Sakoma, kad automobilių lenktynės – ne moterims skirta sporto šaka. Per daugelį metų nusistovėjo stereotipai, kad dailiosios lyties atstovės dėl stipresnių savisaugos instinktų, atsargumo ir fiziologijos skirtumų šioje srityje smarkiai nusileidžia vyrams. Iš tiesų, moterų šiuolaikiame automobilių sporte nedaug, tačiau tos, kurios lenktyniauja,visuomet yra labai greitos.
Talentingų jaunų lenktyninkių yra ir Lietuvoje. Joana Survilaitė į lenktynių trasą pirmą kartą išvažiavo būdama 12 metų, o savo vardą į šalies automobilių sporto istoriją įrašė 2007 m., kuomet, laimėjusi Lietuvos kartingo čempionatą „ICA-junior“ klasėje, tapo pirmąją tai padariusia mergina. Jau trečius metus ji lenktyniauja ralio čempionate ir A2000 klasėje nuolatos taikosi į prizines vietas.
Joana Survilaitė ir Vesta Survilienė (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Kita moteriškojo ekipažo narė Joanos mama, Vesta‒ sėkmingo verslininko Eligijaus Survilos žmona. Kartu su dukra šiais metais Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje ji ėmėsi tarptautinio verslo studijų. Kalbėdama apie dukros pasiekimus, Vesta teigia, netikėjusi, kad vyrai gali turėti tokių kvailų ambicijų. „Joanos čempionės titulas 2007-iais buvo ne tik jos, bet ir mano kova“, ‒ prisimena ji.
Prisimindama tuos laikus, kuomet pradėjo lenktyniauti kartingais, Joana nebando slėpti nuoskaudos: anot jos, siekti rezultatų, kuomet niekas išskyrus šeimos narius jos nepalaikė, buvo sunku. „Ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti žmonės, kurie su manimi apskritai bendraudavo. Visi kiti nekreipdavo dėmesio, laikydamiesi nuostatos, kad „boboms“ čia ne vieta“, ‒ šnekios ir nuolat besišypsančios merginos veidas trumpam surimtėjo.
Joana, ar sunki buvo pradžia automobilių sporte?
Joana: Kai pradėjau važiuoti kartingais, mane treniravo geriausias mūsų treneris Andrius Jonelis. Man pasisekė, kad jis sutiko to imtis, nes pasirodo, kad niekas Lietuvoje nesiima treniruoti merginų. Jį iki šiol labai myliu, nes tai buvo pirmas mano treneris, daug davė – už tai jį labai gerbiu.
Kaip susiformavo unikalus šeimyninis moteriškas ekipažas?
Joana: Šie metai ralyje man yra trečias sezonas. Prieš tai su sezonus važiavau su vyrukais, tačiau tokie jau tie vyrai, kad yra linkę įsimylėti, o tada jau nebe lenktynės jiems rūpi. Žvalgiausi aplinkui ir domėjausi, tuo pačiu norėdama išvengti praėjusiais metai pasikartojusios situacijos, taigi, besirengdama šiam sezonui, pagalvojau, kad būtų smagu, jei šalia sėdėtų moteris ar mergina.Mama visuomet su entuziasmu lydėdavo mane visose varžybose, viską žinojo. Pašnekėjome apie namuose, paaiškėjo, kad to noriu tiek aš, tiek ir mama – taip ir susidarė toks smagus moteriškas ekipažas.
Joana Survilaitė ir Vesta Survilienė (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Vesta: Aš visuomet sakiau, kad ralis yra pakankamai sudėtingas ir pavojingas sportas. Tą puikiai suvokiu ir dabar. Joana visuomet svajojo išbandyti ralios lenktynes, tačiau aš sakiau, kad tai įvyks tik per mano lavoną. O išėjo taip, kad aš gyva ir pati įsėdau į tą ekipažą, važiuoju kartu ir šis sportas man labai patinka. Aišku, stengiuosi labai nenuvilti Joanos. Apskritai, mes labai ilgai svartėme, dėl to bendro ekipažo, nes tai yra didžiulė atsakomybė – aš suvokiu, kad mano klaida gali kainuoti ne tik komandinį mūsų rezultatą, bet pasekmės gali būti ir blogesnės.
Vesta, ar daug streso buvo, kuomet su dukra pirmą kartą dalyvavote lenktynėse?
Vesta: Labiausiai bijojau neįvykdyti kažko, kaip šturmanė – nepasakyti laiku, padaryti kažką ne tada, kai reikia. Pirmą kartą važiavome ralyje „Aplink Lietuvą“, o ten viskas buvo gerokai paprasčiau, tiesa, klaidų išvengti vis tiek nepavyko. Didelių rezultatų tuomet mes nesiekėme, todėl tai buvo daugiau važiavima savo malonumui. „Vilniaus ralyje“ pavėlavome į startą, buvo momentų, kuomet nepasakiau kažko iki galo, pasitaikė visko.
Sėdėdama šalia dukters automobilyje jaučiatės ramiau nei tada, kuomet lenktynes tekdavo stebėti iš šalies?
Ekipažas ilsisi (nuotr. asm. archyvo)
Vesta: Kuomet kartingų trasoje važiuodavo Joana, prie manęs niekas neidavo, žinodavo, kokia galiu būti varžybų metu ‒ iš manęs kai kurie galėjo išgirsti, ko dar negirdėję. Paskutinio sezono metu, turbūt,nustebinau visus ten buvusius vyrus. Esu pakankamai ūmaus būdo, todėl kartą įbėgau į sekretoriato zoną ir pasakiau viską, ką galvoju apie jų nešvarius žaidimus.
Ralyje iš pradžių būdavo taip, kad skaičiuodavau sekundes laukdama Joanos, tildydavau aplinkinius, kad galėčiau išgirsti atvažiuojantį jos „Renault Clio“. Kai pradėjau važiuoti šalia streso buvo, o dabar didžiausia baimė – kažko nepadaryt.
Kokie Jūsų manymu, yra moteriško ekipažo privalumai?
Joana: Tiksliai galiu įvardinti nebent tai, kad skiriasi balsas. Man, kaip vairuotojai, labai svarbus šturmano balso tembras, intonacijos ir kita specifika. Aišku, pasitaiko tokių linksmų stuacijų kuomet, tarkime, nulūžta nagas, tuomet klausiu mamos: „Ar turi dildę?“. Ji atsako, kad turi, tuomet aš pavadinu mamą geriausiu šturmanu pasaulyje. Visgi, negalėčiau pasakyti vienareikšmiškai, kad geresni šturmanai yra vyrai ar moterys.
Kuomet puikiai sutariate, šeimyninis duetas yra puikus pasirinkimas. Antra vertus, ar negali nutikti taip, kad jums apsipykus, ekipažas pakriktų ir tektų praleisti vieną etapą?
Joana: Mums abiems ralis yra „šventas reikalas“. Galbūt anksčiau pykdavomės daugiau nei dabar – ekipaže tie nesutarimai greičiau atslūgsta. Kuomet mama nevažiavo ralyje, vos tik užsimindavau, kad man reikia naujų padangų, mama imdavo priekaištauti, o dabar pati pirma klausia manęs, kokias padangas ketinam užsisakyt ir, ar nereikėtų didesnio kiekio.
Lenktynių akimirka (nuotr. asm. archyvo)
Vesta: turime tėtį, kuris puikiai moka mus sutaikyti – taip yra nuo tų dienų, kai Joana buvo dar mažas vaikas. Abi esame gimusios po vandenio ženklu, labai užsispyrusios, charakteriai panašūs, todėl pykdavomės reguliariai, tačiau tėtis visuomet rasdavo būdų mus sutaikyti.
Moteris lenktyninkė yra retas atvejis automobilių sporte. Kodėl jūsų manymu, taip yra?
Vesta: Kai Joana pradėjo važiuoti kartingais, mes labai greitai susidūrėme su požiūriu, kad tai yra „ne bobų sportas“. Mus labai sunkiai priėmė, o dukros iškovotas Lietuvos čempionės vardas buvo ne tik jos, bet ir mano kova. Gyvenime niekada nemaniau, kad vyriškos ambicijos gali pasireikšti taip kvailai – kai kurie dėjo visas pastangas, kad tik mergina netaptų čempione. Kiek teko kalbėtis su Joanos treneriais – tiek kartingų, tiek ir ralio lenktynėse, jie sakė, kad ji visuomet pradeda atsargiai. Turbūt tai yra moteriška, nes moterys visuomet atsargesnės, bet ji pagreitėja labai greitai, galiausiai lūžis vistek įvyksta.
Lenktynių akimirka (nuotr. asm. archyvo)
Joana: Aš pati nelabai suprantu, kodėl automobilių sporte tiek mažai moterų. Galbūt sunkumų kelia tai, kad reikia fizinės jėgos, tačiau reguliariai lankant sporto salę, jos galima turėti. Verta dalyvauti vien dėl tos reakcijos, kurią kartais matau aplenktų vyrų veiduose. Dažnai jiems dreba rankos ir pasipila keiksmažodžiai, kai kurie netgi drįsta ginčytis, esą man protokole įrašė ne tą minutę. Mane arba labai myli, arba visiškai nekenčia – viduriuko nėra.
Kitas dalykas – dėmesio ir pagalbos sulaukiame labai daug. Lietuvos ralio čempionate yra daug geriau už mane važiuojančių vyrų, bet aš sulaukiu daugiau publikos dėmesio negu jie. Turiu netgi savo gerbėjų klubą, kuri keliauja paskui mus ir į užsienio varžybas. Per kiekvienas lenktynes žmonės prieina ir klausia, kaip man sekasi. Palaikymas iš fanų pusės yra labai malonus ir, nors kol kas nesijaučiu, kad esu jo nusipelniusi, manau, su laiku skolą grąžinsiu.
Kokie Jūsų įspūdžiai iš šių metų 300 ežerų ralio?
Joana: Turbūt apmaudu tai, kad jis nepateisino mano lūkesčių. Tikėjausi, kad tai bus geriausias ralis šį sezoną, bet iš tiesų išėjo vienas iš prasčiausių. Kalbant apie žiūrovus, ten viskas labai smagu – jiems skiriama daug dėmesio, todėl publikos susirenka daugiau negu įprasta. Bet ralyje važiuoja ir sportininkai, todėl jei per daug susikoncentruojama į žiūrovus, problemos atsiranda kitur.
Buvo taip, kad kelias buvo beprotiškai „išmaltas“, kadangi smėlio, žvyro keliukais ekipažai buvo leidžiami po du kartus. Keturiais ratais varomi automobilai taip išdarkė kelią, kad provėžos buvo didesnės už patį mūsų „Clio“. Tokiomis sąlygomis važiuoji taip, kad tik nuvažiuotum iki finišo ir išsaugotum visus ratus, tai nėra ralis. Jeigu būtume žinoję, būtume pasiruošę traktorių ir važiavę juo.
Lenktynių akimirka (nuotr. asm. archyvo)
Ralio merginos pasakoja apie tai, kaip joms sekėsi Estijos ralyje. Iš pradžių neplanavusiossiekti rezultatų, prieš paskutinį greičio ruožą suprato, kad gali kovoti dėl prizinės vietos savo įskaitoje. „Kilo didžiulis azartas, važiuojame ir jaučiu kad Joana pradeda greitinti, bet jos jau nestabdžiau“, ‒ su šypsena prisimena lenktynes Vesta. Tiesa, tas ralis joms baigėsi nuvažiavimu nuo kelio ir subyrėjusia greičių dėže, tačiau Joana pasakoja, kad itin grubų protektoriaus raštą turinčios žvyro dangos padangos buvo nutrintos iki „slikų“.
Kol kas pagrindinis rėmėjas yra E. Survilos valdomas verlas. Ar nėra planų ateinančiame sezone ieškoti rėmėjų iš šalies?
Joana: Ateinančiame sezone planuojame keisti automobilį. Dauguma dalyvių ralyje važiuoja ne iš savų, o rėmėjų ar partnerių pinigų, mes taip pat galvojame tuo pasinaudoti. Juolab, kad dėmesio sulaukiame daug. Šiuo metu vyksta sunkiausias darbas – planavimas. Galvojame, ką daryti, kadangi reikia apsispręsti dėl automobilio, dėl rėmėjų, visų kitų niuansų. Tikimės, kad naujas sezonas prasidės su trenksmu. Planuojame didelį projektą, o kaip pavyks iš tiesų, kol kas sunku prognozuoti.
Lenktynių akimirka (nuotr. asm. archyvo)
Paklausta apie tai, ar ateinančiais metais ketina varžytis su Lietuvos ralio čempionato lyderiu Vytautu Švedu, Joana sakė, taip greitai grąsinti dar neketina, bet jam ir visiems vyrams patarė nesnausti.
Ką manote apie Lietuvos automobilių sporto lygį?
Joana: Manau, kad tikru profesionalu save gali laikyti tik tas, kuris iš to pragyvena, Lietuvoje tam tiesiog nėra galimybių. Pasaulyje tokių žmonių yra kokių 20. Mes čia gyvename savo gyvenimus: mokomės, dirbame, užsiimame kita veikla ir tik laisvu laiku greitai pravažiuojame ralį. Negali to pavadinti profesionaliu lygiu, sakyti, kad mes esame profesionalai.
Automobilis serviso zonoje (nuotr. asm. archyvo)
Jei trasoje įvyksta koks nedidelis gedimas, galite jį pašalinti pačios?
Joana: Pamenu, kai pradėjau važiuoti, visai nesuprasdavau, kas ir kaip vyksta, tiesiog žinojau, kad kažkas negerai. Važiavau su patyrusiu šturmanu ir ilgainiui pati pradėjau gilintis, taigi dabar jau pati žinau, kas su automobiliu negerai ir kaip reikia elgtis, kad su esamais gedimais nuvažiuočiau iki finišo. Pasikeisti ratą ar priklijuoti nukritusį buferį galime pačios, o rimtesnių gedimų trasoje niekas netvarko – būtų prarastas laikas, taigi nieko tuo nelaimėtume.
Jūsų patarimai automobilių sportu besidominčioms, bet imtis jo nedrįstančioms merginoms?
Vesta: Nesvarbu, vaikinai tai ar merginos, bet jei tik kyla noras ir yra galimybių, reikia būtinai bandyti. Visuomet atsiras kažkas, netgi tų pačių ralistų gretose, kas paaiškins ir padės. Geriau, kai jie „raliuoja“ lenktynių trasose, negu keliuose, nes mūsų keliuose ir taip daug.
Joana: Į mane jos gali kreiptis visai klausimais. Konsultuosiu, kaip tik sugebėsiu visais aspektais. Dalyvių pas mus yra labai nedaug ir tos gretos retėja, todėl visi sportininkai suinteresuoti, kad ateitų nauji žmonės, kiltų naujos idėjos.
