„Pasirašiau sutartį su Bernie Ecclestone‘u 1972 metų pabaigoje dėl lenktyniavimo „Formulėje 2“ ir su galimybe patekti į „Formulę 1“. Jis vis dar turėjo tam tikrų teisių ir padarė prieinamą 1973 metų „Brabham BT42“ bolidą. Jį paruošė Paulas Michealsas„Hexagon“ komandoje. Sezono viduryje Bernie suteikė mums priėjimą prie BT44. Tai buvo reikšmingas žingsnis į priekį, tai buvo puikus bolidas. Su juo rikiuotėje pakilau kur kas aukščiau, į pirmojo dešimtuko vidurį“, - apie savo karjerą pasakojo J.Watsonas.
1975 metais „Goldie Hexagon“ neturėjo pakankamai lėšų, kad būtų galėjusi leisti sau čempionate dalyvauti su dvejais bolidais. Dėl to J.Watsonas turėjo ieškotis vietos kitose komandose. Jis keletą kartų lenktynėse pasirodė atstovaudamas „Team Surtees“ ir „Team Lotus“ komandoms, tačiau metų eigoje stiprino santykius su „Penske“ komanda. Kai Markas Donohue tragiškai žuvo Austrijos GP treniruotėse, J.Watsonas už „Penske“ komandos bolido vairo sėdo jau Watkins Glene ir galiausiai gavo nuolatinio lenktynininko vietą.
Po solidžios 1976 metų sezono pradžios J.Watsonas Prancūzijoje pirmą kartą karjeroje užlipo ant apdovanojimų pakylos, o vėliau dar kartą finišavo trečioje vietoje namų lenktynėse Didžiojoje Britanijoje. Dar didesnę sėkmę lenktynininkas pasiekė Austrijoje, kur – praėjus metams po M.Donohue žūties – pelnė savo pirmąją pergalę.
„Nežinau, kaip galima analizuoti tokį įvykį. Laimėjus lenktynes, ironija buvo neišvengiama. Tai buvo vienintelė pergalė „Grand Prix“ lenktynėse Rogeriui Penskei ir tai buvo pirmoji mano „Grand Prix“ pergalė. Man nerūpėjo, kur ją iškovojau, tiesiog džiaugiausi, kad tai įvyko. Po to laimėjau dar keturias lenktynes, tačiau pirmoji pergalė buvo svarbiausia. Kai tai padarai, pakyli daug aukščiau tų, kurie dar nėra laimėję. Yra pasaulio čempionai, lenktynių laimėtojai ir visi kiti. Taigi palikau tuos kitus ir prisijungiau prie laimėtojų.“
Tik įsitvirtinęs komandoje, J.Watsonas sulaukė skambučio ir R.Penske, kurio metu jam buvo pranešta, kad „Formulės 1“ komanda bus likviduota. J.Watsonas tuomet dvejus metus praleido „Brabham“ komandoje.
Po ne vienerių sėkmingų lenktynių J.Watsonas pateko į „McLaren“ komandos akiratį. Britas šiai komandai atstovavo penkerius metus. Startas šioje komandoje J.Watsonui susiklostė neblogai: iškovota vieta ant pakylos Argentinoje. Vis dėlto, J.Watsonui prireikė dvejų metų ir Rono Denniso bei talentingo bolidų kūrėjo Johno Barnardo atėjimo į komandą, kad galėtų mėgautis greičiausia technika.
„Prireikė šiek tiek laiko, kad MP4/1 taptų pastoviu bolidu“, - taip 1981 metų „McLaren“ kūrinį apibūdino J.Watsonas, turėjęs problemų su M28 ir M29 bolidais.
„Prie to prisidėjo ir tai, kad Johnas bolidus kūrė labai įdomiu būdu. Ispanijos Grand Prix Metu Jaramoje bolidas pradėjo važiuoti labai gerai ir todėl su juo pirmą kartą iškovojome vietą ant pakylos. Tuomet nuvykome į Prancūzijos Grand Prix Dijone ir finišavome antri. Silverstoune, po daugybės įvykių, kurių negalėjau kontroliuoti, nugalėjau lenktynėse.“
Kitus dvejus metus J.Watsonas mėgavosi intriguojančia kova su komandos draugu Nikiu Lauda. Jis surinko daugiau taškų už dukart čempioną abejų sezonų metu, o 1982-aisiais kovą dėl titulo pralaimėjo tik penkiais taškais.
„Niki turėjo daug stipriųjų pusių, tačiau jis turėjo ir keletą elementų iš prigimties, kurie iš anksto nustatydavo kai kurias aplinkybes. Jis nebūtų natūralus lenktynininkas, jei tokiu laikyčiau save. Jis buvo labai efektyvus lenktynininkas, ypač važiuodamas priekyje, tačiau nebuvo tikras kovotojas. Nors to nesiekiau, turėjau galimybę neturėti neigiamų minčių.“
„Jei kalbėtume apie kitus lenktynininkus, geri lenktynininkai yra geri tuomet, kai jie atlieka lenkimus. Jie įsipareigoja, jie užtikrina, kad kito bolido aplenkimas yra jų darbo dalis. Kai kuriais atvejais varžovas nesipriešina. Tu jam pasiunti telepatišką žinutę. Taip dariau daug kartų, tai puikus jausmas, nes gali efektyviai kontroliuoti kieno nors sprendimus. Manau, kad turiu tą sugebėjimą. Nemanau, kad tą turėjo N.Lauda.“
„Tačiau čia kalbu apie savo paties stiprybes. Labai svarbu paminėti ir tai, kad Niki komandą buvo subūręs apie save. Kai jis tai padarydavo – ypač „Ferrari“ komandoje, su kuria laimėjo du pirmuosius pasaulio čempiono titulus – jis dominuodavo ir jį būdavo labai sunku nugalėti.“
J.Watsono karjera „Formulėje 1“ baigėsi 1983 metais. Po dvejų metų jis sugrįžo į čempionatą Brands Hače, pavaduodamas nesunkią traumą patyrusį N.Laudą. Pasitraukęs iš vienviečių bolidų sporto, J.Watsonas užėmė antrąją vietą sportinių automobilių pasaulio čempionate, pilotuodamas „Jaguar XJR-8“ bolidą kartu su Janu Lammersu. Jis taip pat dalyvavo prestižinėse 24 valandų Le Mano lenktynėse net septynis kartus, o geriausias pasiekimas – 1990-aisiais užimta vienuoliktoji vieta.
Dabar J.Watsonas visame pasaulyje komentuoja įvairiausius autosporto renginius. 67-erių metų buvęs lenktynininkas savo karjerą apibendrina taip: „Manau, kad buvo galimybių, kurių neišnaudojau pilnai, ar jų neišnaudojau dėl susiklosčiusių aplinkybių. Manau, kad galėjau laimėti daug daugiau lenktynių ir galėjau atsidurti tinkamesnėje vietoje bei laimėti čempiono titulą Las Vegase. Žvelgiant atgal, dėl to labai gaila.“
„Tačiau jei apžvelgsime geriausius „Formulės 1“ lenktynininkus, turiu pasakyti, kad vienas čempiono titulas nepadaro tavęs puikiu lenktynininku. Esi tik lenktynininkas. Lenktynininkai, laimėję ne vieną čempiono titulą, ir ypač tie, kurie laimėjo juos su skirtingais bolidais, išsiskiria iš kitų nugalėtojų. Esu patenkintas tuo, ką pasiekiau, tačiau žinau, kad galėjau pasiekti ir daugiau. Tačiau to pakeisti negaliu ir dėl to niekada nesiskųsiu.“
