Julius Žalakevičius – talentingas teatro kūrėjas, kurio kūrybinė šeima – Cezario Graužinio vadovaujamas teatras „cezario grupė“. Jį galima išvysti ir ne viename režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje, televizijoje ir kine.
Pradėsiu nuo klausimo, kuris galbūt iškyla ne vienam Jūsų gerbėjui. Ar turite kokių nors ryšių su Lietuvos kino legenda Vytautu Žalakevičiumi?
Esu Julius Žalakevičius, Mečislovo Žalakevičiaus sūnus, o mano tėčio pusbrolis buvo Vytautas Žalakevičius, taigi jis – mano dėdė. Jis buvo užsiėmęs žmogus, todėl daug su juo nebendravau. Kai buvau mažas, nesupratau, kas jis toks, o kai supratau, jo nebebuvo. Kol buvo gyvas, buvau dar kvailas, nežinojau, ko paklausti, nebuvau matęs visų jo filmų. Tai žmogus, kuris Žalakevičių pavardę garsina. Beje, mano tėtis taip pat – jis yra mokslininkas, akademikas, ornitologas, ekologas.
Ar Jūsų šeimoje yra daugiau menininkų?
Mano šeimoje visi menininkai. Mano tėtis yra menininkas, nes taip pasinerti į paukščių tyrinėjimus ir skirti savo darbui tiek laiko gali tik menui atsidavęs žmogus. Tarkim, vasaras mūsų šeima leisdavo prie jūros. Tėtis keldavosi pusę trijų nakties, eidavo prie jūros, stebėdavo paukščių migraciją. Apie paukščius jis žino viską. Matydamas jo akyse tą meilę darbui, supratau, kad irgi noriu taip mylėti savo darbą. Kai tėtis kadaise paklausė manęs, kuo noriu būti, atsakiau – biologas. Bet nešdamas dokumentus į biologiją, ėmiau ir užsukau į Muzikos ir teatro akademiją.
Mano mama yra mikrobiologė, citologė. O sesuo studijuoja Amerikoje ekologiją. Žodžiu, mano šeimoje visi menininkai, bet su scena susijęs esu tik aš.
O kas būtumėte, jei nebūtumėt aktorius?
Vaikystėje norėjau būti fūrų vairuotojas. Arba indėnas. Dar kaubojus norėjau būt. Patiko man ir kalbos, ir tikslieji mokslai. Ir mokytojas norėjau būti – kad mokiniai įsimylėtų mano dėstomą dalyką. Lengviausia, žinoma, yra turėti amatą. O aš moku klijuoti plyteles. Dažyti moku, virinti irgi išmokau, kai reikėjo. Tik verkiau paskui ilgai. Nes gražu buvo į žiežirbas žiūrėt. Dar labai norėjau skristi... Dabar dažniausiai skraidau scenoje. Kad ir kiek ruošiesi, kad ir kaip žinai savo vaidmenį, scenoje kartais būna, kad prieš akis atsiranda tas „baltas popieriaus lapas“. Bet pasiseka „išplaukti“.
Kuo būčiau, jei nebūčiau aktorius? Norėčiau būti geru sūnumi, paskui – tėčiu, paskui – geru seneliu ir, ką dabar bandau, būti geru draugu. Geru žmogumi. Nors Vladas Bagdonas yra sakęs, kad geras žmogus – ne profesija. Aš galiu pasakyti tiek – kiekvienoje profesijoje turi būti geras žmogus, nes jei jo nebus, koks skirtumas, kokia ta profesija?
Ar Jūsų asmenybė atitinka klasikinį Liūto zodiako ženklo aprašymą?
Norėčiau būti valdingesnis, nebijoti pasakyti tiesos, būti užtikrintas. Norėčiau mokėti pasakyti, kad man skauda, kai skauda. Galėčiau ir norėčiau kai kuriose situacijose būti truputį naglesnis, bet, kaip sakoma, ko jau nedavė, to nedavė.
O dėl ženklo... Gimiau Arklio metais, tad tikiuosi, kad sveikata bus arkliška, o liūtas man suteiks stiprybės.
Pastaraisiais metais Jus galima pamatyti ne tik teatro scenoje, bet ir televizijoje – serialai, humoro laidos... Ką televizija duoda ir ką atima iš aktoriaus?
Televizija, kaip ir teatras, duoda patirties. Tą patį duoda reklamos, renginiai. Aktoriaus profesija yra plati. Jis turi mokėti ir stovėti ant galvos, ir gerai deklamuoti, ir, kai reikia, parėkti, ir sušokti, ir dar daug visko. Televizija iš jo atima truputėlį laisvės. Į teatrą vaikšto ne tiek ir daug Lietuvos žmonių. Tie, kurie vaikšto, kartais prieina gatvėje ir pasako gražių dalykų. Matyt, ir žmonės eina į teatrą tam tikri, ir scena aktorių šiek tiek užkelia ant pakylos. O televizijoje tave mato beveik visa Lietuva. Tada prasideda – vaikai gatvėje tave šaukia, nes atpažįsta humoro laidos personažą. Esi labiau žinomas. Jei televizijoje tavęs daug – sunku, nes tave ima gaudyti žurnalistai, netenki privatumo. Tačiau šiek tiek dalyvauti televizijos projektuose ir nepatirti šių neigiamų dalykų, yra džiaugsmas.
Jums teko laimė ir galimybė dirbti su Cezariu Graužiniu ir Oskaru Koršunovu. Kuo panašus ir kuo skiriasi darbas su šiais režisieriais?
Visi režisieriai turi viziją, yra stiprūs, panašus tas jų troškimas ką nors padaryti, noras ką nors pasiekti. Abu režisieriai, su kuriais dirbu, nebando „išrasti dviračio“ – jie turi savitą žvilgsnį, mato kitaip nei aktorius ar žiūrovas. Režisierius turi daug skaityti ir matyti, ir šie du žmonės tokie. Nemanau, kad galėčiau režisuoti, – man pritrūktų kantrybės, nes dažnai aktoriui sunku suvokti režisieriaus viziją. Repeticijų metu ir Cezaris, ir Oskaras nevykusioje scenelėje sugeba pagauti mažytį siūliuką, kurį po truputį traukia, kol ištraukiamas didelis lynas, o juo – ir visas Titanikas, vaidmuo, spektaklis. Ten būna ir istorija, ir gylis.
Kai pradėjome dirbti su Cezariu, žiūrėjome į jį kaip į žmogų, kuris... turi didelius vartus. Būna žmonės su durelėmis (čia nenoriu pasakyti nieko bloga), kiti – su mažais varteliais, o Cezaris gali atrodyti didelis, piktas ir susiraukęs... Bet taip atrodo tik tol, kol jo nepažįsti. Iš tikrųjų jis yra jautrus, švelnus ir stiprus.
Jei nebūtų šių režisierių, Lietuvos teatras būtų kitoks. Jie daro įtaką ne tik jauniems kūrėjams, bet ir savo mokytojams – vyresnės kartos režisieriams. Su jais dirbti man didelis malonumas, nes vienu metu jie dirba ir panašiai, ir skirtingai.
Jūs rašote eiles. Kaip tam randate laiko?
Negalvoju, kad reikia rašyti, – kartais pabundu naktį, čiumpu rašiklį ir lapą popieriaus ir rašau. Neretai sapnuoju spektaklius, idėjas, scenarijus, bet jei patingiu užsirašyti, tai ir prasapnuoju. Rytą dažnai būna nelengva iššifruoti, ką parašiau nedegdamas šviesos. Bet dažnai tai būna tas siūliukas, nuo kurio pradeda lietis eilėraštis.
Kokie poetai Jums patinka?
Paulius Širvys, Sigitas Geda, Williamas Shakespeare'as, ypač jo sonetai. Kai juos skaitai, tai net mintys pradeda rimuotis.
Kas, be teatro, Jums svarbu?
Šeima. Draugai. Kolegos – tie gladiatoriai, su kuriais drauge einam į areną. O teatras man – kaip jūra, bekraštis. Čia panašiai kaip muzikoje. Pianino klavišų yra 88, tad, atrodo, melodijos turėtų kada nors baigtis, bet žmonės vis kuria ir kuria. Teatre irgi galimybių ir kombinacijų jūra bekraštė. Teatras užburia paslaptimi ir baimėmis, kurias mums dovanoja. Be to, aktorius turi unikalią galimybę, kaip sakė Rolandas Kazlas, tą patį vakarą pabūti ir princu, ir elgeta. Kol teatras mane uždega, įkvepia, aš ten dirbsiu. Nes jei teatras jaudina mane patį, jei man skauda, tai tą pat jaučia ir žiūrovas.
Esate sakęs, kad geras aktorius gali suvaidinti bet ką. Ar taip jaučiatės ir pats, o gal yra vaidmenų, kurių dar nesiimtumėt?
Galima suvaidinti bet ką, reikia tik tikėti savimi. Jei tavimi pasitiki režisierius, tau lieka pačiam tuo įtikėti. Sakoma, talentas yra pasitikėjimas savimi. Jei nebijosi atrodyti kvailai, taip ir neatrodysi. Džiaugiuosi, kad turiu tokią prabangą, – nesu jokio teatro etatinis darbuotojas, todėl galiu rinktis vaidmenis.
Kas Jums yra „cezario grupė“? Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be jos?
Neįsivaizduoju. Ir neįsivaizduoju „cezario grupės“ be savęs. „cezario grupė“ – tai šeima, tai labai jautri terpė, tai, kas sieja ir tuo pačiu palieka tave laisvą. Man tai yra antroji šeima. Galiu savo gyvenimą įsivaizduot be daugelio dalykų, bet be „cezario grupės“ – sunku.
Apie ką svajojate?
Kad žmonės baigtų griauti ir pradėtų statyti. Kad dažniau vienas kitą aplankytų, kad ne naikintų, o kurtų. Norėčiau, kad tempas nebūtų toks greitas. Tokiu tempu gyvendami, nebesuprantame, kas yra kas, kas yra meilė, šeima. Kad visi turėtume laiko sustot, atsipūst. Nebėgt. Pamąstyt. Susitikti su draugais, gražiai išsikepti kokį kepsnį gamtoje, o ne pasišildyti pusfabrikatį per kelias sekundes mikrobangų krosnelėje... Išmesčiau visas mikrobanges. Kad žmonės saugotų gamtą, kad keliautų, pamatytų pasaulį, kad plėstų savo akiratį, kad domėtųsi savo šalies praeitimi, kad galvotų apie ateitį... kad netylėtų ir būtų vieningi, neleistų tyčiotis iš mūsų, o užstotų vienas kitą, kad nevogtų, o dovanotų. Žodžiu, kad nebūtų gėda vadinti save lietuviu.
Julius Žalakevičius vaidina Cezario Graužinio spektakliuose „Nutolę toliai“, „Drąsi šalis“, „Užsispyrėlės tramdymas“, „Arabiška naktis“, „Bučiuoju, Oskaras“, „Pasikėsinimai (TM)“ ir „Viskas arba nieko“.
Julių Žalakevičių kalbino Kristina Savickienė
