Blogėjanti šalies ekonominė socialinė padėtis kelia nusivylimą valdančiųjų partijų gebėjimais valdyti valstybę. Trys Seimo opozicinės politinės partijos pateikė visuomenei alternatyvią „naujosios daugumos“ Vyriausybės programą „Plačioji koalicija“ ir pakvietė prisijungti kitų politinių jėgų atstovus, kurių netenkina dabartinės Vyriausybės vykdoma politika.
Peržiūrėjus pristatytą dokumentą galima pastebėti tam tikras tendencijas. Matosi noras grąžinti PVM lengvatas, taip pat kai kuriems maisto produktams, kuo, matyt, suinteresuota Darbo partija, peržiūrėti akcizų mokesčių dydžius, kuriais nepatenkintos kai kurios interesų grupės. Nors programa gana plati, apima visas pagrindines sritis, tačiau gana deklaratyvi ir savo esme mažai skiriasi nuo panašiais lozungais pasižyminčios dabartinės Vyriausybės programos.
Mokesčių sistemos kaitaliojimas nei verslui, nei gyventojams nieko gero neduoda, galbūt išskyrus mokesčių aiškintojus, kuriems tokiais atvejais darbo netrūksta. Pridėtinės vertės mokesčio mažinimas mūsų sąlygomis vartojimo kainų nemažina, tai seniai aišku visiems rinkos dalyviams ir tą jau gana senokai konstatavo ir valstybės kontrolė. Panašiai ir su akcizais. Tad kuriam gyventojų sluoksniui ruošiamasi gerinti gyvenimą?
Geras sprendimas būtų grąžinti sumažintus pensijų dydžius – tai gerokai padidintų vidinį vartojimą, tačiau tuo pačiu reikštų biudžeto lėšų perskirstymą, atimant lėšas iš jau numatyto finansavimo. Įvertinant būsimos koalicijos margumą bei besikryžiuojančius interesus, vargu ar galima to tikėtis.
Nieko nekalbama apie vieną iš pagrindinių mokesčių – pelno mokestį. Įvertinus dabar galiojančias pelno mokesčio lengvatas naujų technologijų įsigijimui ir biudžeto deficito dydį, būtų tikslinga siūlyti pelno mokesčio tarifą grąžinti į buvusį lygį, neliečiant smulkių įmonių. Dabartinės Vyriausybės pozicija dėl šio mokesčio suprantama – Vyriausybė dešinioji, todėl atitinkamai gina turtingesniųjų interesus, tačiau naujojoje daugumoje dominuotų taip vadinami kairieji, kurie turėtų elgtis priešingai.
Programoje nieko nekalbama apie valstybės finansinį stabilumą, apie sąlygų kuo greitesniam euro įvedimui sudarymą. Dauguma euro įvedimo priešininkų regis jau suprato, kad prisijungimas prie euro zonos tai strateginis Lietuvos valstybės siekis, sudarantis prielaidą Lietuvai tapti turtingų Europos valstybių klubo nare su visomis atsirandančiomis finansinėmis garantijomis bei investicinėmis galimybėmis. Kyla klausimas – ar tai daroma iš nesuvokimo, ar tai tikslinis dabartinės opozicijos veikimas, paliekant Lietuvą kapanotis euro zonos užribyje.
Programoje “Plačioji koalicija“ akcentuojami pirmaeiliai veiksmai, kurių reikėtų imtis skubiai gerinant dabartinę blogą ekonominę socialinę Lietuvos žmonių padėtį. Kaip viena iš pagrindinių priemonių minimas darbo vietų kūrimo skatinimas. Deja, tik skatinti, esant dabartiniam nedarbo lygiui, jau maža – reikia jas kurti ir tai turėtų daryti valstybinės institucijos, kurios tam tikslui turi visas finansines galimybes. To programoje nėra.
Sumažėjus atlyginimams, pensijoms, kitoms socialinėms išmokoms, didžiulį rūpestį žmonėms kelia benzino, vaistų, pagrindinių maisto produktų, energetikos, komunalinių paslaugų kainos. Esant mažai Lietuvos rinkai, esant visiškai neveiksmingam konkurenciją prižiūrinčių institucijų darbui (praktiškai ir neįmanoma užkirsti kelią suinteresuotų rinkos dalyvių susitarimams kainų klausimais), norint sumažinti šias kainas, būtinas neatidėliotinas tiesioginis didesnis ar mažesnis valstybės įsikišimas į konkrečius procesus. Tik su šypsena šiuo metu galima stebėti konkurencijos imitaciją įvežant „Lukoil“ benziną per Klaipėdos naftos terminalą. Dėl to benzino kainos Lietuvoje nesumažės. Visiškai kitas vaizdas galėtų būti, jeigu valstybės valdomas Klaipėdos naftos terminalas būtų įpareigotas pirkti benziną didmenine tvarka ir pateikti Lietuvos rinkai valstybės reguliuojamomis kainomis. Atsirastų šiokia tokia reali konkurencija. Dabartinė Vyriausybė šito tikrai nedarys, nes tam tikriausiai trukdo susitarimai su PKN Orlen ir tokį neveiklumą pateisinančios Laisvosios rinkos instituto propaguojamos klišės, kad valstybė negali reguliuoti rinkos procesų. Matydama nepateisinamai dideles kainas vaistų rinkoje, valdžia bando reguliuoti vaistų antkainius. Tačiau jau dabar galima numanyti, kad numatytos priemonės tik perskirstys atitinkamų vaistų kainas, o bendras kainų lygis išliks nepakitęs. Norint iš esmės pakeisti padėtį, būtina iš rinkos eliminuoti visus tarpininkus (didmenininkus, “gamintojus pakuotojus“) pačiai valstybei reikiamais kiekiais perkant vaistus didmenine tvarka. Tačiau išryškėjus ką ir kaip farmacininkai finansuoja, radikalūs dabartinės valdžios veiksmai šiuo klausimu nerealūs.
Deja, galimos naujosios daugumos pirmaeilių veiksmų programoje panašių ar kitokių veiksmų, kurie kardinaliai pakeistų dabartinę situaciją, nematyti. Nematyti konkrečių priemonių ir sprendžiant energetines problemas. Dabartinės valdžios planai statyti atominę elektrinę, pritraukiant mistinį strateginį investuotoją, kuris investuos savo lėšas rinkoje, kur viena šalia kitos gali atsirasti dar dvi atominės jėgainės, sudarys sąlygas, kad Lietuvos elektros vartotojai už elektros energiją mokės didžiausią kainą regione, nes investuotojas trumpiausiu laiku norės atsiimti investuotus pinigus. Panašiai kaip dabar su benzinu. Turime naftos perdirbimo gamyklą, bet už benziną mokame brangiau negu latviai ar estai.
Keliais aspektais peržvelgus pristatytą programą negalima pasakyti, kad jos įgyvendinimas žymiai pakeistų Lietuvos žmonių gyvenimą. Nors joje yra gerų ir reikalingų sprendimų, tačiau būtina radikalesnė, žymiai didesnį valstybinį reguliavimą numatanti programa. Tokios nesimato.
Jonas Valatka, Socialdemokratinės minties instituto visuomeninis ekspertas
