomikos kaštus. Europa, kurioje demografinė ateitis atrodo itin panaši į Japonijos praeitį, gali perimti svarbias pamokas iš japonų patirties. Darbingo amžiaus gyventojai euro zonoje per paskutinius metus apskritai nustojo augę, o netrukus pradės mažėti tai pačiais tempais, kaip ir Japonijoje per paskutinį dešimtmetį. Nelabai tikėtina ir tai, kad imigracija pakeis šią tendenciją. Europiečiai, kaip ir japonai, iš esmės demonstruoja itin neigiamą požiūrį į imigraciją, tokią, kokios reiktų demografinio nuopolio kompensavimui. Maža to, euro zonos einamosios sąskaitos perviršis šiuo metu nusistovėjo ties 3 proc. BVP. Tai yra netoli to lygio, kuris jau seniai yra matomas Japonijoje (išskyrus trumpą periodą po 2011-ųjų branduolinės elektrinės Fukušimoje avarijos).
Dar viena Japonijos pamoka yra ta, kad šalis su dideliu santaupų perviršiu geba susitvarkyti su didelio masto valstybės skola, nes ją galima finansuoti savo vidinių resursų sąskaita. Tai nereiškia, kad išpūsti skolą yra pageidautina. Japonijos skolos ir BVP santykis dabar viršija 150 proc. BVP (įskaičiuojant stambiuosius valstybinių santaupų įstaigų finansinius aktyvus) ir toliau auga dėl didelio biudžeto deficito. Čia mes pasiekėme trečiąją ir pagrindinę Japonijos pamoką: ekonomika su žemu augimo tempų santykiu su BVP gali greitai tapti nekontroliuojama. Laimei, ši paskutinė pamoka jau, rodosi, įsisavinta: vidutinis biudžeto deficito lygis euro zonoje šiuo metu yra lygis apie 2 proc. BVP. Reikia manyti, kad galutinis deficito rodiklis, numatytas Stabilumo ir augimo pakte (3 proc. BVP), atliko nukreipiančią įtaką skolų koeficientų stabilizavimui Europoje. Euro zonos struktūra sukuria biudžetinės ir piniginės politikos priemonių panaudojime. Dėka to yra užtikrinamas pernelyg spartus euro zonos skolos auginimas, ir tuo pačiu, suprastina ateities valdymą – ateities, kurioje vieninteliu būdu išlaikyti ekonomikos augimą yra pilnas jos mąžtančio ekonomikos potencialo išnaudojimas.
