Kalbos apie PKN Orlen valdomos Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos pardavimą pasigirdo pakankamai seniai. Lenkų valdomo PKN Orlen koncerno atstovai galų gale išsiaiškino, kad rusams užsukus naftotiekio „Družba“ sklendes ir naftą transportuojant į Mažeikius iš jūros, naudojant Būtingės naftos terminalą, logistikos išlaidas nesunkiai galima sumažinti, mažinant Klaipėdos naftos, per kurią išvežami pagaminti Mažeikiuose naftos produktai, paslaugų kainas.
Lengviausia tai padaryti perimant šios, Lietuvos valstybės valdomos įmonės, kontrolę. Tikslui pasiekti griebiamasi įvairiausių priemonių, netgi atviro šantažo. Kaip paskutinis koziris – derybos su rusais dėl Mažeikių įmonės pardavimo. Iš Lietuvos pusės ir vėl kaip prieš trylika metų skamba šūkiai – Ivano prie vamzdžio neprileisim.
Reiktų šiek tiek prisiminti Mažeikių naftos įmonės privatizavimo istoriją. Jau nuo 1996-1997 metų tuo metu valdantys konservatoriai pradėjo aršią propagandinę kampaniją, teigdami, kad didžiausia Lietuvos pramonės įmonė tėra tik metalo laužo krūva. Tai buvo absoliuti dezinformacija, tuometinė įmonės techninė būklė buvo pakankamai gera, ji niekuo nenusileido panašioms įmonėms tiek kaimyninėje Rusijoje, tiek kitose rytų Europos šalyse. Galima prisiminti, kad tuo metu iš tos „metalo laužo krūvos“ likutinio pelno G.Vagnoriaus vyriausybės nutarimu buvo skirta parama sporto reikmėms. Noras parduoti Lietuvos pramonės flagmaną buvo toks didelis, jog konservatoriai, išsukinėdami rankas savo artimiausiems pagalbininkams krikščionims demokratams, iš kurių ne visi tokiems veiksmams pritarė, įnirtingai besipriešinant opozicijoje esantiems A.Sakalo socialdemokratams, galų gale Seime priėmė reikalingus sprendimus, atveriančius kelią pasirašyti tikriausiai pačius gėdingiausius šiuolaikinės Lietuvos istorijoje susitarimus su amerikiečių kompanija „Williams International“. Tuometiniam premjerui R.Paksui (beje, savo 5 mėnesių valdymo laikotarpiu stipriai pabloginusiam Lietuvos pusei sutarties sąlygas) atsisakius sutartį pasirašyti, klusniai vykdanti partijos vadų valią, ją pasirašė šiandienos reitingų viršūnėse esanti Seimo pirmininkė I. Degutienė. Detaliau nenagrinėjant tolimesnių privatizavimo peripetijų verta pažymėti, kad lenkų koncernui už visą Mažeikių kompleksą (naftos gamykla, Biržų naftotiekis, Būtingės terminalas) sumokėjus apie septynis milijardus litų, Lietuva galutinėje išdavoje gavo virš dviejų milijardų. Taigi toks monkės biznis. Biznis kitų, tik ne Lietuvos, naudai. Ir labai gaila, kad Lietuvos žmonės labai greitai pamiršta tokių operacijų didvyrius.
Nagrinėjant šių dienų realijas, reiktų apsvarstyti galimus įvykių scenarijus. Pradžiai turėtume įsisąmoninti, kad lenkams valdant Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą nei Biržų naftotiekis, kuriuo neteka nafta, nei Būtingės terminalas Lietuvai nėra aktualūs. Reikia prisiminti, kad Būtingė buvo pastatyta tik tam, jog, rusams nutraukus naftos tiekimą, Mažeikių gamykla galėtų apsirūpinti naftos žaliava arba būtų galima eksportuoti rusišką naftą. Bet visa tai priklauso nuo Rusijos sprendimų. Kalbant apie pačios naftos perdirbimo gamyklos reikšmę Lietuvos ekonomikai, jos nereikia pervertinti. Pagrindiniai mokesčiai, kuriuos sumoka ši gamykla yra akcizų mokesčiai. Bet kokiu atveju, net jai nedirbant, šiuos mokesčius tokiais pačiais dydžiais sumokėtų kuro importuotojai. Ir čia visu rimtumu iškyla Klaipėdos naftos terminalo reikšmė. Šio terminalo pagalba Lietuva be ypatingų problemų gali lengvai apsirūpinti naftos produktais. Tikslingai panaudojant šio terminalo galimybes, Lietuvos valdžia ir dabar galėtų optimizuoti degalų kainas, įveždama konkurso būdu pirktus degalus ir sudarydama konkurencines sąlygas Mažeikių produkcijai bent jau Lietuvos rinkoje. “Lukoil“ benzino įvežimas panaudojant Klaipėdos terminalą, tai tik miglos pūtimas ir bandymas užbėgti įvykiams už akių. Kainos dėl to nesumažės, tiesiog dėl jų bus susitarta. Todėl kalbos apie Klaipėdos terminalo kontrolės dalinį ar pilną atidavimą į svetimas rankas, reiškia ne tik ekonominį nusikaltimą. Tai būtų pati tikriausia Lietuvos nacionalinių interesų išdavystė. Atsitiktinumas tai ar ne, bet šitame procese vėl minima I.Degutienės pavardė. Džiugina tik tvirta Lietuvos Prezidentės pozicija – neparduoti strateginių Lietuvos objektų. Taigi, tarkim, nepasidavus lenkų spaudimui ir jiems neatiduodant Klaipėdos terminalo kontrolės, lenkai ima ir parduoda turimą Mažeikių kompleksą. Kadangi Lietuvos biudžetas kiauras (nacionalizuoti galimybės nėra), didžiausia tikimybė, kad jį nupirks rusų energetinės kompanijos. Rusai gautų taip jiems reikalingą neužšalantį naftos eksporto terminalą. “Družbos“ vamzdžiai tikriausiai tuoj pat stebuklingai atgytų, galima manyti, kad naftos eksportas vyktų maksimaliu tempu. Tikėtina, jog ir perdirbimo gamykla būtų pilnai aprūpinta naftos žaliava bei dirbtų pilnu pajėgumu. Todėl ekonominiu požiūriu Lietuvai visiškai tas pats kas valdys Mažeikių kompleksą. Tačiau vieną sąlygą reiktų išlaikyti – Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos produktus eksportuoti panaudojant Klaipėdos naftos terminalą. Tai galima pasiekti įvairiais būdais ir niekam neatiduodant terminalo kontrolės.
Tačiau kokio gi galima tikėtis blogio Mažeikius valdant rusų kompanijoms? Labai tikėtina, kad žymiai sustiprėtų prorusiškų Lietuvos politinių jėgų finansavimas, taip siekiant Lietuvos politiką orientuoti rytų kryptimi. Orientuoti į ten, kur jau buvome. Bet gal atsispirsime?
Jonas Valatka, Socialdemokratinės minties instituto visuomeninis ekspertas
