„Pirmiausiai, socialdemokratų partijai reikia spręsti, kuris scenarijus atrodo geriausiai, o kuris – juodžiausiai. Kiekvienas turi savų pliusų, kiekvienas turi savų minusų“, – interviu Eltai sakė prezidento patarėjas.
Iki pat rinkimų pabaigos netilus diskusijoms apie Remigijaus Žemaitaičio vedamos „Nemuno aušros“ perspektyvas atsidurti valdančiojoje daugumoje, F. Jansonas teigia, kad šiuo metu yra bent trys scenarijai, leidžiantys apsieiti be antisemitiniais pareiškimais kaltinamo politiko paslaugų.
„Jei bus nutarta sudaryti koaliciją su „Nemuno aušra“, tai tie, kurie nutars, turės labai aiškiai pasakyti kodėl priėmė tokį sprendimą. Tai pirmiausiai reikės paaiškinti savo rinkėjams ir savo partijai“, – tvirtino F. Jansonas.
Prezidentūros atstovas pakomentavo ir vieną iš Seimo rinkimų atomazgų – konservatorių partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio pasitraukimą iš politikos. F. Jansonas svarsto, kad prie tokio ministro sprendimo, o taip pat ir prasto Tėvynės sąjungos pasirodymo, galėjo prisidėti konservatorių kova su prezidentu.
„Čia, turbūt, įrodymas, kad kova su prezidentu, kuris vienintelis iš valstybės vadovų yra renkamas tiesiogiai visos Lietuvos, neatneša galutinės politinės naudos. Ji yra skausminga abiem pusėms ir visada skauda, bet galiausiai vieniems skauda labiau nei kitiems“, – sakė jis, metaforiškai sureaguodamas į klausimą, ar Prezidentūra nesijaučia prisidėjusi prie ankstyvos G. Landsbergio politinės karjeros pabaigos.
„Pasaulis, kuriame gyvename, nėra politikų šiltnamis, kur prezidentas būtų atsakingas už jauno ir perspektyvaus daigelio auginimą“, – sakė F. Jansonas.
Baigėsi trileris – suskaičiuoti visi balsai. Turime iš esmės susiformavusią naują politinę architektūrą, kuri taps tonu naujajam Seimui. Kaip prezidentas žiūri į šį besiformuojantį politinį dizainą – ar atitinka lūkestį, apie kurį jis kalbėjo dar prezidentinės rinkiminės kampanijos metu?
Akivaizdu, kad centro kairės partijos laimėjo šiuos rinkimus.
Švelniai pasakyta, triuškinančiai laimėjo rinkimus.
Turbūt socialdemokratai tokios pergalės nėra turėję, mano galva, nuo 1992 metų, kai paskutinį kartą taip stipriai pasirodė. Tiek „Vardan Lietuvos“, tiek tie patys „valstiečiai“ turi savo mandatų ir ta centro kairės architektūra yra labai aiški. Prezidentas kalbėjo apie ją ir prezidento rinkimų metu, ir prieš Seimo rinkimus. Prezidentas tikisi, kad bendradarbiavimas su centro kairės dauguma gali atnešti daug daugiau papildomų pliusų, įgyvendinant tiek prezidento gerovės valstybės programą, tiek atskirų partijų programas.
Ar prezidentas jaučiasi savo kalbėjimu prisidėjęs prie to, kaip sakote, istoriškai reikšmingo, didelio socialdemokratų pasiekimo?
Visi, turbūt, norėtų jaustis prisidėję prie kieno nors pergalių. Šiuo atveju, manyčiau, kad prezidento rinkimai buvo prezidento rinkimai – kad ir kas kaip matė savo prisidėjimą, juos laimėjo prezidentas. Seimo rinkimai yra Seimo rinkimai – kas ir kaip bematytų prisidėjimą ar neprisidėjimą, juos laimėjo socialdemokratų partija. Tai, šiuo atveju, tas nekonfliktiškumas, žiūrėjimas į ateitį tikriausiai prisidėjo prie galutinio rezultato ir lygiai taip pat kaip ketverius metus inicijuoti konfliktai su prezidentu iš dabartinės valdančiosios daugumos, matyt, prisidėjo prie to rezultato, kurį šiandien turime.
Kitaip tariant, liaudišką patarlę cituojant, lazda atsisuko antru galu?
Čia, turbūt, įrodymas, kad kova su prezidentu, kuris vienintelis iš valstybės vadovų yra renkamas tiesiogiai visos Lietuvos, neatneša galutinės politinės naudos. Ji yra skausminga abiem pusėms ir visada skauda, bet galiausiai vieniems skauda labiau nei kitiems.
Tai tam tikra prasme sakote, kad „drakonų žudiką“ nužudė ne ponas Simonas Kairys vienmandatėje apygardoje, bet galbūt pati kova su Prezidentūros šeimininku pastaruosius ketverius metus?
Šiuo atveju, manau, kad ta tonacija, kuria buvo bendraujama su prezidentu, tos nuolatinės konfliktų paieškos galiausiai atsiliepė galutiniam rezultatui. Taip, be abejo, prezidentas mažiau nei prieš pusę metų pasitikrino savo vertinimą pačiu rimčiausiu būdu – rinkimuose jį palaikė 75 procentai. Tam tikra prasme jie palaiko prezidentą ir galbūt nepalaiko tų, kurie puola prezidentą.
Nustebino Gabrieliaus Landsbergio pareiškimas šį rytą, kad po pralaimėjimo vienmandatėje ir apskritai po konservatoriams nepavykusių rinkimų traukiasi ne tik iš partijos lyderių, bet ir iš politikos?
Manęs nenustebino. Iš esmės, tai sprendimas, kuris, sąžiningai žiūrint, turėjo būti priimtas. Jeigu visa politinė kova, visas veiksmas, kurį dėliojai, planavai ir darei, atvedė prie tokio rezultato, tai kažkas turi prisiimti atsakomybę. Šiuo atveju, partijos pirmininkas prisiėmė atsakomybę. Labai suprantama, kad buvimas eiliniu Seimo nariu ponui Gabrieliui Landsbergiui turbūt neatrodo nei labai prasmingas, nei labai įdomus. Iš kitos pusės, pralaimėjęs vienmandatę, nesi įsipareigojęs konkretiems rinkėjams. Vėlgi, reitingavimas vyko, kurio metu partijos pirmininkas dar smuktelėjo žemyn. Visi tie ženklai reikalavo vienokio ar kitokio sprendimo ir jis buvo šiandien padarytas.
Šiek tiek greičiau nei buvo planuota pagal procedūras, jau akivaizdu, keisis konservatorių vadovybė. Ar tai gali sukurti tam tikrų lūkesčių, kad konservatorių santykiai su prezidentu bus kitokie, geresni? Ar čia esminis kintamasis yra pasikeitęs partijos statusas – tranzitas iš valdančiųjų į opoziciją?
Kaip Čerčilis sakė, politikoje nėra nei amžinų draugų, nei amžinų priešų. Šioje vietoje, matyt, viskas nuolat kažkiek tai slenkasi, kažkiek tai keičiasi, vyksta natūralūs pokyčiai, vyksta pokyčiai partiniu lygmeniu, pereinant iš pozicijos į opoziciją, turint vienokias ar kitokias galias, keičiasi žmonės, vadovai, požiūriai. Ir šiuo atveju niekada nebuvo taip, kad prezidentas žiūrėtų į konservatorių partiją kaip į kažkokį vientisą monolitą, kur visi tik ir ieško konfliktų. Yra ne vienas ministras, ne vienas politikas, su kuriuo buvo dirbama ir pasiekiami normalūs rezultatai. Nereikia absoliutinti ir į priekį daryti išvadų, kad būtinai tai, kaip buvo, visada bus toliau. Nei buvo taip jau labai plokščiai, paprastai ir negatyviai, nei kažkas ten ypatingo įvyks ateityje. Manau, kad visi suprantame, kad ir partijos, ir atskiros valdžios institucijos privalo dirbti Lietuvos labui. Pas mus gali vykti rinkimai, gali baigtis vienaip, gali kažkas keistis. Rinkimų euforijos naktį atrodo, kad čia kažkas baisiai pasikeitė, bet realybė yra paprasta – pasaulis nepasikeitė.
O Prezidentūra nesijaučia prisidėjusi šiek tiek prie to? Štai, konservatorių partijos nariai apgailestauja, kad Lietuvos politika neteko įžvalgaus, gabaus politiko. Taigi, Prezidentūra, neatvėrusi durų į eurokomisaro kėdę, tarsi nebepaliko kitų alternatyvų ponui Landsbergiui. Nesijaučia Prezidentūra prisidėjusi, kad į kitą pasaulį, nebe politinį, pasiuntė užsienio reikalų ministrą?
Kiekvienas paskyrimas, įskaitant Europos komisarą, yra ne apie asmenybę. Pasaulis, kuriame gyvename, nėra politikų šiltnamis, kur prezidentas būtų atsakingas už jauno ir perspektyvaus daigelio auginimą. Ponas Kubilius puikiai atlieka ir atliks savo darbą. Postas, kurį greičiausiai gaus Europos Komisijoje, yra tiek labai svarbus, tiek toks, kokį mes patys padarysime. Tu renkiesi tą variantą, kuris gali čia ir dabar duoti rezultatą. Prezidentas nėra atsakingas už politinių daigelių auginimą.
Pereikime turbūt prie pagrindinės aktualijos – kokia, visgi, bus koalicija. Turime išryškėjusius apmatus iškart po pirmojo Seimo rinkimų turo. Trys partijos. Pagrindinė formuojančioji ašis ir energija – socialdemokratai su 52 mandatais. Taip pat Sauliaus Skvernelio demokratai, bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Ar, Prezidentūros nuomone, šios trys partijos yra pajėgios suformuoti stabilią ir tvarią, visus keturis metus ištversiančią koaliciją?
Matysime. Pirmadienį prasidės susitikimai su partijomis, kalbėsime su partijų lyderiais, klausysime, ieškosime būdų valdančiąją koaliciją matyti pakankamai stiprią. Šioje geopolitinėje situacijoje mums nereikia Bulgarijos variantų ir daugybės rinkimų per trumpą laiką. Lietuvai nereikia klibančios ar viena koja šlubuojančios valdančiosios daugumos ir Vyriausybės. Šiuo atveju, matysime kaip vertina savo ateitį skirtingos partijos. Per rinkiminę kampaniją buvo prisibraižyta įvairių raudonų, žalių, geltonų ir kokių tik nori linijų. Kiek jos stiprios ir kiek jos rimtos – pamatysime. Šventė baigiasi, prasideda darbas.
Galbūt kaip tik dabar reikia tą popkornų dėžutę išsitraukti ir žiūrėti, kaip čia viskas susidėlios, kas su kuo susibučiuos ar priešingai – apsikumščiuos. Bet, visgi, Prezidentūros perspektyvoje, vertinant besiformuojančią aritmetiką – ar jau yra kažkoks aiškus lūkestis?
Vienas labai aišku – socialdemokratai yra formuojanti jėga ir jie formuos koaliciją. Be jų jokia valdančioji jėga iš esmės yra neįmanoma. Nuo jų priklausys, kaip viskas atrodys. Toliau yra 3-4 baziniai variantai su įvairiais niuansais. Kažkas iš tų keturių variantų greičiausiai įvyks. Vienas variantas – socialdemokratai, „Vardan Lietuvos“ bandys prisijungti atskirus pavienius Seimo narius. Tada ir dviem partijoms pavyktų sudaryti daugumą. Ji nebūtų didelė, bet būtų dauguma. Antras variantas, apie kurį pastarąsias kelias savaites daugiausiai sukosi kalbų – tai trijų partijų koalicija su „valstiečiais“. Trečias variantas – tai koalicija be „valstiečių“, bet su liberalais. Šį variantą dažniausiai akcentuoja partija „Vardan Lietuvos“. Ketvirtas variantas – jei socialdemokratams visi kels per daug reikalavimų ar ultimatumų, jie tada gali spjauti į visus mažesnius koalicijos partnerius ir bandyti sudaryti valdančiąją koaliciją su „Nemuno aušra“. Matematinių variantų yra pačių įvairiausių.
Neseniai prezidentas, paklaustas po balsavimo antrajame ture, sakė, kad jis nėra be veido, kaip jam esą bandyta primesti. Todėl štai prieš rinkimus ir pasakė, kad centro kairė jam yra mielesnė. Tad gal ir šiuo atžvilgiu prezidentas turi tam tikrus vertinimus – kurie iš išvardintų scenarijų yra mažiau mieli ir pageidautini?
Pirmiausiai, socialdemokratų partijai reikia spręsti, kuris scenarijus atrodo geriausiai, o kuris – juodžiausiai. Kiekvienas turi savų pliusų, kiekvienas turi savų minusų.
Jei ponia Vilija Blinkevičiūtė sakys, kad formuoja koaliciją su Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno aušra“, ar Prezidentūra tai suprastų, įvertinusi, kad yra bent dar trys įmanomi scenarijai?
Pirmiausiai, klausimas būtų, ar suprastų pati partija. Partinės struktūros yra pakankamai demokratiškos ir nėra taip, kad tik partijos vadovas nusprendžia vienaip ar kitaip. LSDP turi tarybos posėdį, kuriame ir apibrėš, su kuo jie norėtų diskutuoti apie galimus variantus, o su kuo nenorėtų. Tie pasirinkimai bus jų rankose. Jie nėra labai paprasti. Koalicija su liberalais, be abejo, kels klausimus socialinėje, ekonominėje srityje. Tai kels vertybinius klausimus mokestinėje srityje. Savo ruožtu kalbantis su „valstiečiais“ ir pono Skvernelio partija bus asmenybių susikirtimai. O kalbėjimas su „Nemuno aušra“ turi taip pat minusų tarptautinėje erdvėje. Tad socialdemokratų pasirinkimas nebus labai paprastas. Jie ieškos sprendimo, o kai matysime, kur viskas krypsta – prezidentas išsakys savo nuomonę. Šiuo atveju, pirmasis mūsų siekis yra išklausyti visas šešias į Seimą patekusias partijas.
Tad prezidentas nesiims preventyvaus žingsnio, indikuojant apie nestabilius, netvirtus ar nepageidautinus scenarijus?
Žmonės balsavo Seimo rinkimuose, žmonės balsavo už tam tikras partijas. Partija, kuri gavo 52 mandatus, ji turi pradėti dirbti pati, o ne prezidentas turi jai pradėti braižyti gardelius, kur ji gali eiti. Taip demokratija neveikia.
Bet jūs sutiksite, kad sekmadienį pasibaigę rinkimai iš esmės neutralizavo tas grėsmes, apie kurias tiek daug kalbėta: radikalų grėsmė, kad be „Nemuno aušros“ bus sunku suformuoti daugumą.
Šiuo atveju, tai, kad LSDP iškovojo labai stiprią pergalę – nevadinčiau jos triuškinančia, bet labai stipria – tai kur kas aiškiau apibrėžia visą žaidimų lauką. Šiai akimirkai yra bent trys variantai, kaip padaryti valdančiąją koaliciją be „Nemuno aušros“, jei, visgi, tokio noro nėra. Jei bus nutarta sudaryti koaliciją su „Nemuno aušra“, tai tie, kurie nutars, turės labai aiškiai pasakyti kodėl priėmė tokį sprendimą. Tai pirmiausiai reikės paaiškinti savo rinkėjams ir savo partijai.
Ir tarptautiniams partneriams tikriausiai.
Ir jiems, be abejo.
Pereikime prie paskutinio rebuso – arba bent jau vieno iš likusių svarbių rebusų. Premjero klausimas. Ponia Blinkevičiūtė vakar kalbėdama žurnalistams po susitikimų su Skverneliu ir Karbauskiu, aplodismentų jūroje grįžo prie „apvalaus“ kalbėjimo premjero klausimu. „Apvalus“ kalbėjimas tęsėsi ir rytinėse spaudos konferencijose pirmadienį. Aiškaus atsakymo, ar ji tikrai sės į premjero kėdę, nebėra – liko tik pažadas, kad ji formuos Vyriausybę kartu su prezidentu. Ar Prezidentūra tai indikuoja kaip nerimo signalą, kad gali kilti turbulencijų?
Esminis dalykas, kurį šiai akimirkai turi atlikti rinkimuose laimėjusi partija ir jos vadovai – suformuoti valdančiąją daugumą. Tik po to bus galima kalbėti apie bet kokias Vyriausybės dėliones ir aiškias kandidatūras, kas ir kur eina. Ar tai, kas viešai sakoma, indikuoja, kad ponia Vilija Blinkevičiūtė būtinai bus premjerė – ne, ji to iš tiesų nei vakar vakare, nei šįryt nėra pasakiusi. Bet aš tikrai nemanyčiau, kad tai yra kažkokia turbulencija. Šiuo atveju, tas žingsnis po žingsnio yra, turbūt, geriausias sprendimas, nes supraskime – rinkimų kampanija buvo iš pradžių labai nuobodi, o po to labai intensyvi. Paskutinės dienos, paskutinės savaitės iš visų dalyvių pareikalavo labai daug jėgų – fizinių ir psichologinių.
Tai, kaip suprantu, iš Prezidentūros pusės nėra nenumaldomos intencijos ir siekio, kad LSDP pirmininkė, tam tikrame periode prakalbusi, jog tikrai stos už Vyriausybės vairo, iš tikrųjų ir pakeistų I. Šimonytę.
Mes neturėjome nesuturimo siekio, kad konservatorių partijos pirmininkas taptų premjeru. Šiuo atveju, čia yra derybiniai dalykai, kuriuos matysime ateityje. Tikrai Prezidentūra niekada neriš vieno asmens su visos Vyriausybės darbo galimybėmis. Ta prasme, negali būti tiesioginė sąsaja, kad jeigu nebus to ar ano žmogaus, jau ši Vyriausybė tikrai nesusidarys.
Ar matote realių galimų kandidatų be ponios Blinkevičiūtės? Anksčiau buvo kalbėta apie poną Palucką, vėliau pats prezidentas regis pripažino, kad jo teistumas gali būti niuansu. Savo ruožtu dabar viešai ir neviešai kalbama, kad premjero pozicijoje gali būti ir Juozas Olekas, ir Vytenis Andriukaitis. Ar yra LSDP gretose tų, kurie, Prezidentūros požiūriu, galėtų imtis premjero pareigų?
Manau, partija, kuri geba laimėti 52 mandatus Seimo rinkimuose, iš tiesų turi ne vieną, ne du ir ne tris, ir turbūt net ne keturis galimus kandidatus į Vyriausybės vadovus. Ir jūsų išvardinti, manau, kad yra jų ir daugiau. Stipri partija tikrai turėtų vienaip ar kitaip rasti kandidatą.
Šalies vadovas dar prezidentinės kampanijos metu kalbėjo, kad siūlytų, kviestų – nepamenu tikslaus žodžio – ponią Blinkevičiūtę sėsti už Vyriausybės vairo. Dabar, panašu, kad prezidentas lauks, ką šiuo klausimu pasiūlys socdemai.
Šiuo atveju, tas kvietimas ir siūlymas prezidento buvo ne kartą pasakytas. Ir jis buvo, yra ir bus. O koks bus priimtas sprendimas, kas jį lems – matysime.
Tai šiuo atveju socdemų pusėje kamuoliukas?
Kamuoliukas pirmiausiai yra valdančiosios daugumos formavime. Tik po to bus galima kalbėti apie Vyriausybę. Gali būti labai skirtingos dėlionės.
Autorius Benas Brunalas
