Šešioliktos Vyriausybės programa ypatingų diskusijų nesukėlė. Nors kai kurie politologai bei ekonomikos ekspertai kritikos negailėjo, opozicija – tiek konservatoriai, tiek liberalai apsiribojo ganėtinai švelnia kritika. Ir neatsitiktinai.
Nežiūrint gana didelio bendro pobūdžio punktų skaičiaus, aiškiai matosi A. Kubiliaus Vyriausybės darbų tęstinumas. Nuolatinė „naktinės“ mokesčių reformos kritika iš karto pasibaigė – mokesčių sistema nebus keičiama, atitinkamai nebus keičiamas ir buvusios Vyriausybės paruoštas biudžeto projektas.
Energetikos srityje bus tęsiami visi pradėti darbai, netgi pažadai atsižvelgti į Lietuvos žmonių išreikštą nepritarimą atominei energetikai galimai nebus vykdomi. Jau kalbama apie esamo projekto naują vertinimą ir tik tada galimus sprendimus.
Šilumos ūkyje – jokių naujų sprendimų, tik kalbama apie konservatorių išradimą – konkurenciją šilumos gamyboje centralizuoto tiekimo srityje. Neatsisakoma ir ypač Lietuvos sąlygomis žalingo principo – vadinamojo viešosios ir privačios iniciatyvos bendradarbiavimo. Balsių mokyklos Vilniuje statybos istorija, kai buvo galima už panaudotas lėšas pastatyti kokias tris mokyklas, aiškiai parodo tokio bendradarbiavimo pragaištingumą. Programoje kalbama apie kainų mažinimą, tačiau jokių konkretesnių priemonių nesimato. Bus tęsiama skalūninių dujų paieška ir biokuro didesnis panaudojimas. Neįvertinama, jog skalūninių dujų išgavimas gali sukelti užteršimo pavojų didžiausiam Lietuvos turtui – gėlam vandeniui.
Neproporcingai dideles diskusijas sukėlė minimalios mėnesinės algos didinimas. Bet kuri nauja Vyriausybė būtų tai dariusi, todėl sukeltas triukšmas niekuo nepamatuotas. Vien toks algos pakėlimas esminių skurdo problemų nesprendžia. Bankinėje sistemoje jokių pokyčių taip pat nesimato. Įsipareigojimas išnagrinėti valstybinio komercinio banko įsteigimo galimybę – atrodo tik deklaracija. Tikriausiai bus surasta daugybė argumentų, kad to daryti nereikia.
Skirtingai nuo buvusios Vyriausybės pozicijos, naujoji Vyriausybė savo programoje numato vykdyti lenkų reikalavimus. Lenkiškų vietovardžių įteisinimas rytų Lietuvoje gali būti labai pavojingas. Čia jau kvepia ir Seimo nario priesaikos laužymu.
Skirtingai nuo konservatorių vykdytos mokesčių politikos, numatomas pridėtinės vertės mokesčio mažinimas kai kurioms prekėms. Deja, konservatoriai šį kartą teisūs – šie mokesčių pakeitimai galutinės prekių ar paslaugų kainų nesumažins, tik sumažins biudžeto pajamas, atitinkamai šią dalį kainos pasiliekant prekių ar paslaugų tiekėjams. Bet kol kas konservatorių palaikomame biudžete PVM keitimas nenumatytas. Tačiau norint padidinti biudžeto pajamas, būtina pelno mokesčio tarifą atstatyti į prieš ketverius metus konservatorių Vyriausybės trumpam padidintą lygį, paliekant esamas šio mokesčio lengvatas. Naujosios Vyriausybės atstovai nuolatos kartoja, kad tai bus žmonių Vyriausybė ir bus kuriama gerovės valstybė.
Labai norėtųsi tuo tikėti, tačiau, kaip bus sprendžiami Lietuvos žmonėms patys aktualiausi klausimai, lieka neaišku. Pavyzdžiui, šilumos kainų mažinimas. Jeigu bus einama konservatorių numatytu keliu, šildymo kainos nemažės. Konkurencija šilumos gamyboje esant centralizuotam tiekimui – tik neįvykdomas geras noras. Masinė pastatų renovacija, nesaistant gyventojų bankų paskolomis, galima tik tuo atveju, jei iš šilumos ūkio bus eliminuoti privatininkai. Priešingu atveju, niekaip nepavyks sureguliuoti šio proceso finansinės dalies. Socialdemokratų sąjunga ne kartą siūlė kuo greičiau nutraukti šilumos ūkių nuomos sutartis ir viską perduoti valstybės žinion, įkuriant atitinkamas valstybines struktūras. Tik tada atsiras realios prielaidos pasiekti optimalias, gyventojams priimtinas šildymo kainas.
Kita didžiulė problema – degalų, vaistų, maisto produktų kainos. Šiose srityse susiformavo oligopolinės struktūros absoliučiai valdančios šių prekių realizavimo kainas. Galima numatyti, kad bet kokie valstybės žingsniai reguliuojant šias kainas sutiks didžiulį pasipriešinimą. Tačiau tiek degalų, tiek vaistų prekyboje valstybė, palikdama dabar esamą situaciją, gali įvesti realią konkurenciją įkurdama valstybės valdomas degalines ir vaistines.
Maisto prekių prekyboje įstatyminėmis priemonėmis būtina atskirti mažmeninę prekybą nuo didmeninės. Tik tada atsirastų sąlygos konkurencijai ir, atitinkamai, kainų mažėjimui. Naujasis premjeras yra įvardijęs, kad šešėlinė ekonomika sudaro 30 mlrd. litų, tačiau programoje kalbama tik apie korupciją ir kontrabandą.
Socialdemokratų sąjunga ne kartą atkreipė visų buvusių valdžių dėmesį į tai, kad norint pagerinti mokesčių surinkimą būtina pakeisti Akcinių bendrovių įstatymo bei Civilinio kodekso nuostatas taip, kad liberalų bei Laisvosios rinkos instituto pastangomis eliminuota šių įmonių finansinė ir kitokia kontrolė būtų atstatyta. Tada žymiai sumažės lygiagrečių buhalterijų įmonėse. Koks tai mastas, visi galėjo pamatyti iš Darbo partijos bylos, kai įmonės galimai disponavo didžiulėmis neapskaitytų pinigų sumomis. Keičiant minėtą įstatyminę bazę, galima pasinaudoti kad ir Vokietijos komercine teise.
Savotišką finansinę bombą, Mažųjų bendrijų įstatymą, naujai valdžiai paliko konservatoriai ir liberalai. Šitas keistas verslo taisyklių kratinys leidžia, turint milijardines pajamas, mokėti simbolinius mokesčius socialiniam draudimui. Nepavykus įvesti SODROS mokesčių lubų, buvo nueita dar radikalesniu keliu – sukurtas įstatymas. Ir šitas „kūrinys“ leidžia veiklą be turtinių įsipareigojimų, nes yra ribotos civilinės atsakomybės. Tik pakeitus minėtus norminius aktus galimas ženklus šešėlio mažėjimas ir didesnis BVP perskirstymas.
Labai svarbus programos įsipareigojimas – išlaikyti SODRĄ, tačiau būtina nedelsiant panaikinti liberalų primestus prievartinius pervedimus į pensinius fondus. Tokie fondai, kokie dabar yra, gerą gyvenimą gali užtikrinti tik jų valdytojams. Kitaip, kaip apgavyste, šių fondų veiklą ir šią veiklą reglamentuojančius teisinius aktus pavadinti negalima. Todėl dalyvavimas fonduose turi būti absoliučiai savanoriškas ir valstybės institucijos privalo nuolatos aiškinti apie pervedamų pinigų investavimo riziką.
Atskira tema galėtų būti Valstybinio komercinio banko įkūrimas. Buvusi XV Vyriausybės finansų ministrė ne kartą yra pareiškusi, kad nepritaria valstybinio banko atsiradimui, nes jis gali būti blogai valdomas ir išvogtas. Deja, paskutiniai įvykiai rodo, kad nuo to neapsaugotos ir privačios finansinės institucijos. Tiesa, ministrė „užmiršta“, kad centrinis valstybinis bankas tiek Lietuvoje, tiek ir kitose rinkos ekonomikos valstybėse yra valdomas valstybės ir tuo pačiu valdo visos valstybės finansinius resursus ir nėra baimės pinigų išvogimui. Tarp kitko, jis atlieka visų komercinių privačių bankų kontrolę. Todėl argumentai prieš banką aiškiai rodo privatų suinteresuotumą.
Didžiulę įtaką valstybės konkurencingumui ir gyventojų namų ūkiams turi elektros kainos. Jeigu dabartinė valdžia naujai pažiūrės į šią problemą, į konservatorių sukurtą biržą ir eliminuos visus nereikalingus tarpininkus, elektros kaina neturėtų didėti. Žvelgiant į šios koalicijos pirmuosius darbus tenka konstatuoti, kad, norint socialiai orientuotos, valstybės reguliuojamos ekonomikos ir geresnio gyvenimo mažiau pasiturintiems Lietuvos žmonėms, gali tekti palaukti kitų rinkimų.
Jonas Valatka, Lietuvos socialdemokratų sąjungos valdybos narys
