Brutalus elementarumas
Įkvėpimo šaltiniu tapusi „TVR“, visuomet iš kitų išsiskirdavo neįprastais sprendimais. Šios markės automobiliai būdavo, lyg didžiulė testosterono injekcija. Vieniems šis „TVR“ kompanijos „efektas“ apsukdavo galvą, kiti nuolatos sukiodavo rodomąjį pirštą ties smilkiniu.
„Jösse Car“ kompanijos įkūrėjas, Bengtas Lidmalmas, 1990-ųjų pradžioje buvo vienas iš tų, kurį žavėjo britiškos markės brutalumas, bandymas kurti automobilius neįsispraudžiant į didžiųjų gamintojų spraudžiamus rėmus. Tai buvo tiesiog kitokie sportiški automobiliai. Būtent tokį jis užsimanė sukonstruoti savo gimtinėje – Švedijoje.
Prieinamas visiems
„Jösse Car“ vėdliu tapęs Bengtas Lidmalmas puikiai žinojo, jog savadarbio automobilio kūrimas ir konstravimas nebus pigus. Jis taip pat žinojo, jog naujutėlio, savadarbio ratuočio serijinės gamybos pradžia gali būti nukelta kelis kartus, jeigu jam nepavyks praeiti itin griežtų, Švedijoje galiojančių reikalavimų savadarbėms transporto priemonėms.
Pagal pirminį ir ambicingą planą, Bengtas Lidmalmas išsikėlė sau tikslą – per vienerius metus sukurti sportišką rodsterį, praeiti reikalingus bandymus ir pradėti ribotą automobilio gamybą.
Tikslą užsibrėžęs švedas pirmąjį „Jösse Car“ modelį pradėjo konstruoti naudodamasis skirtingais „Volvo“ markės komponentais: galinė pakaba, tam tikri elektronikos prietaisai, pavarų dėžė ir netgi 3 litrų, 6 cilindrų variklis buvo sukurti „Volvo“ specialistų.
Praėjus vos 7-iems mėnesiams, „Jösse Car“ visuomenei pristatė pirmąjį „Indigo 3000“ rodsterio prototipą. Tuomet gamintojas žadėjo, jog tai bus žvitrus, puikiai valdomas ir charizmatiškas rodsteris, kuris tikrai nebus prastesnis net ir už garsųjį „Porsche 911“.
Pirmojo pristatymo metu „Jösse Car“ sulaukė keleto išankstinių užsakymų, kurie paskatino „Jösse Car“ įkūrėją paskubinti automobilio kūrimo darbus.
1995-ieji metai buvo „Jösse Car“ darbuotojams buvo pakankamai sunkūs, nes jiems reikėjo naująjį rodsterį paruošti artėjantiems saugumo bandymams. Pagal Švedijoje galiojančius įstatymus, kiekvienas savadarbis automobilis privalo gauti sertifikatą, parodantį kaip jis pasirodė saugumo bandymuose ir ar jis nėra it plastikinis puodelis.
Įveikė šį išbandymą, „Jösse Car“ inžinieriai pradėjo bendradarbiauti su keliomis valdžios struktūromis, kurios vertino į automobilį montuojamo variklio taršos emisijas. Ties šia vieta „Jösse Car“ užstrigo kelis mėnesius, iki 1996 metų vasario mėnesio.
Pirmasis, serijinei gamybai paruoštas automobilis buvo pristatytas 1996 metų, kovo mėnesį. Tuomet „Jösse Car“ gamyklos darbuotojai surinko pirmąjį „Indigo 3000“ egzempliorių, o vėliau – dar du.
Nauja gamykla ir bankrotas
„Jösse Car“ į sportiškų automobilių areną bandė įsiveržti ne pačiu tinkamiausiu metu – 1998 metais, kai visą Šiaurės ir Rytų Europos regioną užklupo Rusijos ekonominės krizės padariniai.
Po to, kai Rusija paskelbė, jog negali vykdyti visų savo duotų įsipareigojimų, glaudžiai su šia šalimi bendradarbiavusios šalys nukentėjo labiausiai. Kaip tai atsiliepė Švedijai? Potencialių klientų, kurie tuomet norėjo išleisti 40 000 eurų ant niekam nežinomo automobilio.
Optimizmo nestokojantis „Jösse Car“ įkūrėjas 1997 metų pabaigoje atidarė naują gamyklą, kurioje atsirado galimybė per vienerius metus surinkti maždaug 20 automobilių, bet to buvo ne gana.
Nuo 1996 iki 1999 metų pradžios „Jösse Car“ sukonstravo šiek tiek daugiau nei 40 automobilių, kol galiausiai nusprendė iškelti vėliavą ir paskelbti bankrotą.
Nepaisant nesėkmingo pirmojo bandymo, prie šio projekto dirbę žmonės neišsiskirstė – atvirkščiai.
Atsitiesę po skaudaus smūgio, 2014 metais ta pati inžinierių grupelė pradėjo darbuotis prie modernesnės „Indigo 3000“ versijos, kuri bandys įsitvirtinti sparčiai besikeičiančiame automobilių pasaulyje.
