Pernai lapkričio 27 dieną penkiasdešimties sulaukusiai buvusiai Ukrainos premjerei Julijai Tymošenko atėjo sunkūs laikai: politikė priversta susipažinti su sulaikymo kameros gultais. Praėjusį penktadienį ji buvo suimta už nepagarbą teismui.
Kai verslas pakiša koją...
O, beje, kada tie laikai jai buvo lengvi? Sunki verslininkės duona, kai diplomuota 28-erių inžinierė griebėsi vaizdo kasečių nuomos, dirbo jaunimo centro „Terminalas“ komercijos direktore, o nuo 1991-ųjų gegužės kartu su vyru Aleksandru pradėjo pelningą energetikos verslą. Augo milijonai, o kartu – ir pretenzijos į didžiąją politiką.
Bet ne vienas pasaulio politikas yra patyręs, kad toks karjeros šuolis dažniausiai kelia kompromitacijos pavojų, veda į materialiąją ir interesų pagundą. 2004 m. Oranžinė revoliucija Ukrainoje tapo J. Tymošenko ne tik išbandymu, bet ir atvėrė kelius žaviai ilgakasei pakerėti permainų ištroškusius ukrainiečius ir kartu su Viktoru Juščenka bei kitais reformatoriais vesti beveik 50 milijonų valstybę europiniu farvateriu.
Taip jau būna: politika ne tik suartina priešingų sparnų veikėjus, bet ir išskiria draugus. Prasidėjusi trintis su tuometiniu Ukrainos prezidentu, nesitaikstymas su opozicija, prieštaringai vertintos „dujų“ derybos su Rusija, o ir kampuotas politikės charakteris užvertė ją kaltinimų lavina dėl korupcijos.
Buvusi niekam nežinoma gražuolė mergina Julija Vladimirovna Grigian, vėliau pakeitusi pavardę į motinos – Telegina, galų gale pasilikusi vyro, su kuriuo nebendrauja jau 10 metų, pavardę Tymošenko, pernai atėjus į valdžią promaskvietiškos pakraipos „mėlynųjų“ lyderiui Viktorui Janukovyčiui, pateko į prokurorų nemalonę.
2010-ųjų gruodį buvusiai premjerei mestas kaltinimas, kad ji išeikvojo 320 mln. eurų, kuriuos Ukraina gavo už anglies dvideginio išmetimo į atmosferą kvotų pardavimą. Esą jos vadovaujama vyriausybė ne investavo šiuos pinigus į gamtos apsaugą, o išleido pensijoms padidinti. Šiemet sausį prieš ją buvo parengta antra byla: premjerė viršijusi savo įgaliojimus perkant greitosios medicinos pagalbos automobilius.
Jau vasarį šios bylos buvo sujungtos į vieną, tyrimas buvo baigtas, bet gegužę Generalinė prokuratūra pateikė trečią kaltinimą: J. Tymošenko taip pat viršijusi įgaliojimus, kai sudarė susitarimą su Rusija dėl dujų tiekimo. Birželio 24-ąją Kijevo miesto Pečioros teismas pradėjo procesą, o rugpjūčio 5 d. J. Tymošenko buvo suimta.
Gali būti, kad tai tik ekspremjerės teisminio persekiojimo „viršūnėlės“. Juk balandžio pabaigoje ją pakeitęs premjeras Nikolajus Azarovas pareiškė, kad J. Tymošenko ir jos kabineto nariai turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn už neregėto masto korupciją: kaip rašė, „Ukrainskije novosti“, jai mėginta inkriminuoti maždaug 12,4 mlrd. dolerių žalos padarymą valstybei. Prezidentas V. Janukovyčius patvirtino, kad prokuratūra tiria 30 baudžiamųjų bylų, susijusių su ankstesnės vyriausybės veikla. N. Azarovas patikslino, kad tokių bylų gali būti šimtas ir J. Tymošenko veiklą tirs tarptautiniai auditoriai.
Teismas – pavojus šaliai?
J. Tymošenko suėmimas ir prasidėjęs teismas vertinamas įvairiai. Vieni mano, kad demokratėjančioje valstybės taip įsigali Vakarų vertybės ir šalis artėja prie tarptautinių teisingumo standartų, o kiti tvirtina, kad tai tiesiog eilinis susidorojimas su konkurentais ir Ukrainos vidinės krizės tąsa. Tačiau, kaip mano Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas, J. Tymošenko teismas sukėlė didelį pavojų šaliai. Korupcija ir oligarchų grupės, nuolat kariaujančios tarpusavyje, įsitvirtino šalies politinėje sistemoje. Korupcijos tinklai, dujų tiekimas iš Sibiro į Vakarų Europą aiškiai trukdė Ukrainos politinei raidai. Bet nesvarbu, šventasis ar nusidėjėlis, kiekvienas nusipelnė būti išklausytas, o ne teisiamas, tikina šis garsus Švedijos ir ES pareigūnas.
J. Tymošenko teismas yra puiki galimybė V. Janukovyčiui ir jo šalininkams atsikratyti galingos konkurentės kitų metų rinkimuose. Tačiau šie teismai kelia rimtas dvejones dėl Ukrainos jurisdikcijos sistemos ir įstatymų vykdymo organų. Ukraina, nors V. Janukovyčiaus vyriausybe pasitikima, eina netinkame linkme, įsitikinęs C. Bildtas.
Tačiau jis tvirtina, kad Europos Sąjungos ir Ukrainos derybos turi tęstis, nors tolimesni žingsniai neišvengiamai priklausys nuo Ukrainos įsipareigojimų remti Europos integraciją. O dabartiniai įvykiai Kijeve (čia prie valstybės institucijų tęsiasi „trečiasis Maidanas“ – teisiamosios šalininkų mitingai) net ir artimiausius Ukrainos draugus skatina pristabdyti tarpusavio ryšių gerinimą. Kita vertus, Ukrainos žingsniai Europos Sąjungos link atspindi pastangas modernizuoti ir reformuoti savo ekonomiką. Iš tikrųjų šalis galėjo tapti mini Kinija, turint omeny, kad jos pramonė gali prilygti pasaulinės ekonomikos rinkai. Šalies potencialas žemės ūkio plėtroje yra taip pat įspūdingas. Ryžtingų reformų politika gali įveikti bet kokias kliūtis, tačiau Ukraina turi suprasti, pabrėžia C. Bildtas savo straipsnyje, kad įstatymai ir esminės integracijos sąlygos yra svarbiausias dalykas siekiant toliau eiti Europos Sąjungos link.
Tarptautiniai vidinio skandalo aidai
Kad Ukraina ritasi vis žemyn, vaizdžiai iliustruoja laikraštis „The Financial Times“. Jis rašo, kad ši besivystančios rinkos ekonomikos valstybė pastaruoju metu, jau prasidėjus J. Tymošenko teismui, gavo du stiprius smūgius. Maža ir nelikvidi fondų rinka krito 8 proc., o per praėjusią savaitę – 16 procentų. Tai galima „nurašyti“ ir globaliems padariniams, pavyzdžiui, JAV kreditų reitingo kritimui. Tačiau J. Tymošenko suėmimas penktadienį už nepagarbą teismui kelia pavojų, kad šalis ritasi žemyn, toldama nuo demokratijos, praėjus vos metams nuo V. Janukovyčiaus prezidentavimo pradžios. Tiek Briuselis, tiek Vašingtonas nuogąstauja, kad pajėgi konkurentė mėginama pašalinti pasitelkiant nepriklausomus teismus.
Kijevo investicijų bankas „Dragon Capital“ savo pažymoje rašo, kad Ukrainos ekonomika šiuo metu ypač trokšta investicijų, jų net 50 mlrd. dolerių gavo nuo nepriklausomybės pradžios. Dabar jos ekonomika nuolat krinta po 15 proc. BVP smukimo 2009 m. Užsienio investicijos dvejus metus neviršija 6 mlrd. dolerių kasmet, ir tai lemia silpną investicinį klimatą, kuris savo ruožtu šią didžiulę Europos valstybę stumia tolyn nuo demokratijos.
O laikraštis „Trud“, kurio apžvalgininkas prisipažįsta nejaučiąs didelių simpatijų J. Tymošenko, klausia, kodėl Maskva toleruoja, kad ši „politikė su sijonu“ taptų faktiška sąžinės kalinio Michailo Chodorkovskio likimo seserimi. Ar tai Maskvos ir Kijevo interesų sutapimas? Kam tai naudinga? Ir dar: ar ne ekspremjerės šalininkams įduodamas ginklas į rankas, kai „Gazprom“ daro didžiules nuolaidas Baltarusijai, parduodamas jai dujas kitais metais ir taip duodamas ženklą Ukrainai būti labiau sukalbamai?
Vadinasi, J. Tymošenko teismo procesas – ne tik vidinis šalies reikalas, ne tik dar vienas Maidano skandalas ir Ukrainos politikų nesutarimų išraiška.
Todėl, kaip rašo C. Bildtas, Ukrainos ateitis lieka neaiški. Tai didelė šalis, Europos narė, ji nusipelnė saugios ir klestinčios ateities. Tačiau J. Tymošenko teismas, deja, gali palikti ją atsiskyrėle.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
