Vieniems Juozas Statkevičius gali pasirodyti pasipūtęs stileiva, kurio nuomonė apie save – per gera. Kiti įsitikinę: jis sužavėtų ir akmenį. O pats Juozas darbais jau ne kartą įrodė, kad geriausiu Lietuvos dizaineriu laikomas ne todėl, jog taip yra pramintas laikraščių
Nuolat vadinamas geriausiu Juozas ir nesigina. „Kai bėda visai prispaudžia ir nebėra kur kreiptis, visada lieka Juozas, – juokiasi dizaineris. – Manęs klausia: kodėl būtent tau pasisekė? Kodėl tu? Kodėl ten? Dirbti reikia! Kol kiti bare trynėsi, aš dirbau. Reikėjo kokybės – aš jos siekiau. Paryžiuje buvau tada, kai niekas apie tai nė nesvajojo – kai dar lėktuvuose rūkyti galima buvo. O į barą ir aš spėjau nueiti. Vėliau.“
Vyras puikiai mena garsiuosius savo pasirodymus Paryžiuje – „ne po tiltu, o po CHANEL“. Prancūzai stebėjosi, kad lietuvis moka sukurti tokius siuvinėjimus, korsetus, užtrauktukus ir kilpas. Ir negirdėtos šalies dizainerį pavadino kultūrine sensacija. Už tai, kad tęsia Prancūzijos tradicijas. „Verkiau. Ašaros tekėjo ne upeliais, o fontanais – kaip tikram čipolinui“, – šypsosi Juozas.
Jis nebando jų slėpti – nei ašarų, nei laimėjimų. Kuklūs žmonės juk laimi pasakose, o ne gyvenime – juolab mados srityje. „Didžiuojuosi, kad didžiulė Rusija turi Valentiną Judaškiną, o maža Lietuva turi Juozą Statkevičių, – tvirtina menininkas. – Nei Latvija, nei Estija nėra net arti to. Joks kitas dizaineris nesukūrė 65 spektaklių, kvepalų, aštuonerius metus neturi mados salono, pardavinėjančio drabužius visam pasauliui... Nė vienas nerengė Bjork, Naomi Watts, Danijos princesės, Molly Sims ir Kyros Sedwick. Daugeliui mada – žaidimas, tačiau tokie žaidimai greitai baigiasi. Vieną dieną tu – stilistas, kitą – nulis. O dvidešimt metų – nemažai. Per tą laiką kartelė buvo taip aukštai pakelta, kad dvidešimt užaugusių kartų jos taip ir neperlipo...“
Juozas Satkevičius (nuotr. Fotodiena.lt/Audriaus Bagdono)
Tačiau spaudoje, reklamos kampanijose, interviu Juozo Statkevičiaus vardas yra ne lyginamas, o tarsi priešinamas su kitais dizaineriais. Vieniems tai kelia pasipiktinimą, kitiems – klausimą: kodėl? „Kodėl mane atskiria? Nes aš reiklus, užsispyręs... Suprantu, kai lyginami vienas kito verti konkurentai – tarkime, „Chanel“ ir „Dior“. Bet čia lygintis paprasčiausiai nėra su kuo, – tvirtą poziciją reiškia Juozas. – Milijonas žmonių Lietuvoje „daro madas“, bet ar profesionaliai? Pasiuvęs suknelę dar nėra dizaineris.“ Juolab kad, pasak mados maestro, ta suknelė gali būti nusižiūrėta ir nuo jo. „Ironiškiausia, kad daugelis Lietuvoje net nežino, ką kopijuoja! Juokingiausia buvo, kai vienas mūsų veikėjas nukopijavo Charlize Theron suknelę, kuri užsienyje buvo išpeikta!“ – juokiasi Juozas. Ir su kartėliu konstatuoja: „Lietuvoje tai nesvarbu, nes matomas tik faktas, kad suknelę vilkėjo raudonu kilimu žengusi garsenybė.“ Nesvarbu net tai, kad tas pačias „Dior“ palaidines galima rasti prieš penkerius metus išleistoje Juozo Statkevičiaus knygoje – bent taip tvirtina pats knygos autorius. „Toks lietuviškas charakteris: jei tavo suknelės niekas nematė amerikietiškame „Vogue“, vadinasi, jos ten ir nebuvo.“
Lietuvos mados guru svarsto, kad mūsų krašte trūksta mastelio: „Vienas siuva sukneles Danijos princesėms ir prezidentams, kitas – kaimynei. Dizaineriais laikomi abu. Bet jei tavo drabužis patinka kaimynei, būk atsargus – tai nereiškia, kad jis tiks ir Niujorko podiumui.“
Geriausiojo Lietuvoje atsakomybės Juozas nebijo, nes turi į ką lygiuotis – juk dar yra pasaulis: „Lietuvoje išties nemažai neblogų dizainerių, bet jų nėra sistemoje. Jie nepardavinėja pasauliui, neseka tendencijų. Aš dvidešimt metų važinėju į mados savaites – šiemet kelionę teko praleisti, nes rengiau pristatymą Lietuvoje.“
Juozas Satkevičius (nuotr. Fotodiena.lt/Simono Švitros)
Visi keliai veda į Romą, o visi pokalbiai apie Lietuvą – į politiką. Juozas, kaip tikras lietuvis, piktinasi mūsų valdžia: „Lietuvoje – net nešnekant apie madą – apskritai kultūrai skiriama labai mažai. Visa kita lieka... politikų atrakcionams. Svarbiausia juk yra atskaičiuoti mokesčius. Nesvarbu, kad dirbdamas tokiais tempais pensijos nesulauksi.“ Juozas pyksta ne todėl, kad laukia garbės ir laurų. Jis turi savo Lietuvos viziją.
Dizaineris teigia savo aplinkoje turintis labai gerą pavyzdį. Jo kurso draugai buvo olandų dizaineriai „Viktor & Rolf“. 1992-aisiais Rygoje Juozas laimėjo didįjį prizą – ten kaip svečiai dalyvavo ir Viktoras su Rolfu. Jiems taip patiko Juozo darbas, kad jį pakvietė į Olandiją – diplominį darbą rašyti pas jų profesorę.
Tuomet Juozas sukūrė kvepalus. „Savo skurdžioje šalyje iš savo kišenės“, – šypsosi dizaineris. O netrukus po jų atsiradę „Viktor & Rolf“ kvepalai „Flowerbomb“ nuskambėjo visų pasaulio mados žurnalų puslapiuose.
Šiandien net Lietuvoje girdėjome apie „Viktor & Rolf“, nors pas mus apie olandišką madą girdėti nedaug. O ką pasaulis žino apie mus? „Už jų yra valstybė, suprantanti, kad mada – gera šalies reklama. O Lietuvoje atrodo, kad mada galima užsiimti tik savo malonumui, – atsidūsta Juozas. – Niekada gyvenime nieko iš kitų nelaukiu. Viską pasiekiau pats. Skaudžiausia, kad šalis neišnaudoja to, ką galėtų turėti.“ Nes jau turime... krepšinį.
Tačiau padaryta daug, teigia dizaineris. „Jei kiekvienas dirbtų sąžiningai ir skrupulingai, Lietuva būtų geresnė. O juk kai nori, lietuviai moka dirbti.“ Išvardijęs šalies trūkumus dizaineris tęsia kalbą šypsodamasis: „Dirbu ir dėl savęs. Nes įdėta energija visada akumuliuoja. Kai Manolo Blahnikas pamatė mano šou, paklausė: „Čia Paryžius?“ Džiaugiuosi, kad Lietuva nors trumpam gali tapti Paryžiumi.“
Juozas Satkevičius (nuotr. Fotodiena.lt/Audriaus Bagdono)
Tačiau Paryžius dizainerio netraukia: „Savo atidirbau. Pabuvau emigrantu. Per septynerius metus užsienyje perpratau mados virtuvę. Svetur turiu daug draugų, kurie išgirdę, kad važiuoju į Lietuvą, klausia, ką ten veiksiu – ar į komandiruotę vyksiu? Atsakau: aš čia gyvenu. Tai – mano šalis. Be to, kodėl turėčiau būti pagalbiniu darbuotoju?“ Lietuvos mados guru tituluojamas dizaineris prisimena darbą pas Angelo Tarlazzi. Nenoromis priimtas, už mažesnę algą, kaip trečiojo pasaulio atstovas. Patirtis buvo nepaprasta, bet ir kainavo nemažai: „Ateini į darbą ir gauni užduotį – šiandien piešiame sijonus. Ir pieši nuo ryto iki nakties. Paskui eskizai keliauja į seifą. Kai vieną dieną buvo demonstruojami Tarlazzi modeliai, pamačiau įgyvendintus visus savo eskizus ir paklausiau savęs: kodėl turėčiau būti niekam nežinomas idėjų generatorius, tyliai stovintis užkulisiuose?“ Ir priduria: „Manau, kad sąžiningai čia dirbdamas gal vieną gražią dieną vėl išvažiuosiu į Paryžių ar Niujorką. Juk niekad nežinai, kaip bus. Tačiau jei dirbi kryptingai, tikslas vis tiek tave pasiekia – ar tai darytum Lietuvoje, Afrikoje, ar kosmose.“
Be to, ir norint nepavyktų sustoti. Kūrėją skatina daug dalykų. Po dvidešimties tokio gyvenimo metų pradedi save suvokti kaip žmogų, kuris daro būtent taip, bet ne kitaip. Iš pradžių dirbi norėdamas įrodyti, vėliau užsidirbi vardą, dar vėliau tas vardas tampa prestižo klausimu. Tuomet kelio atgal tiesiog nebelieka.
O viskas prasidėjo ne nuo mažų dienų su kreidelėmis, kaip dažnas įsivaizduotų. Juozas jaunystėje piešė tik trokštamų daiktų eskizus savo „tetai Amerikai“, kad ši galėtų į skurdžią Lietuvą atsiųsti tai, apie ką jaunuolis svajoja. Kuo tiksliau Juozas daiktus nupiešdavo, tuo taikliau teta išrinkdavo. „Nebuvau iš tų berniukų, kurie nuo vaikystės svajoja apie meną. Buvau sportininkas, dešimt metų – kol baigiau mokyklą – plaukiojau. Bet man taip įgriso tas sportas, kad per atvirų durų dieną mūsų baseiną aplankę dailininkai mane tiesiog apžavėjo. Svajojau pakeisti aplinką. Kas yra tas menas, tuomet dar nelabai suvokiau. Laimė, mamos draugė buvo dailininkė. Ji ir lėmė sprendimą – liepė „tučtuojau vesti tą vaiką mokytis, nes jis puikiai piešia!“ – karjeros ištakas mena Juozas.
Menas reikalauja aukų. Ir tų aukų negaila, nors dizaineris neslepia: jo vienintelė „šeima“ – nuolatinė kova su vėjo malūnais bandant prasimušti. Kitos Juozui ir nereikia – jis pratęs gyventi vienas. „Jei kas nors svečiuose užsibūna ilgiau nei savaitę, jau nebegaliu – kad ir todėl, jog eidamas į tualetą turiu užsivilkti pižamą!“ – kvatoja Juozas.
O draugų dizaineris turi galybę – vien kalbantis pro jo saloną praeidami pamojavo bent penketas. Bet ar tokioje aplinkoje draugai gali būti tikri? „Visi mano draugai tokie yra bent po dvidešimt metų. Sunkiai priimu į šį ratą, bet jei jau ten atsidūrei, žinok – ir keiksimės, ir rėksime, bet tapsime broliais.“
Čia yra vienas „bet“. Juozas vardija: jo artimiausi draugai – Gintaras Varnas, Laimis Briedis... ir kitos garsios pavardės. Vyras neslepia – jam įdomūs žmonės, kurie taip pat yra kai ko pasiekę savo srityje. Nes tik jie žino sėkmės kainą. Ir jų širdys didelės – neakmeninės. Tuomet draugus sieja vienybės jausmas. Tarkime, Svetlana Griaznova į Paryžių demonstruoti jo kolekcijos atvažiavo nemokamai. Nes Juozas paprašė: „Atvažiuok, man labai reikia.“ Ji suprato.
Apie naująją vyrišką pavasario ir vasaros kolekciją dizaineris kalba nenoriai: esą patys modeliai turi būti iškalbingi. Tik priduria: „Mano diplominė kolekcija taip pat buvo skirta stipriajai lyčiai – galima sakyti, grįžtu prie šaknų. Be to, kai dabar pamatau nekokybiškai apsirengusius vyrus, jaunikius baltais kostiumais ir „kirstukais" (batai nukirstomis nosimis – aut. past.)... Man darosi silpna. Nusprendžiau, kad vieną kartą reikia parodyti, kaip vyrai turi atrodyti. Pagaliau rengiame ir Juozą Domarką, ir Modestą Pitrėną, ir Edgarą Montvydą, kuris mūsų smokingus vilki dainuodamas „Covent Gardene“. Patirties juk turime. Kvepalus, žvakes, pret–a–porte, aukštąją madą Amerikai kūrėme. Dabar atėjo laikas vyriškų aksesuarų, rankinių, batų linijai. Atėjo laikas vyrams!“
Galimai skeptiškai žiūrėti į madą. Galima skeptiškai žiūrėti ir į naująją Juozo kolekciją: ar atsiras ji Lietuvoje, kurioje, pasak dizainerio, stilingų vyrų, norinčių investuoti į išvaizdą, beveik nėra? Juozo nuomone, taip: „Manau, trisdešimt madingų vyrų šalyje tikrai atsiras.“ Kaip tik tuomet pro šalį gatve praėjo ir pamojavo vienas iš J. Statkevičiaus klientų.
Autorė Barbora Bernotaitė
