Tragedija Japonijoje privertė susimąstyti visą pasaulį, bet Ameriką – ypač. Los Andželo miestui seniai pranašaujama išnykti nuo žemės paviršiaus, tačiau dabar tokios prognozės pilte pasipylė. Kita eilėje bus Kalifornija.
Jau artimiausiais metais Jungtinės Amerikos Valstijos gali susidurti su analogiško masto stichine nelaimė kaip ir jų kaimynė kitoje Ramiojo vandenyno pusėje Japonija. Dažni ir galingi požeminiai smūgiai taps prakeiksmu visose šalies seismiškai aktyviose zonose, tačiau išties apokaliptinių mastų žemės drebėjimas – megadrebėjimas, taip vadina specialistai, – per artimiausius tris dešimtmečius gresia tik vienai vietovei. Jis sunaikintų pietinę Kalifornijos dalį, o garsiausias valstijos miestas ir pasaulinė kino pramonės sostinė Los Andželas greičiausiai visiškai išnyktų tarsi niekada neegzistavęs.
Katastrofa artėja
Tokias šiurpą keliančias prognozes beprecedenčio masto tragedijos Japonijoje akivaizdoje pagarsino patys amerikiečiai – tiksliau, Berklio universiteto profesorius seismologas Geris Blekas. Mokslininkas įsitikinęs: nepaisant to, kad tiesioginio ryšio tarp jiems gresiančios ir japonus ištikusios stichinės nelaimės nėra, Jungtinės Valstijos turėtų ruoštis požeminiams smūgiams, kokių dar nėra patyrusios.
Pabaigos pradžia?
Profesorius G. Blekas aiškina, kad okeaninė plokštė nuolat juda – ji slenka po žemyno plokšte. Šio proceso metu kaupiasi energija, lemianti naujus poslinkius ir lūžius. Galiausiai susikaupia toks milžiniškas energijos kiekis, koks kovo 11-ąją prasiveržė už 130 km nuo šiaurės rytinės Japonijos pakrantės.
Su amerikiečiu daugiau ar mažiau linkę sutikti ir kiti seismologai. Jų argumentai paprasti: per pastaruosius kelerius metus žmonija tapo daugybės galingų žemės drebėjimų liudininke.
Prieš didįjį praėjusio penktadienio žemės drebėjimą Japonijoje 2004-aisiais įvyko vadinamasis Sumatros ir Andamanų salų žemės drebėjimas ir cunamis (9,3 balo pagal Richterio skalę, 227 tūkst. aukų), o 2007-ųjų vasarį Čilėje įvyko 8,8 balo žemės drebėjimas (507 aukos). Taigi net ir ne specialistams buvo aišku, kad viršutinių žemės sluoksnių judesiai tapo intensyvesni, nors ir atrodė normaliai periodiški. Juolab kad po Čilės nelaimės mokslininkai įspėjo, jog po metų dvejų derėtų laukti dar vieno megadrebėjimo Ramiojo vandenyno regione, tačiau nurodyti tikslios vietos negalėjo. Vasario 22-ąją 6,3 balo galingumo žemės drebėjimas nusiaubė Naujosios Zelandijos Kraistčerčo miestą ir po nuolaužomis palaidojo bemaž 400 žmonių.
Po praėjusio penktadienio tapo aišku, kad padidėjusio seisminio aktyvumo derėtų tikėtis Kurilų ir Kamčatkos zonoje. Jos, anot seismologų, susijusios su Japonijos salomis tarsi vienas organizmas: jeigu viename to organizmo taške įvyksta didelio masto seisminis įvykis, egzistuoja 50 proc. tikimybė, jog pusantrų metų bėgyje kažkas panašaus pasikartos ir kitame taške. Ramybės periodas rytinėse Kamčatkos pakrantėse ir taip jau, mokslininkų nuomone, nenormaliai užsitęsė – paskutinįkart žemė čia smarkiai (7,7 balo pagal Richterio skalę) drebėjo 1997 metais.
Kaip Holivudo filme
Profesorius G. Blekas neabejoja, kad katastrofinių mastų seisminiai procesai pasieks ir Amerikos pakrantę. Artimiausiais metais jie esą bus registruojami visose „neuralginėse“ Šiaurės Amerikos zonose, neaplenks ir pagarsėjusio tektoninio Šv. Andriejaus lūžio, skrodžiančio Kalifornijos valstiją. To pasekmės gali būti net tragiškesnės, nei rodoma Holivudo pastaraisiais metais taip pamėgtuose „pasaulio pabaigos“ žanro filmuose. Neatmetama galimybė, kad Los Andželo miestas atsidurs po vandeniu, kaip ir kai kurios Ramiojo vandenyno salos.
Seismologijos atžvilgiu amerikietis profesorius nepasakė nieko naujo – tik priminė seniai žinomą tiesą, kad Angelų miestui visada grėsė fatališko žemės drebėjimo rizika. Pastaruoju metu ji, manoma, siekia 99,7 procento – būtent tokia tikimybė, kad per kitus trisdešimt metų vakarinę JAV pakrantę sukrės mažiausiai 6,7 balo pagal Richterio skalę žemės drebėjimas. Galimybė, kad stichijos galia sieks 7,5–7,8 balo, kiek mažesnė – apie 46 procentus. Bet net ir tuo atveju jis būtų maždaug trisdešimčia kartų silpnesnis nei Japonijos.
2007 metais San Diego universiteto Kalifornijoje ir Oksfordo universiteto Didžiojoje Britanijoje specialistai ištyrė geofizinę tos vietovės būklę ir priėjo prie išvados, jog Los Andželas stovi ant „uždelsto veikimo bombos“. Mokslininkai net nupiešė tikėtiną šiurpių ateities įvykių scenarijų.
Šv. Andriejaus lūžis driekiasi iš šiaurės į pietus 1 300 km palei visą Kalifornijos Ramiojo vandenyno pakrantę. Jeigu žemė ims virpėti ta pačia kryptimi, kažkur ties Los Andželo priemiesčiais požeminių smūgių bangos susidurs su nuosėdinėmis uolienomis, o šios jas nukreips taip, kad visa žemės drebėjimo energija teks pačiam didmiesčio centrui. Tokiu atveju iš didžiosios dalies Amerikos svajonių miesto teliktų tik dulkės, po dangoraižių nuolaužomis žūtų apie 40 tūkst. žmonių, o bendri kataklizmo padaryti nuostoliai viršytų 150 mlrd. dolerių. Trumpai tariant, katastrofa taptų pačia baisiausia žmonijos istorijoje.
Devintas mėnuo
Šv. Andriejaus lūžis prasiskverbęs į žemyno gilumą bemaž 150 km. Jis susiformavo Ramiojo vandenyno tektoninei plokštei palaipsniui stumiant Šiaurės Amerikos tektoninę plokštę. Jos trinasi tarsi glostydamos viena kitą ir dėl to vanduo sausumos atžvilgiu juda į šiaurę po 2–5 cm per metus.
Mokslininkai ne vienus metus stebėjo Šv. Andriejaus lūžį, matavo jame vykstančius tektoninius pokyčius ir savo nuostabai išsiaiškino, jog tikrovėje jį suformavusios tektoninės plokštės yra visai ne ten, kur turėtų būti remiantis teoriniais matematiniais skaičiavimais. Kai kuriose vietovėse matavimų rezultatai skyrėsi net 6–8 metrais. Specialistai sako, jog tam tegali būti vienas paaiškinimas: žemės klodai trukdo vienas kitam judėti ir tarp jų susikaupė neįsivaizduojamas energijos kiekis. Kaip vaizdingai išsireiškė Pietų Kalifornijos seismologijos centro vadovas Tomas Džordanas, pietinei Šv. Andriejaus lūžio daliai „dabar devintas nėštumo mėnuo“.
Aišku, amerikiečiai nesėdi rankų sudėję ir nelaukia lokalinės pasaulio pabaigos. Jie jau dabar bando sumažinti galimo megadrebėjimo pasekmes: Šv. Andriejaus lūžio rajone sumontavo visą tinklą – net 250 GPS stočių, fiksuojančių net menkiausius žemės plutos sluoksnių poslinkius. Ši technologija leidžia užfiksuoti žemės drebėjimus pačioje jų užuomazgoje likus kelioms sekundėms iki požeminių smūgių pradžios. Tos kelios išloštos sekundės leidžia automatiškai uždaryti dujotiekius, pradėti stabdyti greituosius traukinius, pasiųsti pavojaus signalus į elektros jėgaines ir, žinoma, įspėti gyventojus apie stichinės nelaimės pradžią.
Perspektyva – nauja sala?
Kasmet JAV Kalifornijos valstijos pietinėje dalyje užregistruojama apie dešimt tūkstančių žemės drebėjimų. Tiesa, dauguma jų per silpni, kad žmonės juos pajustų. Labai dideli žemės drebėjimai šioje pasaulio dalyje įvyksta maždaug kas pusantro šimto metų. Paskutinįkart tai įvyko 1857-aisiais. Požeminių smūgių galia tąkart siekė 7,9 balo pagal Richterį. Buvo tik dvi aukos, tačiau visoje Kalifornijoje anuomet tegyveno 360 tūkstančių žmonių.
Šv. Andriejaus lūžis prisidėjo ir prie katastrofiško 1906 metų balandžio 8-osios žemės drebėjimo, sugriovusio San Francisko miestą. Galingos stichinės nelaimės drebino Kaliforniją ir 1989, ir 1992 metais.
Atsižvelgiant į tokią istorija, anot kai kurių mokslininkų, ilgalaikė Kalifornijos perspektyva anaiptol neatrodo šviesi – ją veikiau derėtų vadinti apokaliptine, mat ši pasaulio dalis gali pasikeisti neatpažįstamai. Laimė, ne taip greitai, kaip prognozuoja visiško Los Andželo sunaikinimo versijos šalininkai.
Vandenyno pakrantėje, vos už 160 km į šiaurę nuo Los Andželo, jau dabar matomas gigantiškas įtrūkis žemės plutoje. Vietos upės jau ne kartą keitė savo vagas – kartais jos pasislinkdavo net 120 m. Taigi visiškai tikėtina sulaukti tokio kataklizmo, kai Ramiojo vandenyno tektoninė plokštė visiškai panirs po vandeniu, o toji Kalifornijos pakrantės dalis, kur dabar stovi Los Andželas, geriausiu atveju atsiskirs nuo žemyno ir virs sala. Aišku, po šimtų tūkstančių metų mes to jau nebepamatysime.
Parengė Sergejus Stonkus
